"Laimės sala – 34 dalis"

„Šio pasaulio pavi­dalas praeina“ (1 Kor 7, 31)

Po svarstymų apie pragarą vertėtų bent šiek tiek pažvelgti į teologinius šaltinius, pasisakančius ta pačia tema.
Kunigas Sergejus Bulgakovas – vienas garsiausių Stačiatikių Bažnyčios sisteminės teologijos kūrėjų, veikale „Stačiatikybė“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2006), analizuoja teismo, pragaro ir būsimųjų (eschatologinių) laikų temas…

 

Vos patikime savo pačių teisumu, tuoj pat imame smerkti kitus.

 

„Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gy­venimo“, – skelbia paskutinis tikėjimo simbolio sakinys, ir toks yra bendras krik ščionių tikėjimas. Dabartinis gyvenimas yra kelias į amžinąjį gyvenimą, „malonės ka­ralystė“ virsta „ šlovės karalyste“. „Nes šio pasaulio pavi­dalas praeina“ (1 Kor 7, 31), verždamasis į savo baigtį. Ankstyvoji krik ščionybė apimta artimos, beregint įvyksiančios pabaigos nuojautos: „Taip, a š veikiai ateinu!“ Amen. Ateik, Vie špatie Jėzau“ (Apr 22, 20); šie ugningi žodžiai tarsi dangi ška muzika skam­bėjo pirmųjų krik ščionių širdyse, rodos, net pakylėdami juos vir š žemės. Nuo širdus pabaigos laukimas ir jam bū­dinga džiugi įtampa ilgainiui natūraliai dingo. Jį pakeitė jausmas, kad

ir eschatologijos tonai tapo rūs­tesni ir griežtesni tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Tuo pat metu krik ščionybėje, o ypač stačiatikybėje, susiformavo ypatinga pagarba mirčiai, būdinga ir senovės Egiptui (apskritai egzistuoja kažkoks paslaptingas ry šys tarp pa­goni škojo Egipto dievobaimingumo ir krik ščioni škosios stačiatikybės). Kūnas laidojamas pagarbiai, kaip būsimojo prisikėlimo kūno sėkla, ir pačios laidojimo apeigos kai kurių senovės ra šytojų laikomos slėpiniu. Malda už mi­rusiuosius, nuolatiniu jų prisiminimu sukuriamas ry šys tarp mūsų ir kito pasaulio, be to, kiekvienas laidojamas kūnas apeigų kalba (apeigyne) vadinamas relikvija, kurioje sly­pi tapimo šventuoju galimybė.

 

Pavasarėjant.
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Siela, atsiskyrusi nuo kūno, tiesiogiai patiria savo dvasinę prigimtį ir pamato save bekūnių, šviesiųjų ir tamsiųjų dvasių pasaulyje. Su šia nauja būsena susijusi ir jos savivoka naujame pasaulyje, kai akivaizdžiai atsiveria sielos būsenos. Tai ir yra vadinamasis pirminis teismas. Tokia savivoka, sielos pabudimas bažnytiniuose ra štuose atskleidžiami „kančių kelių“ vaizdais.
Siela, saugoma angelų, pereina kančių kelius, kankinama įvairių nuodėmių de­monų ir, jeigu ją įveikia nuodėmės sunkumas, ji užlaiko­ma vienoje ar kitoje kančioje, dėl ko lieka nutolusi nuo Dievo, kentėdama pragaro kančias. Sielos, perėjusios kančių kelius, atvedamos nusilenkti Vie špačiui ir pelno rojaus pa­laimą.
Tokia lemtis įvairiais vaizdais atskleidžiama baž­nytinėje ra štijoje, tačiau doktrinos požiūriu stačiatikybė ją palieka i šmintingai neapibrėžtą, kaip paslaptį, kurią įminti gali tik gyva Bažnyčios patirtis. Tačiau bažnytinės savimonės aksioma teigia, kad nors gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis vienas nuo kito yra atskirtas, ši siena nėra ne­įveikiama bažnytinei meilei ir maldos galiai. Stačiatikybė didelę reik šmę teikia maldai už mirusiuosius, tiek aukojant eucharistinę auką, tiek be jos, tikint šios maldos galia. Ji gali palengvinti nuodėmingų sielų būseną ir i šlaisvinti jas i š kančių, i švesti i š pragaro. Žinoma, šis mal­dos veikimas remiasi ne tik užtarimu prie š Kūrėją, bet ir tiesioginiu poveikiu pačiai sielai, kurioje gimsta jėgos, padedančios priimti atleidimą. Siela atgimsta naujam gy­venimui, pamokyta patirtų kančių. I š kitos pusės, esama ir prie šingos krypties poveikio: šventųjų maldos veikia mus ir mūsų gyvenimą, todėl galima daryti i švadą, kad veiksminga yra kiekviena malda, netgi ir nei šauk štintų šven­tųjų (o gal ir ne šventųjų), meldžiančių už mus Vie špatį“…

 

Realių galimybių i šgyventi ir ateities praradimas daugelio žmonių pasąmonę įjungė beprotystei.

 

 

Dideli norai neretai žmones sužlugdo, todėl sėkmingiausiai gyvenimą švenčia turintys mažiausius norus.

 

Taip moko stačiatikių teologija. Teologas Piter Rakman atspindi protestantų teologiją, kuri nupie šia visi škai kitokį vaizdą.
Rakman tvirtina, kad pamokslaudamas nori pakalbėti apie tai, kuo netiki. Jis netiki, kad pragaras – tai vieta, kurioje kas nors turės „paskutinę galimybę“. Biblijoje niekur nesakoma, kad po Paskutinio Teismo kas nors gaus paskutinę galimybę. Jei kas tuo tiki, tai jų reikalas. Protestantai tuo netiki.
Rakman sako: „A š pasitikiu Jėzaus Krauju, nuplovusiu mane nuo visų nuodėmių, tačiau, jei kas nors tikisi ko nors kito, tegul tikisi. Jūsų vietoje to nedaryčiau. Pragaras ne ta vieta, kurioje kas nors gaus galimybę“…
Tarkime kitą penktadienį lėktuvas skris į Maskvą. A š nusiperku į šį lėktuvą bilietą. Penktadienį vykstu į oro uostą, tačiau, jei 10 minučių pavėluosiu, pamatysiu, kaip lėktuvas i šnyksta horizonte. Prieisiu prie dispečerio ir tarsiu: „Liepkite, kad lėktuvas grįžtų paimti manęs“. Dispečeris pasakys: „Atleiskite, bet lėktuvas jau i šskrido“. O a š sakysiu: „Tačiau man reikia dar vienos galimybės, kad patekčiau į lėktuvą“. Dispečeris paai škins: „Tu juk žinojai, kada pakyla lėktuvas? Tu turėjai galimybę atvykti laiku. Deja, tu pavėlavai“…

 

Pavasarėjant.
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Tu žinai, kad anksčiau ar vėliau mirsi. Visi tai suprantame. Tuomet, kodėl nesi tam pasirengęs? Negi manai, kad ten, Teisme, pasakysi: „Vie špatie, suteik man paskutinę galimybę“. Paskutinės galimybės nebus. Pragaras – vieta, kurioje nesuteikiama paskutinė galimybė…
Tačiau grįžkime prie stačiatikių teologijos. Kun. Bulgakovas ra šo:
„Stačiatikių Bažnyčia teigia, kad gali būti trys pomir­tinio gyvenimo būsenos: rojaus palaima ir dvejopa pra­garo kančia, i š kurios galima arba negalima i šsilaisvinti Bažnyčios malda ir sieloje vykstančio vidinio proceso galia. Jai nežinoma skaistykla, kaip ypatinga vieta arba būsena, egzistuojanti katalikų dogmatikoje. Tačiau negalima neigti, jog gali būti ir yra skaistinanti būsena (kurią pripažįsta ir stačiatikiai, ir katalikai). Mums vi­si škai nežinomas pomirtinis kiekvienos sielos likimas. Todėl negalima klausti, ar stačiatikiai pripažįsta skaistyklą, reikia klausti, ar egzistuoja pragaras tikrąja to žodžio prasme, t. y. ar jis taip pat nėra skaistykla? Kad ir kaip būtų, Bažnyčia nežino jokių apribojimų maldoje, skirtoje i šėjusiems vienybėje su Bažnyčia, žinoma, tikint šios maldos galia“…
Šioje vietoje vėl reikia įsiterpti, pabrėžiant, jog Bažnyčia nuo pat pradžių tikėjo maldos už mirusius galia. (Šis tikėjimas buvo atmestas protestantų). Nuo Bažnyčios pradžios iki šių dienų esama daug liudijimų, kaip padeda maldos už mirusius…
Šventasis Jonas Damaskietis pasakoja apie vienuolį, turėjusį visokeriopo pasisekimo lydimą ir lengvabūdi šką gyvenimą pamėgusį mokinį. Deja, vaikiną netikėtai i štiko mirtis. Vienuolis daug ir nuo širdžiai už mirusįjį meldėsi. Tuomet gailestingasis Vie špats leido regėjime vienuoliui pamatyti mokinį iki kaklo apimtą liepsnų. Vienuolis dar daugiau su a šaromis meldėsi. Po kurio laiko jis i švydo jaunuolį apimtą liepsnos iki juosmens. Vienuolis ir vėl meldėsi bei atliko daug gerų darbų. Netrukus Vie špats parodė jam visi škai i š kančių i švaduotą mokinį…

 

Pavasarėjant.
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Toliau gilindamiesi į stačiatikių teologinę sampratą skaitome:
„Apie visus kitus, t. y. nepriklausančius Bažnyčiai ar­ba nuo jos atkritusius žmones, Bažnyčia nesprendžia, o atiduoda juos Dievo gailestingumui. Dievas laiko paslapty­je pomirtinius likimus tų, kurie šiame gyvenime nepažino Kristaus ir nepriklausė Jo Bažnyčiai. Vilties spindulys nu švinta Bažnyčios mokyme apie Kristaus nužengimą į pragarą ir Jo skelbimą, skirtą visai ikikrik ščioni škajai žmoni­jai. Ai škiai pasakyta, jog Dievas „trok šta, kad visi žmonės būtų i šganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Ateinančio Kristaus laukimo jausmas, lydimas maldos „Ateik, Vie špatie Jėzau!“, įsižiebia sielose, ap šviesdamas jas savo anapusine šviesa. Šis jausmas nesu­naikinamas, ir krik ščioni škoji žmonija turėtų jį puoselėti, nes jis tam tikra prasme yra jos meilės Kristui matas.
Kita vertus, eschatologizmas gali turėti du pavidalus, šviesų ir tamsų. Antrasis atsiranda istorinio i šgąsčio ir tam tikros religinės panikos atveju; pavyzdžiui, susideginantys rusų sentikiai, norėję susinaikinti, kad i šsigelbėtų nuo val­džią paėmusio antikristo. Bet eschatologizmas gali (ir privalo) turėti šviesų veržimosi prie Ateinančio Kristaus pavidalą. Judėdami istorijoje, mes einame prie Jo ir pra­dedame justi i š Jo būsimojo atėjimo į pasaulį sklindan­čius spindulius. Galbūt ateityje Bažnyčios laukia nauja epocha, ap šviesta šių spindulių. Kadangi antrasis Kris­taus atėjimas mums ne tik baisus, nes Jis ateis kaip Tei­sėjas, bet ir šlovingas, nes Jis ateis Savojoje Šlovėje, o ši Šlovė yra ir pasaulio pa šlovinimas, ir visos kūrinijos pilnatvė. Prisikėlusio Kristaus kūno šlovė per Jį bus suteikta visai kūrinijai, pasirodys naujas dangus ir nauja žemė, atsimainiusi ir tarsi prisikėlusi su Kristumi ir Jo žmonija. Tai įvyks kartu su mirusiųjų prisikėlimu, kurį Kristus įvykdys per Savo angelus. Bet kartu tai bus ir jos teismas, Paskutiny­sis Kristaus žmonijos teismas.

 

Jei kas nors prie š i štardamas žodį „myliu“, prideda žodelį „jeigu“, netikėk net ir pačiais gražiausiais meilės žodžiais.

 

 

Į tai, kas mūsų akims atrodo mažiausia, Dievas sudėjo didžiausias paslaptis, vildamasis, kad įstengsime sutelkti dėmesį, norėdami paslaptis atspėti…

 

Stačiatikybės mokymas apie Paskutinįjį Teismą, kiek apie jį kalba Dievo žodis, yra bendras visam krik ščioni š­kajam pasauliui. Paskutinis avių ir ožių atskyrimas, mirtis ir pragaras, prakeiktis ir atstumtis, amžinosios kančios vie­niems ir Dangaus karalystė, amžinoji palaima, Vie špa­ties regėjimas veidu į veidą kitiems, – tokia žemi škojo žmonijos gyvenimo kelio pabaiga. Teismas numato ne tik i šteisinimo, bet ir pasmerkimo galimybę, ir tai aki­vaizdi tiesa. Kiekvienas žmogus, i špažįstantis savo nuo­dėmes, negali nepripažinti, kad jeigu niekas kitas, tai bent jau jis pats tikrai nusipelnė Dievo bausmės. „Jei Tu, Vie špatie, paisysi nuodėmių, – Vie špatie, kas i šliks gyvas?“ (Ps 130, 3). Tačiau lieka viltis, kad Dievas bus gailestingas Savo kūriniui: „Tavo a š esu – gelbėk mane“ (Ps 118, 94). Paskutiniajame Teisme, kur pats Vie špats, romus ir nuolankios širdies, bus Tiesos Teisėjas, vykdantis Savo Tėvo teismą, kur gi bus gailestingumas? Į šį klausimą stačia­tikybė atsako tyliai, bet i šrai škingai – ikonografi škai: ikonose, vaizduojančiose Paskutinįjį Teismą, Sūnaus de šinėje vaizduojama Skaisčiausioji Mergelė Marija, Savo motini ška meile meldžianti Jį malonės; Ji – Dievo ir vi­sos žmonių giminės Motina. Jai Sūnus patikėjo miela širdingumą, kai i š Tėvo priėmė Tiesos teismą (Jn 5, 22. 27). Bet čia atsiveria dar viena nauja paslaptis: Dievo Moti­na, Šventos Dvasios Turėtoja, yra gyva pačios Šventosios Dvasios Tarpininkė, per Ją Šventoji Dvasia dalyvauja Pas­kutiniajame Teisme. Jeigu Dievas kuria pasaulį ir žmogų pritariant Švč. Trejybei, ir jeigu žmogaus i šgelbėjimas per Sūnaus įsikū­nijimą taip pat vyksta dalyvaujant visai Švč. Trejybei, tai ir žemi škosios kūrinijos pabaiga, žmonijos teismas vyksta taip pat Jai dalyvaujant: Tėvas teisia per Sūnų, o Šv. Dvasia atleidžia ir gydo nuodėmių piktžaizdes, pasaulio žaiz­das. Nėra žmogaus, kuris neturėtų nuodėmės ir viena ar kita prasme nebūtų tarp avių ožys. Ir Dvasia Guodėja gydo bei atkuria sužeistą kūriniją, pasigaili jos Dievo gailestingumu.

 

Pavasarėjant.
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Krik ščioni škoji eschatologija visada kėlė ir kelia klau­simą apie pragaro kančių amžinumą ir apie galutinį at­stūmimą tų, kurie siunčiami į „amžinąją ugnį, paruo štą šėtonui ir jo angelams“. Nuo seno buvo abejojama šių kančių amžinumu, laikant jas tarytum laikina pedagogine priemone paveikti sielą, tikintis galutinio atkūrimo. Nuo seno egzistavo dvi eschatologijos kryptys:

 

Šis klausimas lieka atviras tolimesniam nagri­nėjimui ir naujiems nu švitimams, Šv. Dvasios siųstiems Bažnyčiai. Ir bet kuriuo atveju joks rigorizmas negali pa­naikinti vilties, skambančios džiugiuose apa štalo Pauliaus žodžiuose, jog „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų. O Dievo turtų, i šminties ir pažinimo gelme! Kokie nei štiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 32-33). Pasaulio teismo paveikslą baigia dangi škosios Jeruzalės nusileidimas į naująją žemę po naujuoju dangumi ir i š dangaus į žemę nužengiančios Dangaus Karalystės pasirodymas. Čia stačiatikybės mo­kymas susilieja su visos krik ščionybės tikėjimu. Eschato­logijoje slypi atsakymas į visus žemi škuosius sielvartus ir klausimus“.

 

Jaunam žmogui gyvenimas siūlo labai daug dovanų, kad jas priėmęs ir i šsaugojęs, metams bėgant, dosniai i šdalintų.

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. dabartinis gyvenimas – tai kelias į amžinąjį gyvenimą;
2. svarbu tikėti maldos už mirusius galia;
3. neturime apręsti apie konkretaus žmogaus pomirtinį gyvenimą, o verčiau pavesti jį Dievo Gailestingumui;
4. Dievo Teisme bus ir i šteisintų, ir pasmerktų. Šiandien privalai apsispręsti, kuriuos rinksiesi;
5. Dievo Gailestingumas pranoksta žmogaus protą.

2011 m. kovas

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273

Mūsų rėmėjai: