"Laimės sala – 11 dalis"

„Ištirk save anksčiau, negu būsi teisiamas, ir aplankymo metu rasi atleidimą“ (Sir 18, 20)

Rudeniui įpusėjus, noriu pasidalinti su jumis mintimis apie džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievo Gailestingumu… Kad gyventume laimės saloje ir išsaugotume vidinę ramybę turime ryžtis neabejoti, jog Dievui esame be galo svarbūs, atpirkti brangiausiu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Krauju. Žinią apie Gailestingumą kasdien nešiodami širdyje, patirsime begalinę palaimą. Tad išmokime laikytis pozityvios bendrystės su Dievu nuostatos…

„Mano vaike, nusidėjai? Daugiau to nebedaryk,
bet prašyk atleidimo už savo praeities nuodėmes“(Sir 21, 1).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

Retsykiais į mano telefoną man žinomi ir nežinomi žmonės atsiunčia piktų, žeminančių, šmeižiančių ir priekaištaujančių žinučių. Tačiau aš renkuosi gyvenimo džiaugsmą, nes sutinku tūkstančius drauge su manimi besidžiaugiančių žmonių! Taip kaip grožį rudenį praradusiai augmenijai lemta sunykti, taip laike sunyksta viskas, kas mėgina mane nuliūdinti.
Rinkdamasis džiaugsmą, ateinu į rudens šventę, žinodamas, kad mano širdis dainuoja, o siela laisva nuo bet kokio liūdesio, nes nesisavinu nepagrįstų priekaištų, nesusigūžtu, sutikęs išplėstas pavydo akis, žeminimai jau seniai mane užgrūdino, šmeižtai – nelaimingųjų sielos maistas! Mano gyvenimo šventėje visi šie dalykai beverčiai! Gyvenimo šventėje man kelią nušviečia Gailestingumas – mano Viešpats ir mano Dievas, neapleidžiantis manęs nei dieną, nei naktį, lydintis visur ir visuomet. Todėl ruduo ir visas gyvenimas teikia man džiaugsmą! Ir jokia jėga iš manęs šio džiaugsmo neišplėš!..

Daugelis seniai esame susipainioję kai kuriose sąvokose.
Dažniausiai mums rūpi, ką gauname iš Dievo. Tačiau daug labiau mums turi rūpėti tai, ko įstengiame dėl Jo atsisakyti. Be tokios aukos ir savęs atsižadėjimo neįvyksta paties žmogaus aukojimasis Dievui, o be tikro aukojimosi nepajėgiame nei suprasti, nei priimti Dievo pasiaukojimo mums.

Linkiu kiekvienam švęsti rudenį džiaugsmingai, nes, rinkdamiesi džiaugsmą, renkatės laimę! Rinkdamiesi džiaugsmą, renkatės Dievo Gailestingumą! Rinkdamiesi džiaugsmą, tampate Gailestingumo liudytojai bei nešėjai visiems, Jo stokojantiems…
Šiandien ir visais laikais žmonėms reikia patikėti Dievo atleidimu. Atgaila ir priimtas dosniai teikiamas atleidimas – vieninteliai sielos vaistai, mūsų džiaugsmą padarantys tobulą. Deja, kai kuriems žmonėms, net ir nuoširdžiai atgailaujantiems, labai sunku nusiplauti sielos žaizdas nepaliaujamai gaivinančiu atleidimo vandeniu…

„Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama,
kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

Krikščioniškame pasaulyje garsus maldos vyras Roger J. Morneau nurodo tris kliūtis, trukdančias daugeliui tikinčiųjų priimti Dievo teikiamą atleidimą bei Jo norą girdėti mūsų maldas.
Pirma, mūsų puolusioje prigimtyje glūdi atskyrimo nuo Dievo jėga. Ją sudaro du ele­mentai: nepasitikėjimas Dievu ir netikėjimas. Tai dvi ga­lingos jėgos, kurios per šimtmečius suluošino gyve­nimus neapsakomiems milijonams žmonių. Pavyz­džiui, būtent dėl jų prieštvaniniai žmonės atsisakė lipti į Nojaus laivą ir žuvo tvano metu. Dėl šios priežas­ties žydai netikėjo Dievu ir net manė, kad Jis jau išvadavo juos iš Egipto, darydamas vieną stebuklą po kito. Toji klastinga jėga vertė žydus netikėti visais gerais dalykais, kuriuos Dievas jiems kalbėjo apie Pažadėtąją Žemę. Dėl to jie mirė dykumoje…

Pažvelkime į tai, ką turime mes, ir ką turi Dievas?
Juk esame didžiausi vargšai. Todėl dėl nieko neturėtume didžiuotis,
nes visa, ką esame gavę, gavome iš Dievo.
Įsigilinkime, ką Dievas davė mums, o ką mes esame davę Jam?
Regime nebent tuščius savo delnus, kuriuos turėtume tiesti į dangų, melsdami gailestingumo. Kai Dievo Akivaizdoje išpažįstame savo nevertumą, sužinome, jog niekuomet nebūsime Dievo atstumti, nes Jis, iš mūsų protą pranokstančios meilės, atsiduoda į mūsų nuodėmingas rankas…

Pasikartosiu: mus labai svarbu sutelkti visas pastangas, kad išmoktume gyventi nuolatiniame pasitikėjime Dievo Gailestingumu. Toks pasitikėjimas netikėtai sukuria stebuklą: mūsų gyvenimas tampa nenutrūkstančia malda. Per kiekvieną vis giliau išgyventą bendrystės su Viešpačiu akimirką, mūsų sieloje dėkingumo maldos kibirkštėlė ima vis stipriau įsižiebti, įkurdama meilės Dievui laužą. Po tokių patirčių neįmanoma abejoti Gailestingumu, neįmanoma nepriimti atleidimo, neįmanoma nesimelsti. Malda pati veržte veržiasi iš širdies gelmių. Be abejo, ne retai reikia pirminių pastangų saugoti maldos ugnelę. Dar dažniau šias pastangas tenka atnaujinti aplankius sausrai. Mūsų amžinybei malda svarbiau už viską! Lygiai tiek pat ji svarbi ir mūsų kasdienybei… Gebėjimas įprasti puoselėti maldos gyvenimą, gali išgelbėti iš pačių netikėčiausių situacijų. Vienos istorijos herojus, niekuomet nepaliaujantis melstis, pasakoja tokį nutikimą:
– Žiemos pavakare ėjau aš miškeliu nakvoti į kaimą, ligi kurio buvo kokie du varstai – jau dūlavo. Staiga išpuolė ir šoko ant manęs didžiulis vilkas. Rankose turėjau vilnonį rožinį (aš visada jį nešiojuosi). Štai aš ir mostelėjau juo, baidydamas vilką. Na ir? Rožinis išsprūdo man iš rankų ir kažkaip užkibo tiesiai vilkui ant kaklo. Vilkas apsisuko bėgti ir, liuoktelėjęs per erškėčių krūmą, užpakalinėmis kojomis įsipainiojo jame, o rožiniu užkliuvo už išdžiūvusio medžio šakos, pašėlo spurdėti, bet išsivaduoti niekaip nevaliojo, nes rožinis jam užveržė kaklą. Aš patikliai persižegnojau ir pradėjau artintis, ketindamas išvaduoti vilką, – ne tiek dėl jo paties, kiek dėl to, kad jis gali rožinį nutraukti ir su juo visu pabėgti, tuomet man brangus rožinis prapuls. Vos tik priėjau ir įsikibau į rožinį, iš tiesų vilkas jį nutraukė ir nudūmė, o aš, padėkojęs Dievui, sėkmingai pasiekiau kaimą…

Gyvenimas pažįstamas, kai siela pakyla į aukštumas,
o ne nusileidžia į dugną. Dugne sutiksime nebent dvasinę mirtį.

Antroji priežastis, dėl kurios žmonėms sunku pa­tikėti, kad jų nuodėmės atleistos ir kad Dievas trokšta išgirsti maldas, yra dvasinis badas. Kai į protus įsismelkia abejonė, jie neturi dvasi­nių jėgų atsispirti, ir niekas nenukreipia jų į pozity­vų kelią. Trūksta Šventojo Rašto žinių, nesigilinama į teisingą dvasinę literatūrą, sunykęs maldos gyvenimas.  Tad iš kur gali kilti pasitikėjimas Dievo Gailestingumu? Tuo tarpu Šventasis Raštas taip kalba apie Dievo Gailestingumą:
„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas,
kad atleistų mums nuodėmes
ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9)…

„Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio.
Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją,
kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą“ (Apd 5, 30 – 31).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

Dar studijuojant kunigų seminarijoje, mus, jaunus klierikus, nuo pirmosios studijų dienos ugdytojai mokė kasdien rytais atlikti dvasinį mąstymą, o prieš miegą – dvasinės literatūros skaitymą. Šiandien, po beveik 26 kunigystės metų, esu be galo dėkingas savo dėstytojams bei formuotojams, įskiepijusiems šį poreikį… Išties, jei apleidžiame maldą, dvasinį skaitymą ir mąstymą, netrunkame pajusti sielos alkį. Šios priemonės vienodai svarbios tiek kunigams, tiek vienuoliams, tiek bet kuriam žmogui. Todėl reikia tvirtai pasiryžti kasdien surasti laiko dvasinėms pratyboms. Ieškokime pačių įvairiausių būdų, kad paskatintume motyvaciją… Skaitydamas dvasinę literatūrą išsikėliau sau kelis tikslus: renku medžiagą pamokslams, apmąstau, ką perskaičiau, mėgindamas suvokti, ką galėčiau pritaikyti sau pačiam, ir ką galėčiau bei norėčiau pasakyti kitiems. Pasiryžau kiekvieną dieną parašyti kokią nors mintį, suteikdamas jai literatūrinę formą. Noriu tomis mintimis pasidalinti su mus lankančiais piligrimais, todėl nusprendžiau kiekvieno mėnesio kiekvienai dienai paruošti skaidres su nedideliais pamąstymais bei nuotraukomis. Įgyvendindamas užmojį, stengiuosi kasdien bent valandai išeiti į gamtą. Pasivaikščiojimo metu fotografuoju kasdien besikeičiančią gamtą ir tą džiugią bei palaimintą valandą skiriu asmeninei maldai. Ši praktika man teikia daug džiaugsmo. Džiaugiuosi, kad daugeliui mūsų bendruomenės lankytojų patinka paruoštos skaidrės…

Kai savo mintims leidžiame plaukti pažeme, kur telkiasi daug materialių ir emocinių šiukšlių, mūsų siela ima vis labiau prarasti gyvybės dvelksmą. Toks nusileidimas į pasaulio atliekas atneša dvejopą žalą: šiukšlynuose Dievo Malonė negali išsipildyti. Ji net neįstengia nubraukti apnašų nuo mūsų dvasios langų, palikdama mus aklumui. Antra, likdami tamsoje, kad ir kaip norėtume, neįstengsime padėti visiems tiems, kuriuos mylime. Nors malonė būtų pasiekiama ranka, mes naiviai ir klaidingai galvojame, kad mūsų rankos siekia toliau už Dievo Malonę.

Besirūpindami, kad nejaustume dvasinio bado, galime ir privalome atrasti nuolatines priemones tobulėjimui. Šis ryžtas privalo tapti kiekvieno iš mūsų asmeninės dienotvarkės dalimi. Kad savo dvasiniuose siekiuose nepaklystume, ypač atkreipkime dėmesį į kelis dalykus: susiraskime dvasios tėvą, – sutinkantį mūsų tikėjimo kelionėje mus palydėti kunigą, – kuriam atlikime ne tik nuoširdžią išpažintį, bet rimtai pasitarkime, kokią dvasinę literatūrą skaityti, o kokios neverta, mat mūsų dienomis knygynų lentynos lūžta nuo įvairios tariamo dvasingumo mokančios literatūros, kitąkart rimtai sutraumuojančios skaitytojo sąžinę, sąmonę ir, galų gale, visą gyvenimą. Kol nesame giliai suleidę šaknų krikščionybėje, verčiau nerizikuokime gilintis į neaiškius „dvasinius“ mokymus, o kai krikščionybėje šaknis būsime suleidę, išvis nebebus poreikio skaityti nekrikščionišką literatūrą. Norintiems pradėti teisingai malšinti dvasinį badą nuoširdžiai patariu pasirinkti vieną orientyrą – žiūrėkime, kokia leidykla knygą išleido? Vengdami rizikos būti suklaidintais, rinkimės Katalikų pasaulio leidyklos knygas. Ne retai prie bažnyčių su vyskupijų kurijų ar vietos dvasininkų žinia taip pat yra platinama ne vien Katalikų pasaulio, bet ir kitų leidyklų dvasinio turinio literatūra. Tokiu atveju jos turiniu galime pasitikėti, o kilus neaiškumui, atsiklauskime savo dvasios tėvo… Viena knyga, kurią be jokių išlygų, dvejonių ar abejonių turėtume skaityti kasdien – tai Šventais Raštas.
Nuo dvasinio bado padės apsiginti malda, sakramentinis gyvenimas, bendrystė su tikėjimo broliais bei sesėmis. Tačiau šįkart prie šių temų ilgiau neapsistosime…

Nesuklyskite: joks ribotumas niekuomet neįstengs užpildyti jūsų širdies begalybės. Bet kuri materijos forma yra ribotumas. Tuo tarpu viskas, kas dieviška – pranoksta ribas ir yra amžina.

Trečioji priežastis, trukdanti žmonėms priimti at­leidimą, yra tai, jog šėtonas pakirto žmonių pasitikėjimą Dievo gebėjimu atleisti bei išgirsti maldą. Be to, esama ganėtinai daug tikinčių, kad Dievas netgi nenori žmogui atleisti. Su tokiomis nuostatomis turime rimtai kovoti. Laiške Korintiečiams sakoma: „Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną protą, kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10, 4 – 5). Vienas iš galingiausių ginklų – rimtas apsisprendimas neapleisti kasdienės maldos… Keliauninkas (vienos knygos herojus) savo dvasios tėvui apie maldą pasakoja:
„Nueinu kartais per dieną po septynis, dešimt ar daugiau varstų ir visai nepajuntu, kaip nueinu, – jaučiu tiktai, kad meldžiuosi. Kai persmelkia stiprus šaltis, pradedu melstis uoliau, ir greitai visas sušylu. Jei ima kamuoti alkis, suskantu dažniau šauktis Jėzaus Kristaus vardo ir pamirštu, jog norėjau valgyti. Kai sunegaluoju, įninka mausti nugarą ir kojas, tuomet sutelkiu visą dėmesį į maldą, ir nebepastebiu skausmų. Jei kas kada mane užgauna, aš tik prisimenu, kokia palaiminga man Jėzaus malda, ir įsižeidimas, piktumas praeina, tuoj viską pamirštu“…
Dievas girdi mūsų maldas. Ne retai, teikdamas pagalbą, Dievas pasiunčia angelus ar šventuosius…

„Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki,
gauna jo vardu nuodėmių atleidimą“ (Apd 10, 43).
(Nuotrauka iš kun. Jurij Dambrovskij asmeninio archyvo)

