"Laimės sala – 19 dalis"

„Kas tik šauksis VIEŠPATIES vardo, bus išgelbėtas“ (Joel 3, 5)

Įsidėmėkite! Bet koks iš mūsų lūpų išėjęs žodis yra statybinė medžiaga griovimui arba kūrimui. Kitkas neegzistuoja. Kitko nėra. Jis tikrai kažką sukurs ir tuo tikrai kažkas pasinaudos. Kai žmogus iš savo lūpų išleidžia pilną neapykantos žodį, – tai yra, pilną energijos, o tai reiškia tikėjimo, – tai ta energija yra užtaisas žodžiui. Tas žodis išeina į atmosferą ir kabo ten iki to laiko, kol kas nors panorės jį panaudoti griovimui arba kokios nors šalies sunaikinimui. Tuos žodžius naudoja globalinės tvarkos demonai. Tie demonai laukia, kol dvasiniame pasaulyje – atmosferoje – bus surinktas reikiamas kiekis užtaisytos medžiagos, ir tada jie ja ima naudotis ir statyti būtent tai, ko jiems reikia… Tai – įžvalgūs pastoriaus Andrejaus Šapovalovo žodžiai…

 

Kodėl tikėjimas Dievu prasideda nuo aukos? Todėl, kad neišmokęs atsisakyti žemiškųjų dalykų, neišlaikysi ryšio su Dievu, o Jo Akivaizdos neturėsi jėgų ištverti.

 

Liūdna, tačiau gyvenimas rodo, jog šios negatyvios statybinė medžiagos mastai intensyviai kaupiasi…

 

Spindėjimas.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Psichiatrai ir psichoterapeutai su dideliu nerimu konstatuoja katastrofiškai augantį žmonių, patiriančių dvasinę tuštumą, skaičių. Visi pastebime vos ne masinę depresiją, baimes, stresus, isteriją ir maniakinį elgesį. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, šiandien mažų mažiausiai du milijonai žmonių serga sunkia depresijos forma. Dauguma jų – savo pačių ir kitų ištartų žodžių aukos…

Beje, atvykstantys žmonės kartais manęs klausia, ar susirgus reikia gydytis? Klausia, iš anksto turėdami nuostatą nesikreipti į gydytojus, manydami, kad užteks tik maldų. Aš visiems visuomet sakau, kad gydytojų pagalbos neatsisakytų. Jei nepasitiki vienu gydytoju, galima kreiptis į kelis. Tiems, kurie vis dėlto nusprendė, kad užtenka pasitikėti vien Dievo pagalba, kuri, be abejo, išties svarbi ir svarbiausia, noriu pasakyti, kad Bažnyčios tėvai tvirtina, jog apsisprendimas nesinaudoti gydytojų patarnavimu įmanomas jei žmogus dėl didesnių dvasinių siekių nutaria ugdytis kentėjimuose ir besąlygiškai atsiduoda Dievo valiai. Tačiau tokiais atvejais net ir už vienintelį „Oi!“ reikės prieš Viešpatį atsiskaityti. Sąmoningai pasirinkusiam kentėjimus be medicinos pagalbos belieka vienintelis kelias – džiaugsmingas dėkingumas. Tokį kelią buvo pasirinkęs ne vienas šventasis… Kiekvienam linkiu didelės dvasinės tvirtybės kentėjimuose, bet nuoširdžiai rekomenduoju ieškoti ir gydytojų pagalbos… Mano patirtyje yra ne vienas atvejis, kai žmonės atsisako gydymo, deja, dažniausiai ne dėl dvasinių paskatų, tariamai jiems netinka jokie vaistai ir t.t., po to tenka juos motyvuoti sudvasinti kančią, kenčiant drauge su Kristumi, tačiau, kai atgula į patalą, ryžtas išblėsta, o medicina lieka bejėgė. Pažįstu keletą tokių nelaimingų, nebepajėgiančių nei gyventi, nei numirti…

