"Laimės sala – 42 dalis"

• ir sielai,
• ir kūnui.

Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios (…) visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 41 – 42), o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ (Mt 25, 41).
Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąja ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimo laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.
Šventojo Rašto teiginiai ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąjį paskyrimą. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti:„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13 – 14).

Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, tai Viešpaties paraginti tu­rime nuolat budėti, kad, pabaigę savo vienintelę žemiškojo gyvenimo ke­lionę, taptume verti su Juo įeiti į vestuves ir būti priskaityti prie palaimintųjų, o ne, kaip blogi ir apsileidę tarnai, nugramzdinti į amžinąją ugnį, išmesti laukan į tamsybes, kur „bus verksmas ir dantų griežimas“…
Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą; tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, nes Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3. 9):
„Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų“…
Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą. Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs Jo [Dievo Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28 – 29). Tada Kristus „ateis savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai (…). Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje (…). Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31. 32 – 33. 46).

 

(Kun. Jurij Dombrovski nuotrauka)

Kristaus, kuris yra Tiesa, akivaizdoje bus galutinai atskleistas tikrasis kiek­vieno žmogaus santykis su Dievu. Paskutinis teismas atidengs ligi galutinių pasekmių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime. Šv. Augustinas sakė:
„Tai, ką daro blogieji, viskas yra užrašyta, o jie to nežino. Tą dieną, kurią „Dievas nutrauks tylą“ (Ps 50, 3) (…), Jis kreipsis į bloguosius (…): „Žemėje aš jums palikau savo vargšus mažulėlius“. Jis jiems tars: „Aš – Galva – sėdėjau danguje, Tėvo dešinėje, bet mano nariai žemėje alko ir troško; jeigu jūs būtumėte ką nors davę mano nariams, tai jūsų dovanos būtų tekusios ir Galvai. Tada suprastumėte, jog, žemėje jums palikęs savo vargšus mažutėlius, aš juos padariau jūsų pasiuntiniais, kad jūsų darbus neštų į mano lobyną. Jūs nieko neįdėjote į jų rankas, dėl to nieko negausite ir iš manęs“…
Paskutinis teismas prasidės, Kristui garbingai sugrįžus. Vienas Tėvas težino dieną ir valandą, vienas Jis nuspręs, kada tai įvyks. Per savo Sunų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir išganymo prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo Apvaizda viską vedė į galutinį tikslą. Paskutinis teismas parodys, kad Dievo teisybė nugali visas Jo kūrinių padarytas neteisybes ir kad Jo meilė yra stipresnė už mirtį.
Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas, (…) išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji

• įkvepia šventos Dievo baimės.
• Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės.
• Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats, kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10)“…

Pažvelkime į dar vieną šaltinį…
2003 m. Katalikų interneto tarnybos Kaune išleistas Herbert Vorgrimler „Naujasis teologijos žodynas“ apie pragarą sako, kad „pragaras [Holle] (lot. infernum – požemio pasaulis, gr. geenna iš hebr. gejehinnom – Hinomo slėnis, pasak Jer 7 ir 19, Dievo prakeiktas dėl stabmeldystės ir, pasak ankstyvojo judaizmo raštų, numatytas kaip teismo vieta). Bausmės vietos anapus vaizdinys paplitęs daugelyje religijų; Senajame Testamente apie tai užsimenama nebent Iz 14, 9 – 20. Platono († 347 pr. Kr.) mito forma nupasakotai anapusinei geografijai tenka didelis vaidmuo ankstyvojo judaizmo raštuose, ji mėgstama kai kurių teologų, gyvenusių laikotarpiu po Naujojo Testamento laikų, paplitusi pamoksluose bei liau­diškojoje literatūroje. Anot Naujojo Testamento, Jėzus savo skelbimui suteikė grasinančios kalbos pobūdį dvejopai:

• jis kalbėjo, jog nepriėmusieji jo naujienos apie Dievo karalys­tę nebus įleisti bei liks lauke,
• ir savo laiko priežodžius (apie nemirštantį kirminą ir apie negęstančią ugnį, redaktorių dar paryškintus verksmo bei dantų griežimo įvaizdžiais) grasindamas taikė pirmiausia negailestingiesiems bei neišmintingiesiems.

 

(Kun. Jurij Dombrovski nuotrauka)

Kalbėjimas apie pragarą (ugnį ir sierą) susijęs su persekiojamų krikščionių keršto poreikiu.
Teologijos tradicijoje kontrastuoja du aiškinimo būdai:

• žinančiųjų, kuriems pavyzdingai atstovauja Augustinas († 430) ir kurių iki mūsų dienų pasitaiko fundamentalizmo sluoksniuose, pažodinis tekstų apie pragarą supratimas ir manymas, jog amžinasis pasmerkimas ištiko daugybę žmonių,
• ir besiviliančiųjų, tarp kurių daug šventųjų bei įžymių teologių bei teologų, pradedant Origenu († 253), puoselėjama viltis, jog išgel­bėti buvo visi žmonės.

