"Laimės sala – 62 dalis"

„Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jok 5, 11)

Daug nuostabių dalykų galima papasakoti apie Dievą, tačiau, ką besakytume, tai niekuomet nebus išbaigta. Dievo galybė pranoksta bet kokį mūsų įsivaizdavimą.
Dievas veikia žmogaus protu neaprėpiamu mastu. Mokslininkai paskaičiavo, jog Visatos diametras susideda iš 156 milijardų šviesmečių. Vienas šviesmetis – tai atstumas, kurį perskrieja šviesos spindulys 300 000 kilometrų per sekundę greičiu per vienerius Žemės metus. Tai sudaro 9 trilijonus, 460 milijardų 800 milijonų kilometrų. Visus šiuos skaičius padauginkite iš 156 milijardų ir sužinosite Visatos išmatavimo rezultatus. Nė vienas žmogus negali tokių mastų įsivaizduoti, tačiau Dievui tokie atstumai visai nereikšmingi. Visata, ir viskas, kas dar yra anapus Visatos, tarytum graikiškas riešutas, telpa Dievo delne.

Pasitikėjimas Dievo gailestingumu padeda įveikti sunkumus ir neįmanomus dalykus paversti įmanomais.

 

Dievas didis visais požiūriais. Jis didis šventumu ir išmintimi, jėga bei šlove, pykčiu ir malone. Jokia kita būtybė negali Jam prilygti. Tačiau yra viena Dievo ypatybė, pranokstanti visas kitas. Tai – Jo gailestingumas
Visi stebime reiškinį, kaip mūsų laikais daugelis tikinčiųjų dvasiškai silpsta. Kodėl taip yra? Atsakymas labai paprastas: daugelis silpstančiųjų, nepriklausomai nuo dvasinio ar kitokio išsilavinimo, beveik nieko nežino apie didingą, begalinį ir švelnų Dievo gailestingumą

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Senais laikais, viename iš karo žygių persų karalius Kiras paėmė į nelaisvę kilmingą kunigaikštį ir jo šeimą.

Kiras paklausė kunigaikštį:
– Ką man duosi, jei sugrąžinsiu tau laisvę?
– Pusę savo karalystės, – atsakė kunigaikštis.
– O jei paleisiu tavo vaikus?
– Visą savo karalystę.
– O ką man duotum už savo žmonos laisvę?
– Save patį!
Kirui taip patiko šio kunigaikščio atsakymas, kad jis be jokios išpirkos dovanojo jo šeimai laisvę.

Pakeliui į namus kunigaikštis paklausė žmoną:
– Ar tu pastebėjai, koks kilnus buvo karalius Kiras?
Moteris jam atsakė:
– Aš mačiau vien tą, kuris buvo pasirengęs atiduoti savo gyvybę, kad tik išpirktų man laisvę!..

Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus ne tik buvo pasirengęs atiduoti, bet ir atidavė už mus savo gyvybę. Jis tapo beribio gailestingumo Įsikūnijimu visiems, kurie Juo pasitiki. Net ir didžiausiems nusidėjėliams. Net ir tiems, kurie neįstengia pakilti iš nuodėmės pančių…

 

Kuo didesnis nepasitikėjimas Dievu plinta šių laikų visuomenėje, tuo daugiau privalome kalbėti apie Dievo gailestingumą.

 

Šv. Augustinas, sakė, kad jei nori išvengti Dievo pykčio,
skubėk į Jo glėbį.

 

Garsus krikščionių pamokslininkas ir pranašas David Wilkerson viename iš savo pamokslų liudija: „Neseniai, kai meldžiausi, prašydamas Viešpatį, kad išgydytų mano nesveiką širdį, Šventoji Dvasia prabilo į mane neįprastais žodžiais. Aš nenorėjau tų žodžių girdėti. Dvasia man pasakė: „David, tu esi vergovėje, labai sunkiai atpažįstamoje, subtilioje vergovėje, kurią tau atverti tegali vien Šventoji Dvasia. Dauguma krikščionių, tarp jų bažnyčių tarnautojai ir nariai, taip pat yra patekę į šią vergovę. Esi supančiotas labai riboto suvokimo, koks yra didis, begalinis, švelnus ir mylintis Dievo gailestingumo vandenynas. Tu patyrei daugybę kaltinimų, pasmerkimo ir baimės, nes neleidai Šventajai Dvasiai atverti Mano viską atleidžiančio, gydančio, sutaikančio gailestingumo platybių. Tu nepažįsti Manęs ir Mano švelnumo“…
Tikra tiesa, mes, stokojantys gailestingumo tarpusavyje, neįstengiame suvokti, koks yra gailestingas Dievas. Jei kasdien vis daugiau mąstytume apie Jo gailestingumą, pasijustume tarsi panyrantys į nepaprastai švelnų ir didį gailestingumo vandenyną, kuriame tą patį mirksnį išnyksta bet kokia mūsų suteptis. Kaip gera tai suvokti! Kaip nuostabu Dievo gailestingumu tikėti ir pasitikėti!..

 

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Mūsų atminty neišsitrinanti didžioji gailestingumo apaštalė Motina Teresė iš Kalkutos, savo Dienoraštyje pasakoja apie gailestingumo stebuklus:
Prieš šiek tiek laiko Melburne, Australijoje, nuo gatvės pakėlėme žmogų, kuris buvo sumuštas. Tai buvo alkoholikas, kuris taip gyveno daugelį metų, ir seserys jį nunešė į savo namus.
Iš to, kaip jos su juo elgėsi ir kaip rūpinosi juo, jam tapo aiškus vienas dalykas – kad Dievas jį mylėjo.
Jis paliko tuos namus, grįžo pas savo šeimą, pas savo vaikus ir į savo darbą, bet daugiau nebegėrė nė lašelio alkoholio.
Kai gavo savo pirmąją algą, grįžo pas seseris ir pasakė: „Norėčiau, jog ir kitam žmogui būtumėte ta Dievo meile, kurią dovanojote man“…
Ši istorija – sėkmingai priimto gailestingumo liudijimas. Tačiau būna ir kitaip. Kai Viešpaties Dvasia kalbėjo David Wilkerson, Dievas jam parodė, kur glūdi pagrindinė priežastis, dėl kurios dauguma atsitraukia ir krenta. Kuomet užvaldo nuodėmė, kai užpuola gundymai, kai atkrentame į nuodėmę, velnias mus nuginkluoja. Panagrinėkime šį procesą.

Lašas gailestingumo nelygintinai brangesnis už statinę teisingumo.

 

Gyventi ir būti gailestingam – reiškia tą patį. Neturintieji gailestingumo negyvena. Gyvenimas be gailestingumo – mirtis.

 

Iš pradžių mumyse kyla kaltės jausmas, o po to baimė užpildo mūsų širdis. Visiškos nesėkmės suvokimas ir bejėgiškumas perpildo mūsų sielą. Šioje vietoje daugelis tikinčiųjų pabėga nuo maloningos galimybės sulaukti pasigailėjimo, kadangi jų suvokimas apie Dievo gailestingumą yra gana ribotas.
Velnias ateina ir mums sako: „Tu jau peržengei visas įmanomas ribas. Jau daug kartų išpažinai savo nuodėmes. Nėra jokių galimybių, kad Dievas ir vėl tau atleistų. Jei pamėginsi sugrįžti ir dar kartą atgailauti, tai vos tik apsisuksi, nuodėmė ir vėl tave užvaldys. Todėl traukis dabar – nebeerzink Dievo“.
Velnias supančioja mūsų protą ribotu Dievo gailestingumo suvokimu. Jis nenori, kad mes pamatytume visą Dievo gailestingumo vandenyną. Jis mums leidžia matyti tik upeliuką. Daugelis tiki, kad Dievas jiems gali atleisti kartą, du, tris, septynis, dešimt, bet ne daugiau

 

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Viename karo laive tarnavo matrosas, kurio niekas niekaip neįstengė išmokyti disciplinos bei klusnumo. Jis pažeidinėjo visas taisykles, visus įsakymus, todėl nuolat būdavo baudžiamas.
Įkalbinėjimai ir bausmės nepadėjo. Tuomet buvo sukviesti visi karininkai, kad išspręstų tolesnį jūreivio likimą. Po ilgų mąstymų bei svarstymų vienas karininkas pasakė:

– Aš žinau dar vieną, priemonę, kurios iki šiol jam netaikėme.
– Kokią priemonę? – nustebo karininkai.
– Reikia jam atleisti.
– Pamėginkim, – pritarė laivo kapitonas.

Matrosas, kaip visuomet laukęs eilinės griežtos bausmės, susilaukė atleidimo. Nuo to meto jis tapo neatpažįstamas. Tai, ko neįstengė atlikti įstatymas, atliko malonė…

Kitados šventasis Augustinas sakė, kad daugelis žmonių nesigėdija nusidėti, tačiau gėdijasi prašyti atleidimo, kuriame mūsų laukia Dievo gailestingumas.

 

Kadangi per menkai pažįstame atleidžiančią bei atkuriančią mylinčio Kristaus jėgą, nuolat patiriame sužalojimus. Praradę viltį, bėgame nuo Dievo gailestingumo, o taip nutinka dėl to, kad esame supančioti riboto Dievo gailestingumo supratimo. Mūsų akys dar neatsivėrė, kad pamatytų patį didingiausią reginį – begalinį mus mylinčio Tėvo gailestingumą. Esame taip stipriai šio neišmanymo sukaustyti, jog tikime, kad neįstengsime patikėti žodžiais, kuriuos apie mūsų Viešpatį užrašė apaštalas Jokūbas: „Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jok 5, 11).
Ar suprantame, ką reiškia ši eilutė? Galime suabejoti, kad ne visi ją suprantame. Mums būtina įgyti visišką suvokimą, ką cituotieji Šventojo Rašto žodžiai reiškia. Turime įgyti platų, niekuo neapribotą Jėzaus Kristaus gailestingumo suvokimą, idant suprastume, ką norėjo pasakyti apaštalas. Tai reiškia: Dievas be galo jautrus mūsų sunkumams ir skausmams. Jis jaučia mūsų skausmą ir nesėkmes. Jis yra be galo geras ir mus užjaučiantis. Jis mylėjo mus net ir tuomet, kai buvome Jo priešai. Ir dabar, kuomet mes Jį įžeidžiame, Jis skuba mums padėti, kad galėtų mus prikelti ir mums atleisti…

 

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. iš visų Dievo savybių pati didžiausia – gailestingumas;
2. dvasiškai nusilpstama, kai trūksta išmanymo apie Dievo gailestingumą;
3. velnias deda visas pastangas, kad nepasitikėtume Dievo gailestingumu ir jo nepažintume;
4. visi, kurie pasitiki Dievo gailestingumu turi realią viltį džiūgaut drauge su Viešpačiu visą amžinybę;
5. kai atgailaujame, bet koks nuodėmės baisumas išnyksta Dievo gailestingume.

2011 m. rugsėjis

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: