"Laimės sala – 52 dalis"

52 dalis
„Avinėlis turi būti valgomas […] su nerauginta duona“ (I š 12, 8)

Kiekviena Šventojo Ra što eilutė gali mums atverti begalines suvokimo auk štumas ir platumas. Jau kelintą kartą kalbame ir artimiausioje ateityje kalbėsime apie žydų Velykas. Jų šventimo tvarka apra šyta I šėjimo knygos 12 skyriuje.
Paskaitykime a štuntąją eilutę. Ten pateikiami tokie nurodymai: „Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus valgomas i škeptas ant ugnies su nerauginta duona ir karčiosiomis žolėmis“ (I š 12, 8). Nerauginta duona. Dar toliau nurodoma, kaip švęsti neraugintos duonos dieną: „Švęskite neraugintos duonos i škilmę, nes tą dieną i švedžiau jūsų gretas i š Egipto žemės: švęskite tą dieną per kartų kartas kaip amžiną įsaką. Pirmą mėnesį, nuo keturioliktos dienos vakaro iki dvide šimt pirmos dienos vakaro, valgysite neraugintą duoną“ (I š 12, 17 – 18)…

 

Ką tai rei škia? Žinome, kad rūgimas daugelį dalykų pagadina. Jei parinktume patį artimiausią žodį terminui „rūgimas“, sužinotume, kad tas žodis – „paleistuvystė“. Užraugti – rei škia du dalykus sumai šyti į vieną, kai tuo tarpu jų mai šyti jokiu būdu negalima. Užraugti – tai pareik šti, kad du dalykai yra lygūs, kai tuo tarpu jie jokiu būdu lygūs nėra. Tai rei škia – paimti du dalykus, ry škiai tarpusavy kontrastuojančius, ir sumai šyti juos viename puode, apsimetinėjant, kad jie tapo vienu, kai tuo tarpu taip nėra. Užraugti – rei škia kažką sumai šyti. Užraugti – rei škia perrūgti ir tapti karčiam. Apa štalas Paulius reikalauja apvalyti Bažnyčią nuo senojo raugo:
„Taigi a š liepiu ir įspėju Vie špatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo. Jie visi škai i šglebo ir pasidavė juslingumui, godžiai ie škodami visokių netyrų pasitenkinimų. Bet jūs gi ne šito i šmokote apie Kristų! Juk jūs apie jį i šgirdote ir pagal jį i šmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: <

• privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais,
• atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje,
• apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 17 – 24).

 

 

Kristus liepia saugotis fariziejų raugo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“ (Mt 16, 6). Vos pasakęs dar kelis sakinius, Kristus vėl pakartoja: „Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!“ (Mt 16, 11). Ta pati mintis pakartota ir Evangelijoje pagal Luką: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!“ (Lk 12, 1). Taigi, paai škėja, kas yra raugas: veidmainystė ir stabmeldystė…
Kokį elgesį galėtume pavadinti farizieji šku? Renesanso epochos humanistas Mi šelis Montenis (1533 – 1592) savo ra štuose taikliai atpasakoja žmonių elgesio farizieji škumą: aklą įstatymo raidės laikymąsi ir visi šką abejingumą kito žmogaus vargui. Mąstytojas pasakoja:
„Kartą atskubėjo pas mane valstiečiai ir uždusę ėmė pasakoti, kad jie ką tik matę mano mi ške primu štą žmogų, kuris dar kvėpavęs ir malda­vęs pasigailėti jo – duoti vandens ir padėti atsistoti. Bet jie nei šdrįsę prieiti prie jo ir pa­bėgę i š baimės, kad teismo pareigūnai jų ne­sučiuptų toje vietoje ir kad paskui jiems ne­tektų atsakyti už tai ir pražūti, kaip kad pa­prastai būna tiems, kurie užklumpami prie savo aukos – juk jie neturį nei pinigų, nei jokių kitų galimybių apsiginti nuo kaltinimų…“
Ar ši istorija neturi analogų mūsų dienomis? Manau, kad turi ir labai daug!.. Net gyvūnai nesielgia taip kaip žmonės…

 

Skaičiau apie vieną įdomų eksperimentą…
Vienas mokslininkas Džordžijos universitete Londone paėmė de šimtį baltųjų žiurkių ir i šmokė jas į kamuoliukus sufasuotą maistą paimti paspaudus vieną i š dviejų rankenėlių, įtaisytų narve. Vieną rankenėlę buvo labai sunku nuspausti, o ir nuspaudus maisto i škrisdavo visai nedaug. Netrukus, tai pastebėjusios, žiurkės liovėsi liesti šią rankenėlę, susitelkdamos prie antrosios rankenos. Rankenėlė spaudėsi labai lengvai ir po paspaudimo i šbyrėdavo daug maisto. Tačiau mokslininkas taip sumontavo įrankį, kad, kai viena žiurkė nuspaudžia šią rankenėlę, kitame narve esanti žiurkė patiria elektros šoką.<
Ką toliau darė maisto ie škančios žiurkės? Pirmiausia jos atrado, kad jų veiksmai sukelia skausmą kaimynėms, tuomet a štuonios i š de šimties grįžo prie ankstesnės, sunkiai nuspaudžiamos rankenėlės, taip apsaugodamos kitas žiurkes nuo kančių…

 

Grįžkime prie farizieji škumo. Papasakosiu dar vieną farizieji ško elgesio istoriją…
Keletas žmonių buvo pasmerkti mirti už žmogžudystę, tačiau šis nuosprendis nebuvo galutinis, ir štai teisėjai gauna vienos netoli esančios žemesnės instancijos valdininkų prane šimą, jog jie pagavę nusikaltėlius, kurie savo noru prisipažino padarę tą nusikaltimą, ir viskas paai škėjo. Tačiau teisė­jai ėmė tartis, ar verta tęsti tardymą ir atidėti ankstesnio nuosprendžio vykdymą. Pradėta samprotauti apie šio atvejo i šskirtinu­mą ir apie tai, kad nuosprendžio pakeitimas galįs sukelti nepageidaujamų padarinių atei­čiai, kad kaltinimas esąs juridi škai pagrįstas, vadinasi, ir teisėjai galį nusiplauti rankas. Žo­džiu, tie varg šai žmonės buvo paaukoti, kad būtų i šsaugoti juridiniai formalumai… Štai taip atrodo farizieji škumas!..

 

Ne retai raugas užmai šomas krik ščionių gyvenime. Surūgę krik ščionys daugelį atstumia nuo Kristaus. Minėtasis Montenis dar renesanso laikais ra šė apie dalykus, kuriuos stebime per visą krik ščionybės istoriją: „A š ai škiai matau, kad mes savo dievobaimingumui palaikyti darome tik tai, kas patenkina mūsų aistras. Nėra didesnės nesantaikos už krik ščionių. Mūsų uolumas daro stebuklus, kai jie eina i švien su neapykantos, žiaurumo, puikybės, gob šumo, piktžodžiavimo, mai štavimo polinkiais. Atvirk ščiai, prie gėrio, švelnumo, nuosaikumo jo niekaip nepriviliosi“… Dar kartą prisiminkime apa štalo raginimą:
„Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.

 

Tad, pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų i š ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis tenei šeina i š jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurk štumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4, 22 – 32). I šties puikūs ir, atrodytų, labai paprasti pamokymai. Deja…
Velnias stengiasi paskatinti žmones užmai šyti raugą… Nacių koncentracijos lagerio kankinys stačiatikių vyskupas ir šventasis Nikolaj Serbskij, apra šė velnio klastas ir darbus. Pasirodęs šventajam kankiniui, apie save velnias sakė, kad jis – visų daktarų daktaras, atimantis žmonėms sveikatą, atitraukiantis nuo tiesos, sugriaunantis santarvę, trukdantis būti gailestingiems, stabdantis maldingumą bei neleidžiantis žmonėms praktikuoti visų kitų dorybių.

 

Toliau velnias kalbėjo, kad jis yra visų žinomų mokslų daktaras ir piktam panaudoja visas žmonių žinias, į jas įmai šydamas savojo raugo. Velnias gyrėsi, jog valdo pasaulį še šiais piktnaudžiavimais:

1. piktnaudžiavimu valdžia,
2. piktnaudžiavimu turtu,
3. piktnaudžiavimu kūno grožiu,
4. piktnaudžiavimu menais ir muzika,
5. piktnaudžiavimu spauda,
6. piktnaudžiavimu valgiais ir gėrimais.

Naudodamasis šiais piktnaudžiavimais velnias savo magi škame veidrodyje rodo žmonėms rojaus buveinę, o žmonės, lyg i šprotėję, veržiasi į tokį „rojų“. Tačiau, kai ima manyti, kad jau prisiartino prie rojaus vartų, velnias apverčia veidrodį kita puse ir žmonės, apimti nevilties, mėgina gręžtis atgal, deja, dažniausiai i š velnio nagų nespėja i štrūkti.
Velnias paai škino, jog taip elgiasi norėdamas sukelti džiaugsmą pragarui ir griauti Dangaus Karalystės autoritetą…

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. negalima mai šyti tarpusavy nemai šomų dalykų;
2. privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo;
3. atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje;
4. apsivilkti nauju žmogumi;
5. saugotis piktnaudžiavimų.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879