PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ "Kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23)
PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ "Kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23)
24 dalis
„Visi tavo keliai yra gailestingumas ir tiesa“ (Tob 3, 2)
Gyvename sudėtingais laikais. Ne retai turime priežasčių jaustis nepatenkinti ir nusivylę. Tačiau taip pat turime galimybę apsispręsti tokiais nebūti. Ypač šiais – Dievo Gailestingumo – metais. Jo Gailestingumo lobynuose yra viskas, ko tik mums reikia. Šventasis Raštas primena: „Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins, neužmirš Sandoros, kuria jis prisiekė tavo protėviams“ (Pak Įst 4, 31)…
|
Gyvenimo šventės Šaltinis – Dievas. Norint, kad gyvenimas taptų palaimintas, reikia kasdien ateiti iš Šaltinio atsigerti. Gyvojo vandens versmės, trykštančios iš Dievo Gailestingumo gelmių, teikia nenykstančią gyvybę. Kas pasilieka prie Šaltinio, jau yra patyręs amžinybę. Tuo tarpu nė vienas, kuris negyvena amžinybėje, negali pažinti Dievo ir net nenutuokia, kaip švęsti gyvenimą…
|
Dievas turi viską, ko esame reikalingi. Mus atpirkdamas Dievas pasirūpino, kad būtume laisvi, gyventume taikiai ir laimingai. To kaina – Jėzus Kristus. Visuomet, kai tik mums reikia, Jėzus su mumis dalijasi tamsa, kuri rodo, ką reiškia būti be Dievo; ji taip pat atskleidžia suvokimą, kokia šlovė būti su Dievu!.. Kitas dalykas, kaip mes tai vertiname? Ar esame dėkingi Dievui už Jo malones ir gailestingumą, o gal nuolat skundžiamės bei priekaištaujame, taip tik sumenkindami Dievo malonę mūsų gyvenime? Ar surandame vidinių jėgų drauge su pranašu ištarti Dievui dėkingumo ir pasitikėjimo žodžius:
„Teisus esi, VIEŠPATIE,
ir visi tavo darbai yra teisingi!
Visi tavo keliai yra gailestingumas ir tiesa“ (Tob 3, 2)…
  |
|
Akmenų karalystėje.
(Nuotraukos iš PNB archyvo) |
Dėkingumas Dievui labai glaudžiai susijęs su tikėjimu, kurio nuolat mums reikia ir kurį privalome pastoviai atnaujinti. Žodžiai „tikėjimas“ ir „gyvenimas“ Šventajame Rašte visuomet yra vienas šalia kito, nes jei nėra tikėjimo, tai nėra ir gyvenimo. Kai žmogus praranda tikėjimą, jo gyvenimas tampa beprasmis. Kitados rašytojas Getė sakė: „Tas, kuris netiki būsimuoju gyvenimu, jau miręs ir šiam gyvenimui“. Apaštalas Paulius sutelkia mūsų dėmesį į būtinybę tikrinti save pačius: “Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus? Jeigu taip, esate atmestini“ (2 Kor 13, 5).
Originalioje graikų kalboje žodis „tikėjimas“ turi tris prasmes.
Pirmoji – gyvenimo būdas. Tai principai, mintys bei poelgiai, kuriais vadovaujamės gyvenime.
Antroji reikšmė – ištikimybė Dievui.
Trečioji – tikėjimas, kad Dievas yra.
Visa tai – būtinos sąlygos. Laiške Žydams sakoma: “Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina” (Žyd 11, 6)…
|
Puolantis Kristų, pamiršta, jog Kristus – Akmuo. Todėl Kristaus užpuolikas kris ir suduš, o ant kurio užpuoliko nukris Kristus kaip Akmuo, tą tuoj pat sutraiškys.
