"Laimės sala – 71 dalis"

„Nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4)

Vienam misionieriui, dirbančiam Afrikoje, jo nekenčiantys vietiniai stabmeldžiai slapta į lovą įkišo mirtinai nuodingą gyvatę. Misionierius nieko nepastebėjo ir išmiegojo visą naktį. Ryte per pusryčius afrikiečiai jaunuoliai šūktelėjo misionieriui:
– Tavo lovoje yra gyvatė!
Priėjęs prie lovos ir pakėlęs antklodę, jis pamatė nedidelę, tačiau mirtinai nuodingą gyvatę. Tą pačią akimirką jis prisiminė, kad per paskutines dvi dienas, kai jis lankė tikinčiuosius, šie kiekvienoje vietoje, lyg susitarę, atsisveikindami jam perskaitydavo tą patį palinkėjimą iš psalmės:

Juk jis palieps savo angelams,
kad saugotų tave visur, kur tik eitumei
“ (Ps 91, 11)…

Laimė tobula tampa vienoje svajonių pasakoje – mylėti ir būti mylimam… Kad ši pasaka niekuomet nesibaigtų, ją turi sekti gailestingo žmogaus lūpos…

 

Kiekvieną žmogų lydi Dievo gailestingumas. Ypač tikintį.
Kunigas Žydrūnas Vabuolas labai gražiai aprašo Dievo gailestingumą:

„Ką pirmiausia reikėtų pasakyti apie Dievo gailestingumą? O gi tai, kad Dievo gailestingumas yra didelis, be galo didelis. Kur kas didesnis už mūsų nuodėmes. Dievo gailestingumas yra tokio pat „dydžio“ kaip pats Dievas, kaip Dievo Širdis.

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Šventajame Rašte ne kartą įvairiausiais būdais pabrėžiama Dievo didybė žmogaus atžvilgiu.

 

Dievas tikrai nepalyginti didesnis už žmogų ir visa, ką Jis daro, žmogui nepasiekiama. Jo gailestingumas toks begalinis, kad galutinai žmogus niekada jo nesuvoks ir nepasieks“…

 

Perskaičiau daug knygų apie gailestingumą. Daugelis jų kelia įvairias sąlygas, kad Dievas būtų mums gailestingas ir mes patys vieni kitiems taptume gailestingi. Tačiau joks gailestingumas, jei jis iš tiesų tikras, nekelia jokių išankstinių sąlygų. Gailestingumas yra anapus visų žmogiškojo aptarimo ribų, myli nesirinkdamas ir nekelia reikalavimų…

 

Dievo gailestingumas kiekvieną žmogų veda per gyvenimą.

„Savo ištikima meile vedei tautą,
kurią tu išpirkai,
savo jėga juos lydėjai
į savo šventąją buveinę“ (Iš 15, 13).

Šis tekstas yra aiški nuoroda į gailestingąją Dievo apvaizdą, kuria remdamasis Dievas vadovauja mums žemiškose klajonėse. Gailestingumas – tai pumpuras, iš kurio prasiskleidžia Dievo apvaizdos žiedas. Tiesa, ne viskas mums gyvenime dėliojasi sklandžiai, ne visuomet keliaujame lygiai ir gražiai, kartais priekaištaujame, priešinamės, krentame. Vis dėlto, Dievas savo gailestingumo dėka toliau mus veda ir nepalieka pusiaukelėje…

 

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Karo metais, vienos tikinčiosios, turėjusios vaikišką tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo gailestingumu, gyvenime atsitiko toks dalykas.
Sykį vėlų vakarą ji ėjo mišku. Rankoje moteris nešėsi krepšį su produktais, pirkėjo kortelėmis ir pinigais. Netikėtai iš tamsos išniro vyras ir, prisiartinęs prie moters, pareikalavo:
– Atiduokite man savo krepšį!
Ji visiškai ramiai atsakė:
– Dėkoju, tačiau ir pati galiu jį nešti.
Vyras buvo taip nustebintas tokiu atsakymu, kad dešimtį minučių ėjo šalia nieko netardamas. Galų gale jis pakartojo savo reikalavimą:
– Užteks, atiduokite man savo krepšį!
– Dėkoju, tačiau kol kas susitvarkau pati.
Netikėtai vyras sustojo. Moteriai pasidarė baisu. Jai kilo mintis, kad vyras gali pulti ją iš nugaros. Tačiau tuoj pat ji prisiminė apie Dievo gailestingumą: „Juk mano Išganytojas saugo mane ne tik bažnyčioje. Jis yra ir čia, mūsų miške“. Taip pamąsčiusi moteris ėmė pašnibždom kalbėti 23 psalmės 4-tą eilutę:

Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins
“ (Ps 23, 4).

Dar neišsakėm gražiausių gailestingumo žodžių, o laikas jau baigėsi… Dar nespėjom įkurti meilės ugnelės, nepastebėję, kaip laiko vėjas nupūtė paskutines kibirkštėles… Dar, atrodo, nepradėjom gyventi, bet jau girdime iškeliavimui skirtų durų vyrių girgždesį… Dar nieko nenuveikėme, tačiau jau paruoštos svarstyklės mūsų gailestingumui pasverti…

 

Plėšikas tuoj pat prišoko prie jos ir paklausė:
– Ką tu pasakei?
Moteris pakartojo eilutę ir tarp jų užsimezgė nuostabus pašnekesys. Po kurio laiko plėšikas paklausė:
– Ar jūs žinote, ką aš ketinau jums padaryti?
– O taip, – atsakė moteris.
– Tuomet kodėl jūs nešaukėte iš baimės?
– O kam šaukti ar kviesti į pagalbą policiją, kuomet mano Viešpats už visus galingesnis ir mane globoja, o aš esu Jo apsaugoje? Jis neleistų, kad jūs padarytumėte man ką nors pikta.
Kai jie išsiskyrė, vyro akys buvo pilnos ašarų, o moteris jam pažadėjo:
– Aš už jus nuolat melsiuosi, kad atrastumėte gyvenimo kelią…

 

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Kad Dievo gailestingumas mūsų gyvenime įsitvirtintų, privalome apie jį liudyti.
Šį teiginį noriu iliustruoti pavyzdžiu iš Abraomo gyvenimo filistinų krašte.
„Abraomas keliavo Negebo srities link, įsikūrė tarp Kadešo ir Šuro“ (Pr 20, 1) ir apsigyveno Geraroje, filistinų krašte. Geraros karalius Abimelechas, po to, kai Dievas jam kalbėjo sapne, Abraomui sakė: „Mano kraštas yra prieš tavo akis […], apsigyvenk, kur tik tau patiks“ (Pr 20, 15). „Tuomet Abraomas užtarė pas Dievą, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną, ir verges, idant vėl galėtų gimdyti, nes VIEŠPATS buvo padaręs visas Abimelecho namų moteris visiškai nevaisingas“ (Pr 20, 17 – 18).

Sniegas po kojomis primena: neretai turime galimybę pirmieji praminti takus, kad iš paskos žengiantieji širdyje žodį „Ačiū!“ ištartų…

 

Tokiu būdu Dievas apreiškė savo gailestingumą filistinams, kad jie suprastų, jog būtent Abraomo Dievas yra tikrasis Dievas, galintis nuveikti įvairius stebuklus. Tačiau reikėjo, kad apie Visagalį Gyvąjį Dievą būtų liudijama. Todėl visa Abimelecho aplinka kalbėjo apie įvykusį stebuklą ir rodė deramą pagarbą Abraomui. Tauta buvo laiminama iki tol, kol buvo Dievo darbų liudytojų. Kai liudijimai liovėsi, Dievo malonė taip pat apleido tautą.
Tas pats dėsnis galioja ir tautos, ir pavienio žmogaus gyvenime. Dievui reikia liudytojų. Nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs Dievo gailestingumo. Deja, žmonės to nevertina ir kitiems apie tai menkai liudija arba visai nutyli. Tuomet Dievo malonė iš žmogaus gyvenimo ima trauktis. Kuo atkakliau žmogus nutyli Dievo darbus, tuo labiau Dievo malonė jame menksta. Ir atvirkščiai: kuo plačiau žmogus liudija Dievą, tuo stipriau jame auga malonė.

 

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Žodis „liudyti“ Šventajame Rašte pirmąkart sutinkamas būtent šioje istorijoje. Paaiškėja, kad esame kviečiami liudyti, būti liudytojais, duoti bei priimti liudijimo ženklus:
„Kai Abraomas pareiškė skundą Abimelechui dėl vandens šulinio, kurį buvo užgrobę Abimelecho tarnai, Abimelechas atsakė: „Aš nežinau, kas tai padarė. Iš tikrųjų tu man nieko apie tai nepranešei, o aš iki šiai dienai apie tai nebuvau girdėjęs“. Abraomas paėmė avių ir jaučių, davė juos Abimelechui, ir juodu sudarė sutartį. Tuomet Abraomas atskyrė iš kaimenės septynis ėriukus. Abimelechas klausė Abraomą: „Ką reiškia šie septyni atskirtieji ėriukai?“ Jis atsakė: „Tu priimsi šiuos septynis ėriukus iš mano rankų, idant būtum man liudytojas, kad aš iškasiau šį šulinį“ (Pr 21, 25 – 30)…

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievo gailestingumas toks didis, kaip ir pats Dievas;
2. Dievo gailestingumo didybės žmogus niekuomet nepajėgs suvokti;
3. jei norime, kad Dievo gailestingumas mūsų gyvenime įsitvirtintų, privalome jį liudyti;
4. liudijimas užtikrina Dievo gailestingumo tęstinumą mūsų gyvenime;
5. pats Dievas kviečia mus tapti Jo gailestingumo liudytojais.

2012 m. sausis

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: