"Laimės sala – 10 dalis"

„Abraomas argi nebuvo išmėgintas ir pasirodė ištikimas?“ (1 Mak 2, 52)

Daugelis nemėgsta kalbų apie išmėginimus. Net nenori daryti prielaidos, kad Dievas mus išmėgina. Jų manymu viskas turi klotis, lyg sviestu patepta. Susidūrę su išmėginimais šie žmonės puola į paniką, neviltį, Dievo ir viso pasaulio kaltinimą. Tačiau Šventajame Rašte rasime daugybę liudijimų apie išmėginimus. Vienas žinomiausių – Abraomo išmėginimas. Prisiminkime pasakojimą iš Pradžios knygos:


„Dabar tad, gink Dieve, kad tausočiau savo gyvastį
ištikus bet kokiam sunkiam išmėginimui!“ (1 Mak 13, 5).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

„Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ – „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“.
Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią buvo jam kalbėjęs Dievas.

 

Jei sielos sparnais pasiekiate Dievo Sostą ir atrodo,
kad kol kas gyvenime niekas nesikeičia, nepasiduokite nevilčiai.
Gerieji Dievo valios pokyčiai jau pakeliui į jūsų namus ir širdis.
Kuo būsite kantresni, tuo greičiau jie priklausys jums.

Kai atrodo, jog kasdienybės našta atima norą gyventi,
į pagalbą atskuba ištvermė.
Ji – ištikimiausia palydėtoja visų, kurie ją pamilo.

 

Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. „Pabūkite čia su asilu, – jis paliepė tarnams, – berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus“. Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“, – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu drauge ėjo toliau. Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų.
Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“.

 


„Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas.
Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys,
kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10, 13).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. O tą vietą Abraomas pavadino „VIEŠPATS parūpins“ vardu, kaip ir nūdien yra sakoma: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta“.
VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti savo vienatinio sūnaus, todėl aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus ir visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pr 22, 1 – 18)…

 

Dievas nenori, kad kentėtume nepakeliamas kančias.
Per neišmanymą dažniausiai patys pasikviečiame jas į svečius.

 

Vienas amerikiečių pamokslininkas, kaip įprasta vakariečiams, tikintiesiems nuolat skelbė klestėjimo Evangeliją. Tvirtino, ateit Dievas nori, kad visi žmonės būtų turtingi, sveiki ir laimingi. Kentėjimų temos bei jų svarbos pamokslininkas stengėsi neliesti. Kartą jam teko pamokslauti Somalyje. Ten jis išvydo begalinį vietinių gyventojų skurdą. Apie jokį klestėjimą negalėjo būti net kalbos. Po atvykimo apsistojęs gyvenvietėje, ryte išgirdo didelį triukšmą. Iš visų namų į aikštę suėję žmonės, iškėlę rankas į dangų, kažką šaukė. Susidomėjęs pamokslininkas priėjo arčiau ir išgirdo, kaip visi iki vieno to miestelio gyventojai meldžiasi. Jie, kupini vilties, kartojo žodžius: „Ateik, Viešpatie! Maranata!..“.

 

Nemanykime, kad nesugebame būti ištvermingi.
Žmonijos tikėjimo kelionės istorija liudija daugelio Dievo vaikų ištvermę, pranokstančią juos pačius.

 

Ankstyvoji pirmųjų krikščionių Bažnyčia buvo darni bendruomenė ne todėl, kad vienaip ar kitaip elgdavosi, kad klestėjo, o todėl, jog Dievas veikė jų tarpe. Tų laikų tikintieji suprato, kad būti krikščioniu, reiškia tapti kankiniu. Bet tokia perspektyva jų negąsdino. Kai Dievas veikia, Jo žmonės patys nori susijungti, būti vieningi, patirti maldos bendrystę. Ir visa tai vyksta be jokio spaudimo…
Patyręs šių žmonių maldingumą bei ištikimybę Dievui, pamokslininkas, grįžęs į Ameriką, kai tik vėl išėjo pamokslauti savo bažnyčioje, atsiklaupė prieš tikinčiuosius ant kelių ir išpažino, kad visą ankstesnį laiką skelbė klaidingą mokymą apie klestėjimą. Jis patyrė, kad romumas į žmonių sielas ateina vedamas ištvermingo tikėjimo. Gerai, kad pamokslininkas turėjo pakankamai nuolankumo. Anot garsaus krikščionių rašytojo ir pranašo Rick Joyner, „tuos, kurie klysta, bet yra nuolankūs, nesunku pataisyti. Tačiau tie, kurie neklysta ir yra išdidūs, paprastai padaro daugiau žalos Bažnyčiai bei Kristaus tikslams negu klaidžiamokslių skelbėjai“…

 


„Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus.
Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę,
o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli,
subrendę ir nieko nestokotumėte“ (Jok 1, 2 – 4).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

 