Viename puikiame liudijime pasakojama, kaip jaunas rusų kareivis, vardu Nikolajus, tarnavo jūrų laivyne povandeniniame laive. Plaukiojimo metu sugedo kažkokia gyvybiškai svarbi laivo valdymo įranga. Laivas ėmė skęsti. Jokiomis žmonių pastangomis gedimo pataisyti nepavyko. Oro atsargos ėjo į pabaigą. Matrosai, vos bekvėpuodami, nebeturėjo jėgų judėti. Visi gulėjo ir ruošėsi mirčiai.
Netikėtai laivo įgulos akivaizdoje laive pasirodė nepažįstamas senelis. Niekam nieko netaręs, jis pasivaikščiojo po laivą. Niekas nepastebėjo, kur jis prapuolė, o ieškoti jo nusilpę jūreiviai jėgų nebeturėjo.
Staiga laivas pamažu ėmė kilti į viršų. Ekipažas buvo išgelbėtas.
Kai žmonės kažkiek nurimo nuo patirtos baimės, kapitonas liepė visiems susirinkti. Pamatęs, kad visi ekipažo nariai vietoje, vadas, truputį patylėjęs, paklausė: „Kas iš jūsų meldėsi?“ Į priekį išėjo vienas matrosas ir atsakė, kad jis meldėsi, idant Viešpats, užtariant šventajam stebukladariui Mikalojui (rus. Nikolajui), pasigailėtų skęstančiųjų.
Dalis netikinčių ekipažo narių po įvykusio stebuklo pasikrikštijo, o šią istoriją papasakojęs buvęs matrosas Nikolajus tapo kunigu…
Dievas trokšta ne tik mus išgirsti ištikus sunkumams, bet, kas svarbiausia, – sutaikyti su Savimi. Jis laukia iki paskutinės akimirkos…

Iš visų užsiėmimų pats naudingiausias – skirtas dvasiniam tobulėjimui. Tai vienintelė žemiškosios veiklos sritis, į kurią tamsybių jėgos mažiausiai įstengia kištis.

Jei bendrystėje su Dievu patiriame džiaugsmą ir trokštame kuo greičiau vėl į tą bendrystę sugrįžti, vadinasi, Dievo Artuma yra tikrieji mūsų namai, mūsų tėviškė, garantas, kad esame tiesiame kelyje.

Prieš kurį laiką vienuose senelių namuose Estijoje gyveno senolė, sulaukusi šimto metų. Tarybiniais laikais ji dirbo Švietimo ministerijoje. Buvo uoli tarybinių laikų veikėja ir ateistė. Kai naujais laikais, Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, ji jau gyveno senelių namuose ir ten sulaukė šimtmečio, ją pasveikinti susirinko daug įžymių žmonių ir aukštų valdžios atstovų. Tarp jų buvo ir pastorius. Kai visi baigė sveikinimo kalbas, jis priėjo prie jubiliatės ir pasiūlė už ją pasimelsti. Tačiau moteris griežtai atsisakė, tvirtindama, kad maldai dar ji turinti laiko. Praėjus maždaug savaitei ir pastoriui vėl lankantis senelių namuose, Dievo Dvasia jį paragino aplankyti šimtametę ir vėl už ją pasimelsti. Kai užėjo į jos kambarį, rado merdinčią. Į pasiūlymą pasimelsti, senolė teatsakė galvos linktelėjimu. Bebaigiant Tėve mūsų maldą, dar nespėjus ištarti paskutinių žodžių, senolė mirė…
Palaiminti, pasitikintys Dievo Gailestingumu! Palaiminti, gyvenimo rudens šventėje išsaugantys džiaugsmą širdyse! Palaiminti, iš Viešpaties rankų priimantys atleidimą! Palaiminti, apsisprendę gyventi laimės saloje!..

Laimingi supratusieji, kad:
1. rinkdamiesi džiaugsmą, renkamės Dievo Gailestingumą;
2. pasitikėjimas Dievu padeda priimti Jo dovanojamą atleidimą;
3. apsisaugantys nuo dvasinio bado įstengia gyventi Dievo Artume;
4. malda – pergalingas ginklas prieš bet kokį piktojo puolimą;
5. Dievas laukia mūsų atsigręžimo į Jį per visą mūsų gyvenimą.