"Laimės sala – 43 dalis"

„Pasaulyje jūsų priespauda laukia“ (Jn 16, 33)

Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą („Dives in misericordia“) patį gailestingumą vadina slėpiniu, kurio šaukiasi daugybės žmonių širdys, jų kančios ir viltys, jų baimės ir lūkesčiai.
Tačiau kas yra šis Gailestingumas? Atsakome: Kristus!
Taip, anot Didžiojo popiežiaus, Kristuje ir per Kristų Dievas mums ypač sušvinta savo gailestingumu: išryškėja toji Dievo savybė, kuri jau Senajame Testamente įvairiais posakiais ir žodžiais api­brėžiama kaip gailestingumas. Kristus Senojo Testamento Dievo gailestingumo tradicijai suteikia galutinę reikšmę. Jis ne tik kalba apie jį ir palyginimais bei parabolėmis jį aiškina, bet pirmiausia, jį pats įkūnija ir suasmenina. Jis pats […] yra gailestingumas! Kas jame gailestingu­mą mato ir randa, tam Dievas tampa „regimas“ ypatingu būdu – kaip Tėvas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4).

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Kristuje apreikštoji tiesa apie Dievą, kuris yra „gai­lestingumo Tėvas“ (2 Kor 1, 3), leidžia mums jį „matyti“ kaip labai artimą žmogui, ypač kai žmogų ištinka kančia ar kyla grėsmė jo egzistencijai ir orumui…
Artėjant dienai, kai Jonas Paulius II bus paskelbtas palaimintuoju, (tai įvyks 2011 m. gegužės 1 d.) verta prisiminti jo gyvenimo pavyzdžius ir kai kuriuos popiežiaus parodyto gailestingumo ženklus. Kardinolas Stanislaw Dziwisz pasakoja:
– Prisimenu vieną bendrąją trečiadienio audienciją. Vie­nas kunigas atsivežė grupę jaunų moterų, kurios buvo įtrauktos į prostitucijos tinklą, bet dabar nusprendu­sios visiškai pakeisti savo gyvenimą. Kai atėjo jų eilė, visos pradėjo verkti. Jos po vieną nedrąsiai ėjo prie popiežiaus ašarų pilnomis akimis, galbūt truputį ir susigėdusios, o popiežius jas priglausdavo prie savęs, palaimindavo…

Deja, daugelis mūsų tikinčiųjų ir netikinčiųjų seniai susiskirstė į įvairius sluoksnius, pasidalijo, paneigė kito žmogaus orumą, atmetė gailestingumą… Net šventoji Faustina, Dievo Gailestingumo apaštalė, stebėdama kasdienio gyvenimo tikrovę ir pati patyrusi žmogiškojo gailestingumo stoką, Dienoraštyje parašė: „Supratau, kad kai kurie žmonės turi ypatingą dovaną varginti kitus. Vaiko kaip įmanydami. Vargšė siela, pakliuvusi į jų rankas – niekas nepadės, geriausi dalykai yra sumenkinami“ (Dien 182)…
Viliuosi, kad dauguma esate girdėję apie Abraomą, Dievo žmogų, kurį savo tėvu vadina žydai, musulmonai ir krikščionys, apie kurį pačioje Biblijos pradžioje sakoma: „Abraomas tikėjo Viešpatį, ir Dievas jam tai užskaitė teisumu“. Abraomas supra­to savo nuodėmes, išpažino jas Dievui ir tikėjimu priėmė Die­vo atleidimą.

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Kartą Abraomas ir jo sūnėnas Lotas pateko į labai sunkią padėtį. Biblija pasakoja, kad Abraomas turėjo labai daug gyvulių. Ir Lotas, kuris keliavo kartu su Abraomu, taip pat turėjo avių bei galvijų. Piemenys visą laiką ginčijosi dėl Abraomo ir dėl Loto gyvulių. Abiem giminaičiams grėsė didelis viešas konfliktas. Piemenų aiškinimaisi darėsi vis grėsmingesni. Jie vis dažniau susijaudinę atbėgdavo pas savo šeimininkus ir pranešdavo apie ginčus bei incidentus. Padėtis darėsi vis grėsmingesnė…
Taigi, jei jūs būtumėte buvęs Abraomas, daug vyresnis Loto dėdė, ką darytumėte? Daugelis pasakytų:
– Koks nepadorus elgesys, kaip elgiasi tavo piemenys su manaisiais?! Nešdinkis iš čia!
Lotas atsakytų:
– Niekada! Aš noriu teisingumo. Traukis tu!
Taip ginčas tęstųsi be galo. Buvo akimirka, kai tarp Abraomo ir Loto turėjo prasidėti didžiausias skandalas. Bet senasis pamaldusis Abraomas stojo Dievo akivaizdon, paskui pasižiūrėjo į sūnėną Lotą ir pagalvojo: „Ginčytis? Kelti skandalą? Man to nereikia!“ Jis uždėjo ranką ant Loto rankos ir tarė:
– Mano mielas, nesiginčykim, juk mes giminaičiai!
Ir pasiūlė, kaip galima viską sutvarkyti, net jei jam ir bus nuostolinga… Biblija pasakoja apie taikų Abraomo sprendimą:
„Abramas tada tarė Lotui: „Argi ne visas kraštas prieš tave? […] Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę“ (Pr 13, 8 – 9)…
Tik Dievą pažinęs ir su Juo draugystę išsaugantis žmogus turi jėgų taip susitvardyti, nesivelti į konfliktus, būti gailestingas…