Kas vyksta, kai Dievas mus išmėgina?
Per išmėginimus Dievas mus veda į tobulumą. Jis moko mus švento romumo bei kantrybės. Išmėginimus atlaikęs įgyja jėgų pakilti virš pasaulio sumaišties…
Kitados abatas Antanas drąsino abatą Amoną šiais žodžiais: „Turi dar labiau pažengti Dievo baimėje“. Išsivedęs laukan, jis parodė akmenį, sakydamas: „Įžeisk šį akmenį ir mušk jį nepaliaudamas“. Šiam taip ir pa­darius, šventasis Antanas paklausė, ar akmuo nesiprie­šinęs. „Ne“, – atsakė Amonas. Tada abatas Antanas apibendrino: „Taip ir tu turi pasiekti, kad niekas tavęs nebežeistų“…

 

Kai žmonėms trūksta santarvės, teaplanko mus romiųjų palaiminimas. Romiųjų maldos ir mintys, sutelktos į Dievo Gailestingumą, neša išgelbėjimą žmonijai, apsaugo nuo nelaimių, gydo sužeistas širdis ir, galiausiai, nuveda prie Dangaus Karalystės vartų.

 

Išmėginimai moko mus išminties. Per išmėginimus įgyjame jėgų kontroliuoti savo poelgius ir priimti teisingus sprendimus…
Kažkoks žmogus paklausė dykumų Antano: „Ko laikydamasis aš patiksiu Dievui?“ – Šis jam atsakydamas išdėstė: „Kad ir kur keliauji, visada sau prieš akis turėk Dievą. Kad ir ką veiki, laikykis Šventojo Rašto liudijimų. Kad ir kurioje vietoje įsi­taisei, nesitrauk iš jos greitai. Laikykis šių trijų taisyklių, ir liksi sveikas“.

 

Tarp mūsų gyvenimo neįkainojamų vertybių esti viena ypatinga, be kurios žmogaus dvasia mirtų. Toji vertybė – malda. Kol plaka širdis, tegul kiekvienas jos dūžis skelbia Viešpaties Vardą, iki tos akimirkos, kai  būsime amžinai panardinti Jo Gailestingumo jūroje.

 

Per išmėginimus Dievas mus išaukština. Tačiau šis išaukštinimas nereiškia pasaulio pripažinimo bei klestėjimo. Visų pirma, išaukštinimas – širdies pozicija, supratimas, kad esame Dievo vaikai, gebėjimas pakilti virš asmeniškumų ir nuolankumas, priimant kitų patarnavimą, per kurį ne retai veikia Dievas. Dvasiniame gyvenime – išaukštinimas tampa akivaizdžia nuolankumo dovana. Kuo daugiau turime nuolankumo, tuo labiau esame išaukštinti…
Pasakojama, jog vienas senas vienuolis pasninkavęs septynias­dešimt savaičių ir valgęs tik vieną kartą per savaitę. Šis senolis meldė Dievą padėti suprasti vieno Šventraščio teksto prasmę, bet Dievas jos neatskleidė. Tada jis ta­rė sau: „Tik pamanykite, taip stengiausi, bet jokios pažangos! Susirasiu vieną iš brolių ir paprašysiu pa­aiškinti šį tekstą“. Jam uždarant duris ir besirengiant keliauti, pasirodė Viešpaties siųstas angelas ir tarė: „Sep­tyniasdešimt savaičių pasninkas nepriartino tavęs prie Dievo, bet dabar, kai nusižeminai ir nusprendei pa­klausti vieną iš brolių, Jis pasiuntė mane atskleisti šio teksto prasmę“. Ir paaiškinęs ją, angelas dingo.

Išmėgindamas Dievas tikrina mūsų meilę.

„Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui,
kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu. Tuomet jūs džiaugsitės,
nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose.
Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą,
kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo,
šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite jį,
nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami,
džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu,
nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą. (1 Pt 1, 5 – 9).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

 

Man patiko vieno pamokslininko liudijimas apie meilę. Meilė yra išmėginama. Pamokslininkas dalijosi patirtimi, kaip prieš keletą metų sutiko krikščionę merginą, kuri pasakodama apie save, guodėsi, jog niekas jos neima į žmonas, nors vaikinai ir tvirtina, kad ją myli. Pamokslininkas pamokė merginą išmėginti vaikinų meilę. Kai vėl kažkuris iš jų prisipažino merginai meilėje, ši jam atsakė:
– Įrodyk, kad išties mane myli!
– Kaip? – nustebo vaikinas?
– Vesk mane! – atsakė mergina.
Iš pradžių vaikinas išsigando ir pabėgo. Tačiau po dviejų dienų grįžo ir netrukus merginą vedė…

 

Niekuomet nemanykime, kad atlikome viską, kam Kūrėjas mus pašaukė.

Per išmėginimus laimime gyvenimo vainiką.

Dievas ištikimiesiems, perėjusiems išmėginimų ugnį, žada atlygį:
„Užtat jie gaus karališką vainiką
ir grožiu spindinčią karūną iš
VIEŠPATIES rankos“ (Išm 5, 16).
Nors išmėginimai visuomet pareikalauja iš mūsų daug jėgų, vargo ir ašarų, tačiau gyvenimas prabėga greitai. Daugeliui kenčiančių tai tikra paguoda… Pažįstu žmogų, ilgus metus prirakintą prie ligos patalo, visiškai priklausomą nuo kitų gailestingumo ir savo kentėjimus aukojantį drauge su Viešpačiu. Jis gyvena būsimojo susitikimo su Viešpačiu viltimi. Tokiam žmogui Dievas žada:
„Džiaugsmo ir džiugesio vainiką jis ras
ir amžiną vardą jis paveldės“ (Išm 15, 6).
Išmėginimuose didžiulį tvirtumą teikia tikėjimas ir pasitikėjimas ribų neturinčia Jėzaus meile. Tiesa,  ne vienas kenčiantis yra guodęsis, kad nuolat meldžia malonės, idant Dievas jį kuo greičiau pasiimtų. Taip pat dažnai sutinku žmones, bandžiusius savo sprendimu trauktis iš gyvenimo, tačiau, Dievui saugant, iki galo neįvykdžiusius šio mėginimo, iššaukto nepamatuojamo skausmo akimirką. Jiems visiems primenu didžiulius persekiojimus patyrusio apaštalo Pauliaus žodžius:
„Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 7 – 8).

 

„Kadangi tu išlaikei mano ištvermės mokslą,
tai ir aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos,
kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai“ (Apr 3, 10).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

 

Jokūbo laiške labai aiškiai sakoma:
Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems“ (Jok 1, 12).

 

Jei tavo sielos nenušvies Dievo Dvasia, patirsi,
kad visi žemiškieji troškimai galiausiai nuveda į kančią.

 

Taigi, visuose kentėjimuose esminė atrama yra Jėzus Kristus. Jis mūsų Paguoda, vienintelė niekuomet neišnykstanti Ramybė, nesibaigianti Viltis. Todėl išmėginami nepalūžkime! Nugalėtojams žadama:
„Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką“ (1 Pt 5, 4).
Ne retai atrodo, kad ištverti visus išmėginimus nebeliks jėgų… Prieš kelias dienas mane aplankė jaunuolis, neseniai bandęs nusižudyti… Beje, šią nelaimę patyrusių atvyksta bent po kelis žmones kiekvieną savaitę! Arba atvyksta begalinio skausmo prislėgti nusižudžiusiųjų artimieji. Šios patirtys – baisi mūsų laikų visuomenės tragedija. Reikia begalinio gailestingumo visiems kenčiantiems, nes nuo kiekvieno iš mūsų priklauso šalia esančiųjų gyvybė… Taigi, mane aplankė jaunuolis. Po pokalbio ir maldos mes nutarėme, jog mėginsime, Jėzui padedant, pakelti susikaupusius sunkumus. Jaunuolis man kone kasdien paskambina telefonu ir aš juntu, kaip Dievas teikia jam tvirtybės… Tačiau bet kuriam žmogui verta gerai įsidėmėti, jog išmėginimai ir kančios – neišvengiami mūsų gyvenimo palydovai. Apaštalas Jonas ragina:
„Nebijok […] kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti […]. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ (Apr 2, 10).
Tie, kurie, ačiū Viešpačiui, ištvermingai pakelia išmėginimus, yra regimi Dievo Gailestingumo ženklai kitiems, mažiau tvirtumo turintiems. Jėzus, teikdamas viltį, visiems taria ir primena:
„Ateisiu netrukus. Sergėk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko“ (Apr 3, 11)…

 

„Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose,
todėl aš jums skiriu valdyti karalystę,
kaip ir man yra ją skyręs Tėvas“ (Lk 22, 28 – 29).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

 

Svarbiausias dalykas išmėginimuose – pasitikėti Dievo Gailestingumu.                 Neabejoju, kad Dievas džiaugiasi žmonėmis, priimančiais Jo beribį Gailestingumą. Tie žmonės, patyrę begalę išmėginimų, atranda sielos ramybę ir teisingą gyvenimo kryptį… Prieš porą metų Pilnų namų bendruomenė išleido puikią liudijimų knygą „Mylinčio Dievo rankose“. Joje žmonės atvirai dalijasi gyvenimo be Dievo patirtimi ir tuo, kas įvyko, kai jie pažino ir priėmė Dievą. Kai kurios istorijos ypač jaudinančios. Buvo atvejų, kai perskaičiusieji šią knygą patyrė atsivertimą bei dvasinį atgimimą. Skaitant liudijimus paaiškėja, kad būtent išmėginimai daugeliui tapo tiesiogine paskata išmokti visame kame remtis Viešpačiu ir išsaugoti ištikimybę…

Laimingi supratusieji, kad:
1. per išmėginimus Dievas mus veda į tobulumą;
2. išmėginimai moko mus išminties;
3. išmėgindamas Dievas mus išaukština;
4. išmėgindamas Dievas tikrina mūsų meilę;
5. per išmėginimus laimime gyvenimo vainiką.

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: