PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ "Kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23)
PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ "Kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23)
Romiųjų, trokštančių paveldėti laimės salą uždavinys aiškus: ieškoti Viešpaties šlovės bei Jo garbės, ištvermingai darant gera ir nusipelnant nemirtingumą… Deja, tai nepasiekiama be išmėginimų…
„Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega“. Kai VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė. Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą…“ (Iš 3, 1 – 6).
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka, 2005 liepa)
Išmėginimai mums reikalingi. Jie formuoja mūsų ištvermę. „Keliauninko pasakojimuose“ yra viena nuostabi istorija, mokanti ne tik ištvermės, bet įrodanti, kokią naudą ištvermė suteikia. Daugeliui atvykstančių į pamaldas žmonių rekomenduoju tą patį ištvermės receptą, padėsiantį išspręsti begalę sunkumų. Taigi, atidžiai įsigilinkime į keliauninko sutikto kariškio pasakojimą ir tolesnį jų pokalbį…
– Nuo jaunystės aš tarnavau kariuomenėje, o ne įguloje. Mokėjau tarnauti ir viršininkų buvau mėgstamas kaip geras praporščikas. Bet buvau jaunas, mano draugužiai irgi. Deja, įpratau gerti, ir dar taip, kad galų gale pasidariau kaip ligonis: kol negeriu, pavyzdingas karininkas, bet kai pasiuntu lėbauti, tai šešias savaites paslikas tysau. Ilgai mane kentė, galiausiai už stačiokišką elgesį su vyresnybe, kurį parodžiau būdamas girtas, pažemino trejiems metams iki eilinio ir perkėlė įgulon, o jei nepasitaisysiu ir nemesiu gerti, grasino dar griežčiau nubausti. Kad ir kaip aš stengiausi, patekęs į tokią bėdą, susivaldyti, kad ir kiek gydžiausi, niekaip nepajėgiau atsikratyti savo potraukio, todėl jau norėta perkelti mane į kalinių kuopą. Tai išgirdęs, nebežinojau, ką su savimi daryti.
Nėra nei kalnų, nei miškų, kurie užstotų Dievo meilę. Visoje kūrinijoje nėra galybės, pranokstančios ją. Atvirkščiai: visa, kas regima ir neregima, nepaliaujamai beldžiasi į žmogaus širdį ir kalba apie Kūrėjo meilės didybę.
Tik kasdienybės smulkmenos, dažnai menkaverčiai mūsų rūpesčiai, trukdo išgirsti pačią svarbiausią ir reikalingiausią žinią, kad Dievo meilė bet kuriam iš mūsų ribų neturi.
Ant vieno automobilio buvo užrašyta: „
Jei Dievas yra tavo priešas, tuomet kas tavo draugas?“
Kiekvienas iš mūsų nešamės savo pasaulį,
taip kaip sraigė ant pečių nešasi savo kriauklę.
Vieną sykį sėdėjau susikrimtęs kareivinėse. Staiga įėjo vidun kažkoks vienuolis su knygele, rinkdamas aukas Bažnyčiai. Paaukojom, kas ką galėjom. Priėjęs prie manęs, jis paklausė: „Ko tu toks liūdnas?“ Įsikalbėjęs aš jam papasakojau savo bėdą. Vienuolis, mane užjausdamas, prabilo: „Lygiai taip pat buvo nutikę mano broliui, ir štai kas jam padėjo: jo dvasios tėvas davė jam Evangeliją ir griežtai prisakė, kad kai tik užsimano baltakės, tuoj nedelsdamas perskaitytų Evangelijos skyrių; jeigu vėl užsimanys, ir vėl tegul perskaito kitą skyrių. Brolis taip ir padarė, ir netrukus potraukis gerti pranyko; štai dabar jau penkiolika metų, kaip nė lašo svaigalų į burną neima. Padaryk taip ir tu, pamatysi, kaip išeis į naudą. Aš turiu Evangeliją, galiu tau atnešti“. Visa tai išklausęs, sakau jam: „Kaipgi tavoji Evangelija padės, jei jokios mano pastangos, jokie vaistai negalėjo manęs sulaikyti?“ Aš taip pasakiau todėl, kad niekuomet nebuvau Evangelijos skaitęs. „Nekalbėk taip, – paprieštaravo vienuolis,- patikėk manimi, bus naudos“. Iš tikrųjų kitą dieną vienuolis atnešė man va šitą Evangeliją. Aš atsiverčiau, pasižiūrėjau, paskaitinėjau ir sakau: „Neimsiu, nieko aš čia nesuprantu ir prie bažnytinių raidžių nepratęs“. Vienuolis ir toliau mane įtikinėjo, kad pačiuose Evangelijos žodžiuose slypi malonės jėga, nes joje surašyta, ką pats Dievas kalbėjo. Nesvarbu, kad nesupranti, sako, tik stropiai skaityk. Anot vieno šventojo: „Jei tu ir nesupranti Dievo žodžio, tai nelabosios dvasios supranta, kad jį skaitai, ir dreba, o juk girtuoklystės potraukis iš niekur kitur negali kilti, kaip tik iš nelabųjų“. Ir dar tau pasakysiu: Jonas Auksaburnis rašo, kad netgi tas kambarys, kuriame Evangelija laikoma, tamsos dvasioms kelia baimę ir jų pinklėms būna sunkiau prieinamas.
„Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai. Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, ant jos krinta prakeiksmas, ir galiausiai ji bus išdeginta…“ (Žyd 6, 4 – 8).
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka, 2005 liepa)
Nebeprisimenu, ką aš daviau tam vienuoliui už Evangeliją, bet paėmiau ją, padėjau į skrynelę prie kitų savo daiktų ir pamiršau. Po kurio laiko vėl man užėjo noras gerti, nesitvėriau. Kuo greičiau atsirakinau skrynelę, ketindamas išsitraukti pinigų ir bėgti į karčemą. Pirmiausia man krito į akis Evangelija, ir staiga gyvai prisiminiau visa, ką man kalbėjo vienuolis, atsiverčiau ir ėmiau skaityti pirmąjį Mato skyrių. Perskaičiau jį visą ir ničnieko nesupratau, bet prisiminiau, kaip vienuolis sakė: „Nesvarbu, kad nesupranti, tik stropiai skaityk“. Nagi, manau sau, perskaitysiu dar vieną skyrių; perskaičiau, ir pasidarė aiškiau. Jeigu jau taip, – ir trečią. Kai tik šį pradėjau, ūmai kareivinėse skambutis: į vietas ir gultis. Vadinasi, išeit už vartų jau nebegalima; taip ir likausi.
Rytą atsikėlęs ir nusiteikęs eiti degtinės, pagalvojau: perskaitysiu Evangelijos skyrių, – kas bus? Perskaičiau ir neišėjau. Vėl užsimanęs degtinės, dar ėmiau skaityti, ir palengvėjo. Tai mane padrąsino, pakėlė ūpą, ir kai tik imdavo vėl traukti degtinė, skaitydavau vis po skyrių. Kuo toliau, tuo buvo lengviau, galų gale, kai tik baigiau skaityti visus keturis evangelistus, noras gerti visai praėjo ir netgi pajutau pasibjaurėjimą degtine. Ir štai, lygiai dvidešimt metų aš visiškai nevartoju jokių svaigalų.
Palaiminti ieškantys Dievo buvimo.
Tačiau dar labiau palaiminti jame pasiliekantys.
Gerbkime visą gyvenimą, nes jis – knyga,
kurią Viešpaties angelai ir visa kūrinija skaitys ištisą amžinybę.
Tenebūna toje knygoje įrašų, keliančių mums gėdą.
Romiųjų ištvermė – vidinė Dievo vaikų galia pakelti išmėginimus,
neprarandant laimės salos pilietybės. Tai galia dalyvauti Dievo pasaulio kūryboje, išsaugant gebėjimą nesužeisti nuodėme nei savo pačių,
nei kitų žmonių širdies.
Visus stebino tokios mano permainos. Praėjus trejiems metams, vėl mane pakėlė į karininkus, vėliau – dar aukščiau, ir pagaliau buvau paskirtas vadu. Vedžiau, žmona pasitaikė gera, užgyvenom turto, ir dabar, ačiū Dievui, ir patys gyvenam, ir kiek išgalim vargšus šelpiam, keliaujančius maldininkus priimam. Jau mano ir sūnus karininkas, geras vaikinas.
Taigi klausyk, nuo to laiko, kai išsigydžiau nuo girtuoklystės, prisižadėjau visą gyvenimą kasdien skaityti Evangeliją – po vieną evangelistą per parą, nepaisydamas jokių kliūčių. Taip dabar ir darau. Jei pareigos užverčia mane darbu ir labai pavargstu, tai vakare atsigulęs prispiriu žmoną ar sūnų, kad prie manęs perskaitytų vieną evangelistą, ir taip nė dienos nepraleisdamas laikausi šios savo taisyklės. Iš dėkingumo ir Dievo garbei aptaisiau šią Evangeliją sidabru ir visuomet nešiojuosi ją prie krūtinės.
Gerte gerdamas malonę, keliauninkas išklausė šį kapitono pasakojimą ir tarė jam:
– Tokį pat pavyzdį mačiau ir aš. Mūsų sodžiaus fabrike buvo toks darbininkas, puikiai išmanęs savo amatą, geros širdies ir gerai apmokamas meistras, bet, deja, irgi išgėrinėjo, ir dažnai. Vienas dievobaimingas žmogus patarė jam, kad jis, kai tik užsimanys degtinės, sukalbėtų po 33 Jėzaus maldas, susidedančias iš šešių žodžių: Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio! Darbininkas paklausė, ėmė taip daryti ir greitai visai metė gerti. Ir ką gi dar? Po trejų metų išėjo į vienuolyną.
„Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, – tai kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį“
(1 Kor 3, 10 – 15).
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka, 2005 liepa)
– O kas vertesnė, – paklausė kapitonas, – Jėzaus malda ar Evangelija?
– Vienodai vertos abi, – atsakė keliauninkas, – tiek Jėzaus malda, tiek Evangelija, nes dieviškajame Jėzaus Kristaus varde slypi visos Evangelijos tiesos. Bažnyčios tėvai sako, kad Jėzaus malda yra visos Evangelijos santrauka…
Nuostabus pasakojimas!.. Visiems, kamuojamiems nenugalimų ydų, nuodėmių, ligų, priklausomybių, velnio puolimų ir kitų negandų, nuoširdžiai rekomenduoju vieną iš paminėtų receptų:
– kasdienį Šventojo Rašto skaitymą ir
– nepaliaujamą Jėzaus maldos (Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manės nusidėjėlio!) kartojimą.
O dar geriau – naudoti abi priemones. Tai darydami įgysime begalinę ištvermę, o svarbiausia – laimėsime amžinąjį gyvenimą. Šios dvasinio gyvenimo priemonės išmokys mus didžiulės ištvermės. Tai galiu paliudyti tiek asmenine, tiek kai kurių Pilnų namų bendruomenėje gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių patirtimi. Tvirtai tikiu: jei bent mėnesį nugalėsite tingumą ir praktikuosite siūlomas dvasines priemones, bet kuri komplikuota jūsų situacija keisis į gerą…
Niekuomet nemanykime, kad atlikome viską, kam Kūrėjas mus pašaukė.
Jei tavo sielos nenušvies Dievo Dvasia, patirsi,
kad visi žemiškieji troškimai galiausiai nuveda į kančią.
Skirkime pakankamai laiko Šventojo Rašto skaitymui. Gyvenkime juo. Anot Rick Joyner, „artėja laikas, kai mes labai gailėsimės, jog iššvaistėme tiek daug brangaus laiko, kurdami bevertes televizijos laidas, leisdami menkaverčius žurnalus ar šiaip pramogaudami, užuot būtume atsidavę Žodžiui. Kaip vienas pamokslininkas yra pasakęs: „Krikščionis greičiau atiduos savo gyvybę už Bibliją, negu ims ją skaityti“. Kol turime Bibliją, skirkime jai deramą dėmesį“.
Lygiai tą patį galima pridurti apie Jėzaus maldą. Kol esame gyvi, nepaliaudami ją kalbėkime. Ji pažadina Dievo Gailestingumo gelmes, ji atveria Dangaus Karalystės vartus, ji drauge su Jėzumi nukryžiuotą nusikaltėlį tą pačią akimirką perkėlė į laimės salą: „Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39 – 43)…
Kad išmėginimai formuoja mūsų ištvermę, rodo begaliniai šventųjų gyvenimų liudijimai. Mes, šių dienų žmonės, dėl niekniekio susinerviname, apleidžiame pareigas Dievui bei artimui, ne retai mūsų dvasia apmiršta, susidūrusi su pirmaisiais sunkumais. Šitaip pametamas romiųjų palaiminimas…
„Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti. Kas rytą kunigas uždės ant jos malkų, išdėlios ant jos deginamąją auką ir pavers dūmais bendravimo atnašų taukus. Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti.
(Kun 6, 5 – 6).
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka, 2005 liepa)
Jokūbas Voraginietis pasakoja nepaprastą šventosios Marinos istoriją:
„Mergelė Marina buvo savo tėvo vienturtė. Kartą tėvas, užėjęs į vieną vienuolyną, pakeitė savo dukters išvaizdą – kad atrodytų ne kaip moteris, bet kaip vyras, ir paprašė abato bei vienuolyno brolių priimti jo vienturtį sūnų. Šiems pritarus jo prašymui, „vaikinas“ tapo vienuoliu ir visų buvo vadinamas broliu Marinu.
Marina ėmė gyventi labai pamaldžiai ir buvo nepaprastai nuolanki. Kai jai sukako dvidešimt septyneri, jos tėvas, pajutęs artėjant mirtį, pasišaukė savo dukterį ir, patikinęs dėl ateityje jos laukiančio gėrio, liepė niekuomet niekam neatskleisti, kad yra moteris.
Marina dažnai važinėdavo jaučiais kinkytu vežimu ir gabendavo į vienuolyną malkas. Ji buvo pratusi apsistoti pas vieną žmogų, kurio dukra pastojo nuo kažkokio kareivio. Paklausta, kas tai padarė, toji pareiškė, kad ją išniekinęs vienuolis Marinas. Marinas, paklaustas, kodėl padarė tokią niekšybę, prisipažino nusikaltęs ir meldė atleisti. Jis buvo tučtuojau išmestas už vienuolyno durų ir ten praleido trejus metus, misdamas tik gabalėliu duonos.
Vėliau, kai tariamas Marino sūnus buvo atjunkytas, berniukas buvo nusiųstas abatui, o šis atidavė jį Marinui išauklėti. Tad jiedu pragyveno prie vienuolyno durų dar dvejus metus. Marinas viską ištvėrė nepaprastai kantriai ir kiekvienąsyk dėkojo Dievui.
Galiausiai dėl Marino nusižeminimo ir kantrybės broliai pasigailėjo jo ir priėmė atgal į vienuolyną, skyrę jam menkas pareigas. Tas su viskuo mielai sutiko ir dirbo kantriai bei atsidavęs. Pagaliau nugyvenęs gerų darbų kupiną gyvenimą, iškeliavo pas Viešpatį.
Kai jo kūnas buvo prausiamas ir ruošiamas laidoti prastoje vietoje, besirūpinantieji kūnu pamatė, kad tai yra moteris. Apstulbę ir persigandę, visi pripažino smarkiai nusikaltę Dievo tarnaitei. Daugybė žmonių subėgo pažiūrėti to nepaprasto reginio ir meldė atleisti už nežinojimą ir paklydimą.
Marinos kūnas buvo pagarbiai palaidotas bažnyčioje. O tą, kuri buvo apšmeižusi Dievo tarnaitę, apsėdo demonas; tačiau ji pripažino savo nusikaltimą ir, atėjusi prie mergelės kapo, buvo išvaduota.
Prie jos kapo žmonės renkasi iš įvairiausių vietų, ir ten įvyksta daugel stebuklų“…
Kol tu pergyveni, kad kažkas tave kaltina, žemina ar persekioja, tol nepajėgi iš to išsivaduoti. Tačiau vos tu paleisi iš širdies susitelkusią nuoskaudą, atiduodamas ją į Dievo rankas, tą pačią akimirką viskas, kuo esi kaltinamas, dėl ko žeminamas ar persekiojamas atsigręš į tavo kaltintojus. Jie tavo likimo skausmingąją dalį perims sau. Tu gi išlaikyk sielos ramybę, saugodamas niekuomet netapti vienu iš jų.
Vienuolinio gyvenimo mokykla taip pat kalba apie išmėginimų svarbą. Būtent tik patiriant išmėginimus įgyjama sielos branda…
Abatas Poimenas pasakodavo, jog abatas Jonas Luošys maldavęs Viešpatį taip išrauti visas jo aistras, kad jis taptų beaistris. Tokioje būsenoje jis susirado vieną iš senolių ir tarė jam: „Matai priešais save visiškai ramų žmogų, nebeturintį pagundų“. Senolis atsakė: „Melsk Viešpatį įsakyti, kad tavyje kiltų kokia nors kova, nes siela bręsta tik mūšiuose“.