 

Spindėjimas.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Kad išgytume arba taptume tvirtesni kentėjimuose, turime tinkamai melstis ir gyventi taip, kaip patinka Dievui
Kuomet Izraelio karalius Hezekijas mirtinai susirgo, pranašas Izaijas jam išpranašavo:
„Šitaip kalba VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi tu tuojau, nebeišgysi’„ (Iz 38, 1).
Išgirdęs tokį griežtą ir neatšaukiamą nuosprendį, „Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: „Atsimink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas tau patinka!“ Ir ėmė Hezekijas graudžiai verkti. Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį: „Eik pas Hezekiją ir jam pasakyk: ‘Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: girdėjau tavo maldą ir tavo ašaras mačiau. Pagydysiu tave: po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES šventyklą, – penkiolika štai metų aš pridėsiu prie tavųjų dienų!‘“ (Iz 38, 2 – 5).

 

Būkime gailestingi ir meilesni vieni kitiems – juk mums visiems be galo reikalinga tarpusavio pagalba bei meilė, o visi mūsų sunkumai bei kentėjimai – tokie niekingi amžinybės akivaizdoje.

 

 

Nepamiršk, kad nuo amžių nuodėmingoji ir didesnės dalies žmonių nevaldoma prigimtis visus tavo geruosius darbus vertins neapykantos ir pavydo tamsoje. Jie bijo šviesos ir prieš ją kovoja. Patekę į šviesą – žūsta. Todėl šviesą nešk tiems, kurie jos trokšta ir yra verti ją regėti.

 

Ištikimojo Hezekijo malda – pavyzdys ir visiems viltį teikianti pamoka. Svarbu, kad Dievo akyse gyventume teisų gyvenimą arba bent ryžtumėmės siekti būti geresni… Melstis prašant išgydymo nėra nuodėminga ar netinkama. Tačiau reikia pridėti: „Tebūnie Tavo valia, Viešpatie“. Tuomet Dievas arba išgydys, arba suteiks paguodą, nepaisant kokia bebūtų padėtis.
Realią ir galingą gydančią pagalbą teikia pagarbus Jėzaus maldos kartojimas: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Kita žinoma malda: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“…

Apie išganingą Viešpaties vardo šaukimąsi kalba Šventasis Raštas:
Joelio knygoje sakoma: „Kas tik šauksis VIEŠPATIES vardo, bus išgelbėtas“ (Joel 3, 5).
Apaštalų darbuose rašoma, jog „kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Apd 2, 21).
Tačiau, kad šaukimasis būtų efektyvus, svarbu vykdyti arba bent ryžtis vykdyti Dievo valią. Evangelijoje pagal Matą Kristus primena:
Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21)…

 

Spindėjimas.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Prieš žengdamas į dangų Kristus pažadėjo:

„Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 17 – 18)…
Gyvybingas tikėjimas Jėzaus vardu suteikė tvirtumą vieno nuo gimimo luošo žmogaus kojoms, vos tik apaštalas Petras už jį pasimeldė. Prisiminkime šią istoriją:
Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu“. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.

 

Sutikau daug žmonių ir įsitikinau, kad godus niekuomet nebus išmintingas; tinginys – laimingas; tuščiakalbis – niekada nepasieks gyvenimo aukštumų; viskam kritiškas – įpuls į sunkiausias nuodėmes…

 