Jėzus grasina bausme už neištikimybę ir Gailestingumo niekinimą. Jėzus Kristus yra Ugnis, kuri ne vien sušildo, bet gali ir sudeginti… |
Vis dėlto Dievas mėgsta savotišką intrigą. Jis nori, kad Jo ieškotume. Tikėtume ir ieškotume. Tada sulauksime atlygio… Prisiminkime pasakas. Be abejo, visi pamenate pasaką apie pabaisą, susirgusį iš meilės gražuolei. Pabaisa guli merdėdamas savo sode, kol gražuolė, gailestingumo vedama, sugrįžta, sako, kad myli jį, ir nepaisydama bjaurumo sutinka už jo tekėti. Vos tik ji pabučiuoja apsiputojusią knyslę, pabaisa virsta karališkojo kraujo gražuoliu… Daug paradoksų patiriame tikėjimo kelionėje. Dažnai tai būna situacijos, kurių visiškai nesitikime… Ir vis dėlto nesiliaukime tikėti ir ieškoti. Kitaip neišgyvensime…
Mane nuolat aplanko žmonės, prašydami užtarimo maldos. Kai kurie iš jų pasakoja, jog buvo pas mane prieš kelis ar net keliolika metų. Aš buvau jiems sakęs, kad reikia gręžtis į Dievą ir nuolat su Juo gyventi, tačiau žemiškieji rūpesčiai greitai privertė šį paraginimą pamiršti. Ir štai, kai vėl kažkas nutiko, tie žmonės grįžo, prašydami maldos… Krikščionis rašytojas Frederick Buechner vienoje savo knygoje užrašė sukrečiančius žodžius: „Sekmadieniais mus į bažnyčią traukia ne tiek viltys, kiek neviltis“… Šiuose žodžiuose esama daug tiesos, tačiau linkėčiau, kad Dievo Gailestingumo metais viskas susidėliotų atvirkščiai, nei tvirtina rašytojas… Beje, kiekvienas dar Krikšto metu įsipareigojome nenutraukti bendrystės su Dievu. Vis dėlto taip jau nutinka, jog kai kurie Dievą prisimename tik patyrę išmėginimus. Tuomet stebėdamiesi klausiame, iš kur visi šie sunkumai? Tačiau į galvą neateina mintis, jog esame pamynę Dievui duotus pažadus bei įsipareigojimus.
  |
|
Akmenų karalystėje.
(Nuotraukos iš PNB archyvo) |
Vienas pamokslininkas taikliai pastebi: „Yra žmonių, kurie pasišvenčia Dievui, o vėliau susimąsto: „Gal geriau to nedarysiu“. Viskas, pavėlavai! Kelio atgal nėra! Laimingų atsitraukėlių nėra ir niekada nebuvo. Negalima pasinaudoti Kristumi, o po to pasakyti: „Kaip viskas sunku, Viešpatie, galima, aš grąžinu Tau viską ir einu sau?“ Taip, tu gali eiti sau, bet ramybės neturėsi, tavo gyvenime prasidės bemiegės naktys, siaubas, košmarai, pragaras, nes savo gimimo iš aukšto tu Jam grąžinti negali!“
|
Kristaus nepriimti mažesnė nuodėmė, negu priėmus Jį atmesti.
|
Išties, sunkūs šie žodžiai. Tikrai ne retai reikia turėti labai didelės drąsos pasakyti jauniems, kupiniems vilčių gražuoliams, jog jie yra pliki, nuskurę ir nelaimingi bėdžiai. Reikia drąsos priminti viduriniajai kartai, kad per skubėjimą pamiršo, kas sudaro jų buvimo šiame pasaulyje esmę. Reikia drąsos gyvenimo rudenio keliais beišeinantiems ištarti, kad viso to, dėl ko paaukojo didžiausias prabėgusio gyvenimo pastangas, deja, su savimi neišsineš…
  |
|
Akmenų karalystėje.
(Nuotraukos iš PNB archyvo) |
Šventoji vienuolė Faustina užrašė tokius Jėzaus jai padiktuotus žodžius: „Pasakyk nusidėjėliams, kad visada jų laukiu, įsiklausau į jų širdies rimtą, kada ji plaks man. Parašyk, kad prabylu į juos per sąžinės priekaištus, per nesėkmes ir kentėjimus, per audras ir žaibus, kalbu Bažnyčios balsu, o jei padarys visas mano malones bergždžias, užsirūstinu ant jų, palikdamas juos vienus“ (Dien. 1728).
Vis dėlto neturime visko užbaigti tokia liūdna nata. Gailestingumo metai prieš mūsų akis išskleidžia spalvingą Evangelijoje aprašyto sūnaus palaidūno paveikslą, kuriame atpažįstame savo pačių tikrovę ir Tėvo gailestingumą, nepaisantį mūsų apgailėtinos būklės… Prisiminkime šią istoriją…
Sūnus palaidūnas pasiima palikimą, visą jį prašvilpia alkoholiui, moterims ir gražiems drabužiams pirkti, kol pagaliau nebeturi nė grašio ir yra priverstas dirbti arba mirti iš bado. Jis parsisamdo kiaulių fermoje ir išdirba joje pakankamai ilgai, kad suvoktų, jog kiaulėms lengviau gyventi negu jam, tada nutaria grįžti namo…
|
Atsisakymas priimti Kristų tolygus poelgiui, kai būdami pakviesti pas karalių į svečius, vietoj to, kad nusilenktume karaliui, imtume lankstytis jo šunims, katėms ir arkliams.
|
Šis apsisprendimas anaiptol ne pamokantis. Nieko nesakoma apie tai, kad jis suvokė pats apsikvailinęs ir įskaudinęs savo tėvą, net neužsimenama, kad tėvas jam buvo daugiau nei tik sotaus gyvenimo garantija. Nieko nesakoma apie tai, kad jis gailisi dėl savo darbų, kad pasiryžęs už juos atsilyginti ir kitą kartą to nebedaryti.
Jis nutaria grįžti namo dėl paprasčiausios priežasties: žino, kad namie visad tris kartus per dieną gaus pavalgyti, o žmogui, kuriam gresia pavojus mirti badu, tokios priežasties visiškai pakanka. Taigi jis leidžiasi namo ir pakeliui repetuoja kalbą, kuria tikisi sugraudinti tėvą, nes bijo, kad šis neužtrenktų durų jam prieš nosį. „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi“ (Lk 15, 18 – 19). Tas tikrai turėtų išspausti jam ašaras, galvoja vaikis, ir vėl imasi kartoti kalbą. „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi“. Jis stengiasi kuo tiksliau perteikti intonacijas ir parinkti tinkamiausius gestus; tačiau kai sūnus nutaria, jog dabar jau kalba paruošta, tėvas iš už kampo pamato jį pareinant ir tarsi beprotis pasileidžia bėgti artyn. Vaikinas dar nespėja ištarti nė vieno žodžio, o senis jau pripuola, apsikabina sūnų ir ašarodamas kone išverčia jį iš kojų, drauge verkdamas bei kvatodamasis ir dar pats netikėdamas tuo, ką mato.
  |
|
Akmenų karalystėje.
(Nuotraukos iš PNB archyvo) |
Berniukas sugrįžo, daugiau niekas nesvarbu. Kam rūpi, kodėl jis grįžo? Senasis tėvas nedaro nieko tokio, ką būtų linkę daryti dauguma žemės tėvų. Jis nesako: „Tikiuosi, kad gerai pasimokei?“, arba: „Ar aš tau nesakiau?“ Jis nesako, jog tikisi, kad dabar sūnus jau apsiramins, kad kaip nors atsiprašys motinos. Jis tik ištaria: „Dėl Dievo meilės, atneškit jam pavalgyti. Atneškit šiltų drabužių“, o kai vaikinas galiausiai sugeba pasakyti parengtąją kalbą, senis jos net neišgirsta – toks jis susijaudinęs. Jis tik kartoja, kad vaikinas buvo miręs ir atgijo. Berniukas buvo pražuvęs ir atsirado. Šios scenos pabaigoje pasakotojas, taigi Jėzus, priduria: „Ir jie pradėjo linksmintis“ (Lk 15, 23)…
|
Būtent ši diena tegul taps naujos atskaitos tašku, iš kurio pajudėsime gyvenimo džiaugsmo kryptimi, padėsiančia mums suprasti neįkainojamą laiko vertę ir atsakomybę, įpareigojančią tapti laimingais, kad ir kitiems įstengtume dovanoti laimę.
|
Noriu, kad širdyse išsaugotume šią džiugią sugrįžimo nuotaiką. Džiugesį dėl patirto gailestingumo. Ne išrinktiesiems, o kiekvienam. Džiūgaukime ir linksminkimės, nes šiandien Viešpats subūrė mus į didžio Gailestingumo pokylį…
Laimingi supratusieji, kad:
1. gyvenimas be tikėjimo nėra pilnavertis;
2. Dievas atsilygina tiems, kurie Jį tiki;
3. pamynę Dievui duotus pažadus laimingi nebūsime;
4. Dievo Gailestingumas bet kurią akimirką laukia sugrįžtančio nusidėjėlio;
5. ši akimirka yra susitaikymo su Dievu akimirka.
12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879