Grįžkime į mums artimesnius laikus. Dar kartą pamąstykime apie Joną Paulių II. Kardinolas Stanislaw Dziwisz pasakoja:
– Norėčiau prisiminti Šventojo Tėvo kelionę į Graikiją. Jį pakvietė respublikos prezidentas, o ortodoksų Baž­nyčios Sinodas, neslėpdamas priešiškumo, apsiribojo vien tuo, kad pakvietimui „neprieštaravo“. Tai buvo laikysena, susiformavusi dėl ilgus amžius trukusio prie­šiškumo, abipusio nesupratimo ir vieni kitų kaltinimo.
Bet užteko, kad popiežius paprašytų atleidimo dėl to, kad Romos Bažnyčios krikščionys „užėmė Konstantinopolį“, ir atmosfera pasikeitė. Atėnų ortodoksų ar­kivyskupo Christodoulo (Christodoulos) akyse išvydau didžiulę nuostabą, kartu ir begalinį džiaugsmą, mačiau, kaip karštai jis plojo…
Atsiverskime dar vieną ypatingą Bažnyčios dokumentą, dabartinio popiežiaus encikliką „Spes Salvi“. Ir čia randame minčių apie Dievo gailestingumą, kuomet, kaip rašo Šventasis Tėvas Benediktas XVI, Jėzus, kuris pats mirė ant kryžiaus, atnešė visai ką kita – susitikimą su visų viešpačių Viešpačiu, susitikimą su gyvuoju Dievu ir per tai – susitikimą su viltimi, stipresne už vergystės kančias ir todėl iš vidaus pakeitusią gyvenimą ir pasaulį…
Norint praktiškai įgyvendinti gailestingumą dera imtis kai kurių veiksmų. Šalia jau žinomų ir tradicinių, yra dar vienas ypatingas kelias – vienuoliškas pašaukimas. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą pabrėžia, kad šiais laikais daugybę pavojų kelia materialistinė civilizacija, kuriai, nepaisant „humanistinių“ deklaracijų – priimtinas daiktų pirmumas asmens atžvilgiu. O tai reiškia – gilią moralinę visuomenės krizę. Tik vienuolynai, kaip realus iššūkis vertybėse pasimetusiam pasauliui, tampa tomis atgaivos oazėmis, kurios nuolat gręžia pasaulio žmones į pilną gailestingumo Jėzaus veidą.

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Popiežius Benediktas XVI dokumente „Spes Salvi“ būtent tai ir primena, sakydamas, kad gailestingumu besiremianti viltis pirmiau­sia rodėsi didžiaisiais atsižadėjimais, pradedant senovės vienuoliais ir baigiant Pranciškumi Asyžiečiu bei mūsų laikų žmonėmis, kurie, rinkdamiesi šiuolaikinius pašvęs­tojo gyvenimo institutus ir sąjūdžius, akinami Kristaus meilės, palieka viską, idant neštų kitiems tikėjimą ir Kris­taus meilę, padėtų tiems, kurių kūnas ir siela kenčia. Iš šių Kristaus palytėtų žmonių vilties kilo viltis kitiems, gyvenusiems tamsoje ir be vilties.
Šiandien daug jaunų žmonių nori vien gauti, patys nieko neduodami ir nesiaukodami dėl kito. Vakarų kultūroje, taip pat ir Lietuvoje, vienuoliškojo gyvenimo pašaukimas beveik nesuvokiamas ir beveik nepriimtinas…
Tiek kviesdamas jaunimą vienuoliškam pašaukimui, o taip pat bet kurį žmogų ragindamas visame kame pirmumą teikti Kristui, papasakosiu porą istorijų, kurias radau žymaus pamokslininko Vilhelmo Bušo knygoje…
Kartą pas pamokslininką atėjo senas kalnakasys ir pasakė: „Pamokslininke, man reikia su jumis pasikalbėti!“ Jam buvo 70 metų. Štai ką jis papasakojo: „Kai buvau 17 metų, nuėjau į evangelizacinį susi­rinkimą. Ir čia pajutau, kad Jėzus beldžiasi į mano širdį. Bet pa­sakiau sau: ‘Jei pažiūrėsiu į tai rimtai ir Jį priimsiu, tuomet išjuoks mane visi mano draugai. Tai neįmanoma’, ir išbėgau lauk… Mano gyvenimas prabėgo. Pasenau. Dabar žinau, kad gyvenau klaidingai, nes aną valandą neatvėriau Jėzui durų!..“
Mes turime tik vieną vienintelį gyvenimą, todėl klausimas „Dėl ko gyvenu?“ yra gyvybiškai svarbus. Dievas į šį klausimą atsakė trumpai ir aiškiai per Jėzų – Nukryžiuotąjį ir Pri­sikėlusįjį. Ir štai šis Jėzus stovi prie jūsų durų ir beldžiasi. Paveskite Jam savo gyvenimą – ir jūs niekada nesigailėsite!..

Kita istorija…
Kartą jau­nas žmogus ateina pas savo seną dėdę ir sako:
– Dėde, pasvei­kink mane! Aš išlaikiau abitūros egzaminus!
– Kaip puiku! – sako dėdė, – štai čia tau dvidešimt eurų. Nusipirk ką nors gražaus. O dabar pasakyk: ką toliau ketini veikti?
– Toliau, – sako jaunuolis, – studijuosiu. Noriu tapti teisininku.
– Puiku, – sako dėdė, – o paskui?
– Na, tada tapsiu aukštesniojo teismo valdininku.
– Puiku, – sako dėdė, – o toliau?
– Na, dėde, tada vesiu ir sukursiu šeimą.
– Puiku, – sako dėdė – o pas­kui?
– Taip, tada tikriausiai tapsiu didžiu žmogumi, krašto teis­mo prezidentu arba pirmuoju valstybės gynėju.
– Puiku, – sako dėdė, – o kas toliau?
– Taip, dėde, – jaunuolis pamažu ima nervintis, – tada pasensiu ir tapsiu pensininku.
– Puiku, – sako dėdė, – o paskui?
– Na, tada pasistatysiu namelį gražioje vietoje ir auginsiu žemuoges.
– Puiku, – sako dėdė, – o vėliau?
Jaunuolis pykteli:
– Tada reikės mirti.
– Taip, – sako dėdė, – o paskui?
Jaunuolis nustoja juoktis. Jis mirtinai išsigąsta:
– Mirsiu – o tada?..
– O tada?.. – klausia dėdė.
– Dėde, – atsako jis, – apie tai aš dar niekada negalvojau.
– Kaip? – sako dėdė. – Tu turi brandos atestatą ir esi toks paikas, kad galvoji tik nuo čia iki čia? Ar žmogus, kuriam Dievas davė protą, neturėtų galvoti truputį toliau?..
Čia jaunuolis skubiai atsako:
– Dėde, kas bus po mirties, nežino niekas!
– Ne taip šneki, mano berniuk, – sako dėdė. – Yra Kažkas, tikrai žinantis, kas bus po mirties. Tai Jėzus. Jis pasakė: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį… Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ Po mirties būna Dievo teismas. Ir galima pražūti arba tapti palaimintam…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Kristus – mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas! Kristus, o ne pasaulis! Nors ir gyvename pasaulyje, neturime pamiršti apie jame tykančius pavojus. Ne veltui pats Kristus perspėjo:
„Aš jums tai kalbėjau,
kad manyje atrastumėte ramybę.
Pasaulyje jūsų priespauda laukia“ (Jn 16, 33)…

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievo Gailestingumą atrandame Kristuje;
2. turime budėti, kad netaptume kitų vargintojais;
3. pasitikėdamas Dievu Abraomas tapo tautų tėvu;
4. vienuolynai – šviesos nešėjai gyvenantiems tamsoje;
5. turime tik vienintelį gyvenimą, todėl svarbu, kad jame niekuomet nenutrūktų bendrystė su Kristumi.