Kadangi jis laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę susibėgo visa minia. Tai matydamas, Petras kreipėsi į minią: „Izraelitai! Ko stebitės įvykiu ir ko taip žiūrite į mudu, tarsi mes savo galia ar savo maldingumu būtume pastatę jį ant kojų?! Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų protėvių Dievas pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsigynėte Pilotui, kai tas buvo benusprendžiąs jį paleisti. Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį. Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai. Jėzaus vardas – dėlei tikėjimo jo vardu – tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam tikrą sveikatą jūsų visų akyse“ (Apd 3, 1 – 16)…
Šventasis Barsanufijus moko: „Nepaliaujamas Dievo vardo šaukimasis – tai pagijimas, nugalintis ne vien nedorybes, bet ir jų poveikį. Taip kaip gydytojas taiko atitinkamą gydymą ir apvynioja sužalotojo žaizdas, ir tai gelbsti, nors ligonis dažniausiai nežino, kaip tai įvyksta, lygiai taip veikia ir Dievo vardas. (Netarkime jo be reikalo, nes kai išties reikės, – neprisišauksime. – Mano past.). Kuomet Jo šaukiamės, Jis sutramdo negandas, o mes net ir nežinome, kaip tai įvyksta“… Tiesa, dabar mes jau žinome tai, ko nežinojo palaimintasis Barsanufijus: malda, šaukiantis Jėzaus vardo, teikia tinkamą statybinę medžiagą Dievo malonei ir dangaus galybėms…

 

Spindėjimas.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Dauguma mūsų maldų neturi „užtaiso“, stokoja jėgos. Dažnai maldoje mes dėl kažko verkiame, kaulijame arba meldžiame Dievo, bet malda mažiausiai tam yra skirta. Malda – tai konkreti statybinė  medžiaga,  reikalinga  Šventajai  Dvasiai, angelams ir visam dvasiniam pasauliui tam, kad šioje žemėje kažkas būtų statoma. Todėl nustok zirzti, nusivalyk nosį ir pradėk į dvasinį pasaulį pristatinėti kokybišką dvasinę medžiagą, kad Dievas galėtų ką nors statyti tavo mieste, valstybėje, šeimoje. Tu sakai: „O Dieve! Aš nieko neturiu! Nieko nepajėgiu. Nieko nesugebu. Esu nevykėlis ir t.t.“ Ar žinai, ką tu tik ką į ten nusiuntei ir kažkam davei?.. Ir tai ne šiaip žodžiai. Tu jais tiki, tu  įdedi į juos savo emocijas, raudas. Manau, kad net nebereikia aiškinti, ką tu tik ką pasiuntei į dvasinį pasaulį ir kas pakibo virš tavo galvos?..
Biblija mums sako, kad mes sergėtume savo kalbą. Daugelis nežinojome,  kad  visa  tai vyksta, nežinojome, kad kiekvienas žodis yra užtaisyta energija, – statybinė medžiaga, iš kurios viskas žemėje kuriama. Kol nėra žodžio, niekas žemėje negali įvykti. Niekas! Visa tai, ką jūs matote gera ir bloga, kažkas turėjo užtaisyti, paskelbti ir išsiųsti…
Kokį užtaisą tu duodi savo tikėjimu, ką tu statai? Kokie yra tavo žodžiai ir kokia energija jie užtaisomi? Ar žinote, kodėl kai kuriems žmonėms krizė gilėja? Manau, kad labai aišku…

 

Kai Dievo tauta susirenka šventovėje garbinti Viešpatį, jos giesmė tebūna tobula, kaip dangaus galybių, atskleidusių dieviškojo choralo didybę, pašlovinusią gimusį Kristų!
Kai Dievo tauta šventovėje meldžiasi, jos maldos mūsų akims teatveria nesuskaičiuojamas kariaunas angelų, besirikiuojančių ginti Viešpaties ištikimųjų.
Kai Dievo tauta neša auką Dievui, tesivadovauja dosnumu, kuris vienintelis įgalina Viešpatį atlyginti!

 

Laimingi supratusieji, kad:
1. žodis yra statybinė medžiaga griovimui arba kūrimui;
2. turime tinkamai melstis ir gyventi taip, kaip patinka Dievui;
3. svarbu, kad Dievo akyse gyventume teisų gyvenimą arba bent ryžtumėmės siekti būti geresni;
4. tikėjimas Jėzaus vardo jėga teikia išgelbėjimą;
5. sergintys savo kalbą – sergi savo ir kitų likimą.

 

2010 m. gruodis

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: