"Laimės sala – 16 dalis"

„Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“ (Jer 31, 15)

Artėjant Kalėdų šventei daug kalbame apie Kūdikėlį Jėzų. Taip ir turi būti. Tačiau šįkart pakabėkime apie dalykus, griaunančius Laimės salos džiugesį bei ilgesį. Tai skausmas dėl negimusių kūdikėlių…
Daug kas yra įsitikinę, kad abortai – menka ir jokių atsa­komybių nesukelianti smulkmena. Tačiau Šventasis Tėvas Benediktas XVI nedviprasmiškai primena, jog „tai sunkus nusižengimas […] – pažeidžiantis žmogaus asmens kilnumą, lemiantis didelį netei­singumą žmogiškųjų bei socialinių santykių srityje ir įžeidžiantis patį Dievą“. Daugelis moterų klaidingą sprendimą buvo pri­ėmusios neapgalvotai ir, kaip pažymi Popiežius Benediktas XVI, tokie sprendimai, „subręstantys sunkiomis bei dramatiško­mis aplinkybėmis ir dažnai traumuojantys bei sukeliantys didelių kančių juos priimantiems, […] palieka žaizdų, neišdil­domai ženklinančių visą gyvenimą“…

Teošia medžiai gyvenimo giesmę!..
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Fiziškai tvirta, pilna gyvenimo džiaugsmo, trisdešimt trejų metų moteris ilgą laiką gydėsi dėl daugelio somatinių nusiskundimų (pasunkėjęs kvėpavimas, sunkumas krūtinėje, padažnėjęs širdies ritmas ir t.t.). Papildomai tiriant paaiškėjo, kad jos nusiskundimai tiesiogiai priklauso nuo nenusisekusios padėties šeimoje. Būdama 18 metų pacientė tapo nėščia ir norėjo ištekėti už mylimo žmogaus. Tačiau, pasidavusi valdingų tėvų spaudimui, ji pasidarė abortą ir ištekėjo už kito, nemylimo, žmogaus.
Neseniai šios moters sieloje įsiliepsnojo aštrus konfliktas tarp savo pačios norų ir sąžinės. Savęs pačios gailestis, skausmingi prisiminimai ir kaltės jausmas supurtė sielą, o nuo emocinės įtampos stipriai pablogėjo sveikata. Šio vidinio konflikto ir sužeistos širdies pasekmė – pasunkėjęs kvėpavimas – perėjo į astmos priepuolius, o padidėjęs širdies ritmas – į aritmiją ir kardiofobiją, t.y. nuolatinę baimę mirti nuo infarkto ar dėl to, kad sustos širdis…
Širdis…
Ką sako Šventais Raštas apie žmogaus širdį?
„Linksma širdis yra geras vaistas,
o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Pat 17, 22)…

Dažniausiai žmonių likimus į gerą pakreipdavo ne kardas, o ašaros.

Nesigilindami į daugelį kitų tekstų, sužinome, kad sveika širdis – linksma, gydanti. Tačiau ne visuomet taip būna:
„Visiškai atbukęs ir nukamuotas vaitoju,
nes širdis man iš nerimo plyšta“ (Ps 38, 9).
Iš šios Rašto vietos paaiškėja, jog sužeista širdis: sukelia dvasios nusiminą, atbunka ir kenčia…
Viena jauna moteris, turinti jautrią sielą, didžiulių pastangų dėka įsidarbino puikiame ir labai gerai apmokame darbe. Netrukus ji tapo nėščia. Viskas būtų kaip ir gerai, tačiau „nelaiku“. Draugės, kolegos ir tėvai atkakliai ragino moterį daryti abortą. „Palūkėk! – patarinėjo jie. – Ateis dar laikas ir spėsi gimdyti“.
Moteris dvejojo. Po tokių kalbų ją be galo slėgė nemalonus nepaaiškinamo nerimo ir kaltės jausmas, miglota besiartinančio pavojaus nuojauta. Tarsi šviesos angelas būtų beldęsis į širdį.
Tačiau „svarstyklių lėkštę“ nusvėrė materialinis suinteresuotumas ir karjeros siekiai. Ir ką gi? Operaciją atliko nevykusiai: įnešė infekciją. Moteris tapo savo pačios daromo aborto auka. Auka savo baisios nuodėmės! Ji tapo emociškai ir moraliai palaužta. Jai išsivystė poabortinis sindromas – stipriausia sielos kančia dėl sąžinės graužaties. Nei darbas, nei gyvenimas nebeteko prasmės…
Tokiais atvejais būtina susitaikyti su Dievu, priimti Jo atleidimą ir atleisti sau, ryžtantis niekuomet to nebepakartoti…

Vienas Dievas, esantis kiekvienoje būtybėje, apimantis visa, kas regima ir neregima, saugantis visa ko dieviškumo slėpinį, visų darbų Viešpats, atveriantis ir užmerkiantis mūsų akis, pranokstantis visų laikų išminčių išmintį, nužengia į žemę, kad taptų Kūdikiu…

Vos tik žmogus suvokia, kad yra nusidėjęs, skuba atsiprašyti Dievą, nepasilikdamas nuodėmėje ir, kiek įmanydamas, sten­giasi sumažinti nuodėmės pasekmes. Žmogui visuomet paliekama galimybė keistis. Kaip tvirtina Popiežius Benediktas XVI, „Bažnyčia, vadovaudamasi savo dieviškojo Mokytojo pavyzdžiu, visada prieš akis turi konkrečius asmenis, pirmiausia silpnuosius bei nekaltuosius, neteisingumo ir nuodėmių aukas, bet sykiu ir tuos vyrus ir moteris, kurie taip elgdamiesi susitepė juos vidujai sužeidusia kalte ir ieško ramybės bei naujos pradžios galimybės“.
Pilnų namų bendruomenėje kaip vieną iš tokių susitaikymo su Dievu, atsiteisimo, vidinės ramybės atgavimo bei naujos pradžios galimybę Viešpats leido mums suprasti bei atrasti jungiantis į mūsų pačių rankomis kuriamą projektą „Už gyvybę“.
Manome, kad kiekvienai moteriai bus labai gera žinoti, jog Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčios papėdėje bus įrengta sakrali vieta maldai.
Mūsų misija – padėti moterims, patyrusioms ir nuolat patiriančioms kančią dėl nepagimdytų vaikelių, kurie vis dėlto galėjo išvysti šį pasaulį, nutiesti joms susitaikymo su Dievu, at­siteisimo, vidinės ramybės bei naujos pradžios kelią, suteikti galimybę išgyventi begalinį Dievo Gailestingumą.

Iš tavo širdies teišteka gyvybės upė!..
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Mūsų vizijoje – vieta, kurioje bus galima apmąstyti asmen­inio gyvenimo patirtis, melstis atsiteisimo malda dėl negimusių vaikelių ir prašyti reikalingų malonių gimsiantiems. Čia kiek­viena moteris galės užžiebti žvakelę, malda palydėdama atsitei­simo ar permaldavimo troškimą arba džiugų rūpestį dėl dar ateisiančiojo vaikelio.
Tikimės, kad ne viena moteris aplankiusi šią vietą, pasisems dvasios stiprybės ir savo įsčiose išsaugos gyvybę, leis kūdikiui išvysti pasaulį…

Kitąkart Dievas moteris apsaugo nuo ketinimo nutraukti gyvybę į pasaulį ateinančiam kūdikiui…

Esu laimingas, kai regiu tavo laimę. Ją man rodo pro tavo akis žvelgiantis Dievas…

