"Laimės sala – 74 dalis"

„Atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“ (Apd 3, 19)

Šventasis Raštas primygtinai ragina:
„Atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“ (Apd 3, 19).
„Gręžkitės nuo savo nusikaltimų, – tenebūna jie daugiau jums proga parpulti. Meskite nuo savęs visus nusikaltimus, kuriais nusikaltote, kurkite sau naują širdį ir naują dvasią“ (Ezek 18, 30–31).
Daugelis galbūt sunkiai nenusideda, tačiau kasdienybėje netrūksta įvairių smulkmenų, suteršiančių tikinčio žmogaus gyvenimą. Tai keiksmai, ginčai, apkalbos, pyktis, pavydas ir kitos ydos. Ne retai prie jų taip priprantama, kad net nepastebima. Tačiau visas gavėnios laikas kaip tik skirtas gilesniam širdies ištyrimui ir pastangų sutelkimui bent truputį dvasiškai ūgtelti. Todėl reikalinga atgaila.

 

 

Atgaila reiškia savo nuodėmių, kad ir pačių smulkiausių,

• pripažinimą
• ir troškimą nuo jų išsivaduoti
• bei gauti Dievo atleidimą.

Panašiai kaip ir ligonis iki tol negali būti išgydytas, kol nesupras, kad jis serga ir kad jam reikia gydytojo, taip ir nusidėjėlis negalės tapti nauja asmenybe, kol nesuvoks savo nuodėmių ir poreikio, kad Dievas jį išgydytų…

 

Kartą žmogus ėjo gatve, vedančia pro naujas statybas. Aplink purvas, suskilinėjusios plytos, betonas, nebaigti statyti namai. Netikėtai viename kieme pasirodė didžiulis šuo ir garsiai lodamas puolė prie praeivio. Tačiau metalinio tinklo tvora, supanti namą, užtvėrė šuniui kelią. Įsitikinęs, kad piktas namų sargas jo nepasieks, praeivis nusprendė gyvūną paerzinti. Vos tik šuo nurimo ir nuslinko į kiemo gilumą, žmogus pradėjo spardyti tvorą. Šuo ir vėl puolė prie tvoros ir ėmė loti. Paėjėjęs dar kelis metrus žmogus eilinį kartą vėl trenkė pagaliu per tvorą, tačiau apimtas siaubo pamatė, kad tvora baigėsi. Tinklas dar nebuvo baigtas tiesti. Jo pokštai baigėsi – prieš jį stovėjo įsiutęs šuo, kuriam pulti žmogų daugiau kliūčių nebebuvo.

 

 

 

Ne retai žmonės panašiai „erzina“ nuodėmę, būdami įsitikinę, kad yra apsaugoti ir nebaudžiami. Tačiau tokie juokavimai slepia didžiulį pavojų, kad užpuolęs velnias tikrai nugalės. Ne veltui apaštalas Petras ragina: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8).
Dievas laukia atgailaujančio žmogaus, kad jam atleistų ir pakeistų jo širdį. Dievas yra tobula Meilė. Tik šią Meilę suvokę, priėmę ir pripažinę skubame išsaugoti Dievo artumą širdyje. Nenorime, kad nuodėmė tą artumą uždengtų…

 

Sykį vienam vienuoliui prisisapnavo toks sapnas. Jis išvydo prie jo prisiartinusį velnią, rankose laikantį didžiulį, iki pat paraščių prirašytą, ritinį. Velnias vienuolio akivaizdoje ritinį išvyniojo ir ėmė skaityti jo nuodėmes. Veltui vienuolis mėgino prisiminti bent vieną nuodėmę, dėl kurios nebūtų kaltas. Atvirkščiai – perskaitė ir tas nuodėmes, kurias jau seniai buvo pamiršęs. Viską atidžiai išstudijavęs, paklausė velnią:
– Ar čia visos mano nuodėmės?
– Ne, – atsakė velnias.
– Parodyk man visas kitas, – tarė vienuolis.
Velnias dingo, o po akimirkos vėl pasirodė, laikydamas kitą ritinį, tokį pat didžiulį ir prirašytą. Ir vėl vienuolis ėmė skaityti šį baisų sąrašą. Kai įsitikino, kad viskas yra tiesa, paklausė velnią:
– Ar dabar viskas?
– Taip, tarė velnias, – dabar viskas.
Tuomet vienuolis paėmė plunksną ir raudonu rašalu užrašė per visą lapą: „Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus Kraujas nuplovė visas mūsų nuodėmes“. Tą pačią akimirką velnias atsitraukė…

 

 

Vieną kartą kunigas nutarė aplankyti tikinčiųjų šeimą. Kai prisiartino prie namų, pastebėjo, kaip vienas iš sūnų greitai išėjo iš namų pro šonines duris. Jis labai mylėjo pasaulį ir nenorėjo nieko girdėti apie Dievą, atgailą ar amžinybę. Todėl vaikinui buvo nemalonu susitikti su tėvų draugu – kunigu.
Kai svečias išėjo, jaunuolis grįžo namo ir paklausė motinos, ar kunigas ko nors klausė apie jį?
„Taip, – atsakė motina. – Kunigas ne tik klausė apie tave, bet tau šį tą paliko“.
Motina įteikė sūnui Šventąjį Raštą. Atvertė ir liepė perskaityti eilutę iš Patarlių knygos:<

„Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja,
o teisusis yra drąsus kaip liūtas“ (Pat 28, 1).

 

Šie žodžiai krito tiesiai į jaunuolio širdį. Vadinasi, jis – nedorėlis! Vaikinas išsigando ir niekam netaręs nė žodžio nuėjo pas tą patį kunigą paliudyti, kaip ši Biblijos eilutė palietė jo širdį bei sąžinę. Kunigas paragino jaunuolį išpažinti nuodėmes ir jas apgailėti. Gavęs nuodėmių atleidimą, vaikinas šlovino Viešpaties gailestingumą. Atėjusi širdies ramybė neprilygo jokiems pasaulio malonumams…
Linkiu kiekvienam patikėti Kristaus Kraujo galia, nuplaunančia visas mūsų nuodėmes ir dėl didžio mūsų Viešpaties gailestingumo per atgailą su Juo susitaikyti, kad sieloje įsiviešpatautų ramybė ir džiaugsmas.

 

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. kasdienybėje netrūksta įvairių smulkmenų, suteršiančių tikinčio žmogaus gyvenimą;
2. gavėnios laikas kaip tik skirtas gilesniam širdies ištyrimui;
3. atgaila reiškia savo nuodėmių pripažinimą, troškimą nuo jų išsivaduoti ir gauti Dievo atleidimą;
4. nusidėjėlis negalės tapti nauja asmenybe, kol nesuvoks savo nuodėmių;
5. Dievas laukia atgailaujančio žmogaus, kad jam atleistų ir pakeistų jo širdį.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879