"Laimės sala – 32 dalis"

„Įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 42)

Pragare būsite šokiruoti bei sukrėsti, nes sužinosite, kad pragaro kančios niekada nesibaigia. Gal kas nors atkakliai tikėjo, jog laikui bėgant, pragaro kentėjimai liausis? Degę jame 20 milijonų metų pasakysite: „Dieve, nejaugi visa tai tęsis amžinybę?“ Ką šitaip klausinėjantys bus pamiršę? O gi tai, jog kitados, kuomet nusidėjo, nusidėjo prieš Viešpatį, kuris gyvena per amžius. Pragare paklausite: „Kur muzika?“, „Kur juokas?“, „Kur maži vaikai?“ Patekote į ten, kur nėra muzikos, nėra juoko ir nėra mažų vaikų. Patekote į žiaurią aplinką…
Kai išvykstate į karą, jame malonumų nėra. Tačiau kai kada netikėtai jūsų ausis pasiekia bičiulių juokas. Jie juokauja. O kai bičiuliai nutolsta, kitąkart išgirstate kokį nors karį grojant muzikos instrumentu. Arba niūniuojant žinomą melodiją. Tai – nors ir nedidelis, tačiau giedros nuotaikos lopinėlis. Pakliuvę į pragarą, iš jo neištrūksite niekuomet. Nustebsite! Nustebsite, nes pragaras – amžinas. Ten esančiųjų maldų Dievas neišklauso. Tačiau gyvendami žemėje daugelis tvirtino, kad nenori melstis ir nesimeldė. Pragare nuomonė pasikeitė, tačiau – per vėlai. Kas nors sakys, kad niekuomet nėra vėlu. Ar iš tiesų? Deja, Dievas į esančius pragare nekreipia jokio dėmesio. Tarsi jų iš viso nebūtų…

 

Ar nevertėtų stabtelti ir susimąstyti, kur ir kokie būsite po 10 milijonų metų? Būdami pragare tikėjimo akimis regėsite Naująją Jeruzalę, sklandančią virš jūsų galvų, girdėsite išsigelbėjusių giesmes. Būdami pragare šauksite: „Dieve, nekenčiu Tavęs, kad Tu pasiuntei mane į pragarą. Taip pat ir pats savęs neapkenčiu, kad čia pakliuvau. Nekenčiu pragare esančių žmonių. Nekenčiu šios vietos!“
Dar kartą prisiminkite į pragarą pakliuvusį turtuolį. Pragare jis ėmė melstis. Deja, jau buvo per vėlu. Dievas net vandens lašu neleido jam atsigaivinti…

 

Vienas pamokslininkas pasakoja apie giminaitį. Giminaitis visą gyvenimą be menkiausio sąžinės graužimo darė nuodėmes. Pamokslininkas keliskart buvo jį aplankęs, norėdamas pasikalbėti apie išsigelbėjimą. Deja, jokių rezultatų. Galų gale kartą jis savo dėdei pasakė: „Ar tu netiki, kad yra pragaras?“ „Ne, netikiu“, – atsakė šis. Pamokslininkas paklausė: „Jei paliksiu tau Bibliją, ar kasdien ją skaitysi, o po to pasakysi, kokios priėjai išvados?“ – „Taip, laiko skaitymui aš turiu. Perskaitysiu“. Pamokslininkas padovanojo giminaičiui Bibliją ir skaitymui davė beveik metus laiko. Kartą jis aplankė dėdę ir paklausė: „Ar jau perskaitei Bibliją?“ Dėdė atsakė: „Taip, perskaičiau“. – „Ar dabar tiki, kad pragaras yra?“, – paklausė pamokslininkas. „Na, – atsakė dėdė, – Biblija sako, kad pragaras yra“. – „Bet, jei taip, – tęsė pamokslininkas, – tu eini į pragarą“. Dėdė atsakė: „Taip, manau, kad einu į pragarą“. – „Tai ką gi darysi?“ – susidomėjo pamokslininkas… Žinot, ką atsakė senis? Jis tarė: „Na, aš esu įsitikinęs, kad turiu keliauti į pragarą ir vyriškai ištverti savo kentėjimus pragare“…
Ne! Niekas vyriškai neištvers viso kūno trečio laipsnio nudegimų, degdamas 10 metų, ar 10 dienų, ar 10 valandų. Jus paguldo į vonią ir nuima odą, kurią vėliau mėgina priauginti. Tuo pat metu jus visą pripumpuoja morfijaus, kad nerėktumėt ir neiššoktumėt iš vonios…

 

Kartą vienas vaikinas pamokslininkui ištarė tokius žodžius: „Kunige, aš žinau, kodėl jūs įgijote išgelbėjimą. Jūs – paprasčiausias bailys. Jūs išsigelbėjote, nes tiesiog bijote pakliūti į pragarą“. Belieka nusijuokti. Taip, net ir iš baimės verta būti išgelbėtam. Geriau nepasirodyti su trečio laipsnio nudegimais, besitęsiančiais milijonus metų…

Vienas žmogus iš Indijos sapnavo sapną. Jis nuėjo pas sapnų aiškintoją ir tarė:
– Ar gali išaiškinti mano sapną?
Sapnų aiškintojas atsakė:
– Pamėginsiu.
Tada žmogus ėmė pasakoti:
– Sapnavau baisų košmarą. Sapne mane mėgino sugauti tigras. Aš bėgau nuo jo be perstojo, tačiau negalėjau rasti jokios išeities. Jaučiau, kad neišsigelbėsiu. Tuomet pribėgau prie skardžio ir vėl pakliuvau į keblią padėtį. Tigras ruošėsi ant manęs šokti. Pamaniau, kad man jau galas. Pažvelgiau žemyn nuo skardžio ir pamačiau jo apačioje pelkę, kurioje šliaužiojo begalė krokodilų. Nežinojau, ką bedaryti. Supratau, kad reikia ko tai imtis, tačiau nebeišmaniau net nuo ko pradėti. Tik staiga, pažvelgęs žemyn, pastebėjau virvę, pririštą kaip tik toje vietoje, kur aš stovėjau. Ji kabėjo maždaug už 30 žingsnių nuo skardžio krašto. Aš skubiai nušliaužiau žemyn ir pakibau ant virvės. Po to padariau nedidelį mazgą ir apvyniojau virvę aplink save. Tigras priėjo prie skardžio krašto, tačiau negalėjo manęs pasiekti. Kabėjau virš krokodilų. Jie buvo maždaug 40 žingsnių po manimi. Tad jaučiausi saugus. Tik staiga pastebėjau kažkokias žiurkes. Jos nušliaužė virve ir ėmė ją graužti. Ką visa tai reiškia?
Sapnų aiškintojas atsakė:
– Ką gi, pasakysiu, ką visa tai reiškia.

• Tigras – tai tavo sąžinė.
• Virvė – tavo gyvenimas.
• Žiurkės – valandos, dienos, savaitės ir mėnesiai, sugraužiantys virvę.
• Krokodilai apačioje – tai teismas, kuris tavęs laukia“.

 

 

Būtent taip. Negalime gyventi vien ateitimi. Dabartis – tai viskas, ką turi. Ateitis greit taps dabartimi, o dabartis netruks tapti praeitimi. Viskas, ką turi, – tai ši konkreti akimirka. Jūs esate čia ir ko gero net neįsivaizduojate, kas šią akimirką vyksta? O vyksta štai kas: senos žiurkės graužia virvę. Po to laukia teismas. Kad ir kaip norėtume, nuo jo pabėgti nepavyks. Šventajame Rašte yra tokie žodžiai: „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27).

• Kristus apie teismą sako, kad „ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 8, 12).
• Apie nepriėmusius išgelbėjimo Kristus sako, kad „įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 42).
• Kristus tars jiems: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41)…

 

 

Be abejo, tvirtai tikiu, kad nė vienas pakliūti į pragarą nenorite. Tik vis pritrūksta laiko žvelgti į Tą, kuris siūlo dangų… Frederick Buechner taikliai nusako šią būseną, tvirtindamas, kad

• žmonės pasirengę viskam, išskyrus faktą, kad už jų aklumo tamsos šviečia didinga šviesa.
•  Jie pasiren­gę toliau lenkti nugaras ir be galo, nieko nematydami, arti tą patį lauką ir tik nusimušę į skrynią pirštus pa­stebi, jog lauke užkastas lobis, už kurį galima nusi­pirkti visą miestą.
• Jie pasirengę susidurti su Dievu, kuris diktuoja sąlygas, bet ne su Dievu, kuris už va­landos darbą moka dienos užmokestį.
• Jie pasiruošę dangaus karalystei didumo kaip garstyčios grūdas, bet nepastebi jos, virtusios milžinišku plačiašakiu medžiu, kurio šakose paukščiai čiulba Mocartą…

 

 

Galima pridurti, kad toks nepasiruošimas artimas rengimuisi keliauti į pragarą. Tačiau Dievas nenori mūsų pasmerkimo. Jis dovanojo mums dabarties akimirką, kuomet dar nėra vėlu priimti Dievą į širdis. „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2). Ne kada nors, bet dabar! Suvokime dabarties svarbą! Ne veltui apaštalas ragina:

 

„Jei šiandien išgirsite jo balsą,
neužkietinkite savo širdžių“ (Žyd 3, 7 – 8).
Dievas kviečia mus susitaikymui, trokšdamas, kad prisipažintume, jog esame nusidėję ir gautume atleidimą, kurį Dievo Gailestingumas nori dovanoti nieko nelaukdamas…

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas,
kad atleistų mums nuodėmes
ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9).
Nemanykime, kad esame be nuodėmės. Tik nuodėmes reikia pastebėti, o pastebėjus – išpažinti. Liūdniausia, kai tenka išgirsti tvirtinimus, jog tas ar anas „nenusideda“. Tačiau Šventasis Raštas sako kitaip:
„Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu,
ir nebūtų mumyse jo žodžio“ (1 Jn 1, 10)…

 

Šventasis kun. Mykolas Sopočka kitados rašė, jog kaip laivas privalo būti šiek tiek nugrimzdęs į vandenį, kad neapvirstų, taip Dievas leidžia mums šiek tiek nugrimzti į pagundos vargą, kad išlaikytų mus nuolankius… Toks pagundos vargas yra išganingas tikinčiam žmogui. Apaštalas Jonas sako:
„O jei kuris nusidėtų,
tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.
Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes,
ir ne tik už mūsų,
bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 1 – 2)…

 

Dangiškojo Tėvo Akivaizdoje keliame savo širdis, dėkodami už beribį Gailestingumą ir tariame
Dangiškasis Tėve, dėkojame Tau, kad mūsų išgelbėti atsiuntei Savo Sūnų – Tavąjį Gailestingumą. Išpažįstame, kad esame nusidėję ir labai gailimės, melsdami atleidimo. Jėzų Kristų – Tavąjį Gailestingumą – priimame kaip asmeninį Viešpatį ir Gelbėtoją, per Jį į Tavo rankas sudėdami visą savo gyvenimą ir besąlygiškai pasitikėdami Tavo Gailestingumu.

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. pragaro kančios niekada nesibaigia;
2. pragare esančiųjų maldų Dievas neišklauso;
3. net ir iš baimės verta siekti išsigelbėjimo;
4. dabartis – viskas, ką turime;
5. Kristus – permaldavimas už mūsų nuodėmes.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879