Viena moteris pasipasakojo tokią istoriją.
Mane Dievas išgelbėjo, kol aš dar buvau po mamos širdimi. Pokario laikas buvo sunkus. Viskas buvo išduodama pagal korteles, aplinkui sumaištis ir griuvėsiai, tėvas iš fronto grįžo sunkiai sirgdamas, nes buvo sužeistas. Mamai buvo labai sunku. Tuo labiau, kad jau augino šešis vaikus. Tuomet ji nusprendė manimi atsikratyti. Tais laikais dėl abortų įstatymai buvo griežti. Stalinas abortus buvo uždraudęs. Tuomet mamą pamokė pasigaminti abortuojantį gėrimą. Ji taip ir padarė, pasigamino, supylė į stiklinę. Jau norėjo išgerti, tačiau sieloje kažkas vyko negera. Atsigulė ir galvoja: „Tuoj atsikelsiu, išgersiu vienu ypu ir viskas baigta. Kokia prasmė toliau kankintis? Ir taip jau šešis turiu, o dar vyras invalidas, o čia dar septintas ateina. Kaip reikės visus išmaitinti?“ Save įtikinėja, tačiau sieloje slogu. Vis dėlto pasiryžo. Tačiau netikėtai pasigirdo kažkoks šurmulys. Mama apsidairė. Pasirodė, tarsi prasiskyrė grindų lentos ir pasirodė žmogus – tarsi iš žemės būtų išniręs. Seneliukas, žilutėlis, su barzdele ir prakilnaus veido. Rankose jis laiko ryšulį. „Žiūrėk, – sako jis, – kokią gražią mergytę tu norėjai nužudyti“. Mama žiūri, ir staiga apsireiškusiojo rankose ne ryšulys, o vaikelis. Tik suvyniotas į pilką vystyklą. Mergytės veideliai apvalučiai, rožiniai. Ji ramiai miega.
Mama aiktelėjo ir sušuko „Mama! Mama!“ Pašoko iš savo gulto. Stiklinę su gėrimu pasimetusi išvertė. Viskas išsiliejo. Akimirksniu apsireiškusysis dingo. Įėjo mano senelė: „Kas tau dukrele? Ko šauki?“ – „Aš… nieko… Turėsiu mergaitę. Gimdysiu!“

Gyvenk!..
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Ir dar viena nuostabi istorija…
Antrojo pasaulinio karo pradžioje mano mama pastojo. Laukėsi dešimto vaikelio. Laikai baisūs. Devynis vaikus auginti buvo sunku. Vyrą taip pat paėmė į karą. Tuomet mama nusprendė daryti abortą. Nuėjo pas bobutę, o ši paprašė odekolono ir muilo. Mama visų šių dalykų neturėjo, todėl nieko nepešusi grįžo į namus.

Džiaugiuosi, kad pamačiau tavo švytinčias akis ir jose įsižiebusią gyvenimo viltį, kai kiti norėjo iš tavęs ją atimti…

Tą pačią naktį jai prisisapnavo sapnas. Atrodo, kad prieš ją stovi didžiulis katilas, pilnas kraujo, o jame spurda mažučiai vaikeliai. Ji labai pasibaisėjo reginiu. Tą akimirką prie jos prieina šventasis ir sako: „Ar tu nori, kad ir tavasis atsidurtų šiame katile?“
Tuoj pat motina pabudo iš sapno, pašoko ir tvirtu balsu kreipėsi į seserį: „Ne, to aš nedarysiu. Turiu devynis, Dievas neapleis. Tegul ir dešimtasis auga“. Pagimdė laimingai ir netrukus naujagimį pakrikštijo.
Po to, ką regėjo, savo vaikams griežtai prisakė niekuomet nedaryti aborto…
Ne tik dėl aborto, bet ir dėl kitų pačių įvairiausių priežasčių daugelis žmonių yra patyrę stiprius emocinius sukrėtimus ir nuoskaudas. Nuo to jų širdyse liko gilios žaizdos.
Jei yra kas nors, ką atsimenant iškyla skausmas, arba skausmas prasiveržia į paviršių, tai – sužeistos širdies ženklas.
Kartais mes taip stipriai priprantame prie širdies skausmo, kad skirtumą suvokiame vien tuomet, kai patiriame išlaisvinimą ir skausmas pasitraukia.