Vėl gundomas, jis jau nebeprašydavo išlaisvinimo, bet pasitenkindavo, sakydamas: „Viešpatie, suteik man jėgų ištverti šią kovą“…
Romieji, subrandinti išmėginimuose, apsigyvena laimės saloje, jie tampa Dangaus Karalystės piliečiais… Belieka kiekvienam iš mūsų ištirti širdį, kokiai karalystei priklausome mes?..
„Tai yra deginamoji auka VIEŠPAČIUI, malonus kvapas – ugnies auka VIEŠPAČIUI“
(Iš 29, 18).
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka, 2005 liepa)
Kartą Prūsijos imperatorius išėjo į mišką pasivaikščioti. Jis džiaugėsi puikia diena ir gamtos grožiu. Netikėtai jis pastebėjo būrelį miško aikštelėje žaidžiančių vaikų. Juos išvydęs, atsisėdo ant kelmo ir stebėjo, kaip vaikai žaidžia. Vaikai jam patiko ir imperatorius nutarė su jais susipažinti. Priėjęs tarė:
– Vaikai, užduosiu jums tris klausimus. Teisingai į juos atsakiusieji bus apdovanoti.
Ištraukęs apelsiną parodė jį vaikams ir paklausė:
– Kokiai karalystei jis priklauso?
Vaikai susimąstė. Netrukus vienas berniukas atsakė:
– Apelsinas priklauso augalų karalystei.
– Kodėl? – paklausė imperatorius.
– Todėl, – atsakė berniukas, – kad apelsinas – augalo vaisius. Juk visi augalai priklauso augalų karalystei.
– Imk savo apdovanojimą, – tarė imperatorius, duodamas berniukui apelsiną.
– O kokiai karalystei priklauso tai? – paklausė imperatorius, rodydamas auksinę monetą.
Vaikai vėl akimirkai susimąstė. Netrukus kitas berniukas drąsiu balsu atsakė:
– Moneta priklauso mineralų karalystei. Ji pagaminta iš metalo, o visi metalai priklauso mineralų karalystei.
– Teisingai! – ištarė imperatorius ir atidavė monetą berniukui.
– Na ir paskutinis klausimas, – tarė imperatorius, visi ūgiu išsitiesdamas prieš vaikus. – Pasakykite, kokiai karalystei priklausau aš?
Vaikai trumpam pasimetė, išgirdę tokį klausimą. Kai kuriems kilo mintis atsakyti, kad nepažįstamasis priklauso gyvūnų karalystei, tačiau jie taip nepasakė, nenorėdami įžeisti malonaus pono. Kiti svarstė, ar nepažįstamasis yra užsienietis, ar Prūsų karalystės pilietis? Galų gale viena nedidelė mergaitė priėjo prie imperatoriaus ir drąsiai jam ištarė:
– Aš žinau, kokiai karalystei jūs priklausote.
– Kokiai, mažyle? – paklausė imperatorius.
– Jūs priklausote Dangaus Karalystei.
Vaikai, išgirdę atsakymą, išsigando, kad nepažįstamasis įsižeis. Tačiau susijaudinęs imperatorius paėmė mergaitę ant rankų ir su ašaromis akyse ištarė:
– O, jei taip būtų!.. Ši mergaitė pateikė patį geriausią atsakymą!..
Tikras tikėjimas nebijo abejonių. Jos neatlaiko tikėjimo tvirtumo,
kai tikėjimas grindžiamas meile.
Niekuomet nemanyk, kad atlikai pakankamai gerų darbų.
Gerais jie tampa tik tuomet, kai nepasibaigia.
Mylintis ir gailestingas Dievas trokšta, kad visi žmonės priklausytų Jo nuostabiai ir didingai Karalystei. Deja, netrūksta atsisakančių šio Dievo kvietimo… Mums belieka dar kartą savęs pačių paklausti, ar išties norėtume priklausyti Dievo Karalystei? Manau, kad daugelis atsakytų teigiamai… Šventasis Raštas ir Jėzaus malda palengvins troškimo išsipildymą…
Laimingi supratusieji, kad:
1. išmėginimai formuoja mūsų ištvermę;
2. Evangelijos žodžiuose slypi malonės jėga, galinti išgelbėti mus nuo bet kokio blogio;
3. nuolat kalbantieji Jėzaus maldą atveria Dievo Gailestingumo gelmes;
4. „kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Apd 2, 21);
5. svarbiausias mūsų tikslas – tapti Dangaus Karalystės piliečiais.