Šykščius Biblijos liudijimus nuo ankstyvųjų Viduramžių ligi dabarties praturtindavo fantazijos kupini regėtojų pasakojimai apie menamas keliones į anapus bei apsilankymus pragare. Sisteminėje teologijoje pragaro temą lydėjo spekuliacija, jog Dievo gailestingumas, kaip atsivertimo ir malonės siū­lymas net didžiausiam nusidėjėliui, trunkąs tik iki mirties; po jos esąs tik negailes­tingas teisingumas. Abi Jėzaus ištarų sekos buvo susistemintos mokyme apie dviejų rūšių bausmes:

• amžinojo tolumo nuo Dievo bausmę (kaip paties žmogaus apsisprendimo vaisių)
• ir žmogiškojo juslingumo lygmeniu vykdo­mas amžinąsias bausmes.

Bažnyčios Magisteriumo ištakose kalbama apie pragaro buvimą, bausmės pra­sidėjimą iškart po mirties, o ne tik po mirusiųjų prisikėlimo, ir amžiną jos trukmę. Florencijos Susirinkimo (1442) pareiškimą, jog už Romos Katalikų Bažny­čios ribų niekas negali įgyti amžinojo gyvenimo, nei „pagonys“, nei žydai, nei netikintieji, nei atsiskyrusieji nuo popiežiaus, ir visiems jiems gresia amžinoji ugnis, Vatikano II Susirinkimas atšaukė nekatalikų, žydų, musulmonų, nekrikš­čioniškųjų religijų sekėjų ir be kaltės netikinčiųjų atžvilgiu.
Šiandienėje teologijoje juslinės pragaro bausmės nebeaptariamos. Ištarose dėl žmogaus laisvės tam tikras vaidmuo tenka tolumui nuo Dievo – Dievas nė vieno neverčiąs jį mylėti ir būti jo artume. Tačiau taip neatsakoma į klausimą, kiek svei­kas (taigi pakaltinamas) žmogus apskritai gali paneigti vienprasmiškai kaip meilę pažintą Dievą ir kada tokio visiško Dievo pažinimo esama; be to, atvira lieka galimybė, jog Dievas geba daryti gydomą poveikį žmogiškajai laisvei jos nepa­žeisdamas.

 

(Kun. Jurij Dombrovski nuotrauka)

Daugybė kartų buvo įbaugintos pragarą pabrėžiančių pamokslų ir to­kios pat pedagogikos arba dėl to nutolo nuo Bažnyčios. Sykiu daug lėmė tai, kad, užuot skelbus teoriškai galimo „ne“ Dievui radikalumą, tas „ne“ buvo konkreti­zuojamas gausiai konstruojamomis mirtinosiomis nuodėmėmis. Daugumos teologų vieninga nuomone, Biblijos tekstų nevalia suprasti kaip žinių šaltinio, „į priekį užbėgančių reportažų“; jais norima atkreipti dėmesį į kiekvienos žmogaus situaci­jos, jo sprendimų bei istorijos rimtumą. Jais perspėjama saugotis lengvabūdiškumo bei paviršutiniškumo ir kviečiama susimąstyti. Bažnyčios Magisteriumo tekstus galima suprasti kaip ištarą apie Dievo amžinąjį („prakeikiantįjį“) „ne“ nuodėmei; ar ir kokiu laipsniu tai paliečia nusidėjėlį, Dievo apreiškime nieko nesakoma, todėl ką nors apie tai teigti negali nė Bažnyčios Magisteriumas“…
Iš to ką paskaitėme, drįstu manyti, jog vis dėlto verta grįžti prie vaizdingų pasakojimų ir pasistengti, kad nė vienas į pragarą nepatektumėme. Dievo Gailestingumo metais, o ir visą gyvenimą, turime galimybę patikėti Dieviškuoju Gailestingumu, Jį priimti ir su Juo nugalėti pragarą…

Laimingi supratusieji, kad:

1. negalime mylėti Dievo, nusidėdami Jam, savo artimui ir sau patiems;
2. mirties valandą atsiskiriame nuo Dievo, kai turėdami sunkią nuodėmę nesigailime;
3. turime melsti Viešpatį, kad išgelbėtų mus nuo amžinojo pasmerkimo;
4. savo lobius reikia sudėti į vargšų rankas;
5. tikėjimo kelionėje svarbu saugotis lengvabūdiškumo ir paviršutiniškumo.