"Laimės sala – 56 dalis"

„Kas slepia savo kaltes, nesusilauks sėkmės“ (Pat 28, 13)

Dauguma žmonių sako, kad gyvename ne itin lengvais laikais. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą taip pat mini, kad šiuos laikus „įveikė kitos, negatyvios jėgos, tokios kaip piktumas, neapykanta ar net žiaurumas“.
Viena iš Dievo nurodytų „sunkių laikų“ charakteristikų, laikų, kuriais mes dabar gyvename, yra ta, kad „pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami“ (2 Tim 3, 13). Gilesne prasme analizuodami šiuos žodžius, suprantame, kad pirmiausia jie skiriami klaidatikiams, klaidamoksliams, jų įkvėpėjams ir gundytojams jais sekti. Ne retai tokie žmonės, sugebėdami daryti įtaką kitiems, pasiekia įvairių aukštumų, pvz., Visarionas su savo sekta Rusijoje ir daugelis kitų šių dienų „naujamokslių“. Yra tokių, kurie naudodamiesi Šventuoju Raštu, veda kitus į paklydimą, pvz., Jehovos liudytojai. Prie tokių klaidintojų priskiriame New Age judėjimą, ateistus – evoliucionistus, Jėzaus dievystės kritikus, modernistus ir daugelį kitų, klaidinančių, ypač jaunimą, savo nuodingu melu. Pasitaiko paklydimų ir krikščioniškuose judėjimuose, kurie vidutiniškai gyvuoja iki 20 metų, o po to sunyksta.

 

Profesorius Peter Kreeft, analizuodamas tikėjimą, taikliai pastebi, kad tikėjimas turi paklausą, itin gerą paklausą –

• tikėjimas apskritai,
• tikėjimas kaip nuostata,
• tikėjimas kaip pozityvusis mąstymas,
• tikėji­mas tikėjimu.

Taip pat gerą paklausą turi ir daugybė keistų naujų tikėjimų –

• tikėjimas kultais,
• tikėjimas NSO,
• tikėjimas tarpžemyni­nėmis balistinėmis raketomis,
• tikėjimas jėga,
• tikėjimas senovės ast­ronautais,
• tikėjimas astrologija –
• tikėjimas iš esmės bet kuo.

Mūsų amžius neįtikėtinai patiklus.
Veikiausiai taip yra todėl, kad „gamta nepakenčia tuštumos“, ir dvasinės, ir fizinės. Šių laikų Vakarų civilizacija yra pasirengusi patikėti beveik viskuo, kad tik užpildytų dvasinę tuštumą. Esame nusigręžę nuo savo pamesto mylimojo, Senojo Dievo ir pasirengę pulti į bet kurio pasitaikiusio naujo dievo glėbį…

 

Neseniai skaičiau istoriją, apie žmogų, įkritusį į šulinį ir besišaukusį pagalbos.
Netoliese vaikštinėjantis geraširdis žmogelis, vertinantis jogą ir budizmą jam tarė:
– Man iš tikrųjų tavęs labai gaila. Užjaučiu.
New Age išpažinėjas nusprendė:
Į šulinį tu patekai už savo nuodėmes. Matomai kažką ne taip darei, todėl dabar kentėk.
Apskritai kažkuo tikintis socialinis darbuotojas pasakė:
– Logiška, kad anksčiau ar vėliau kas nors čia pateks.
Dievobaimingas moralistas krikščionis nusprendė:
– Tik bedieviai krinta į šulinius.
Išvis netikintis mokslininkas apskaičiavo, kaip žmogus atsidūrė šulinyje.
Politikas, priklausantis opozicijai, įsipareigojo pareikšti nepasi­tenkinimą vyriausybe.
Žurnalistas pažadėjo kitą sekmadienį išspausdinti žurnale pole­minį straipsnį.
Praktiškas vyriškis pasiteiravo, ar dideli mokesčiai už šulinius.
Depresyvus pasakė:
– Mano šulinys dar blogesnis.
Humoristas sukikeno:
– Išgerk kavos ir nuotaika pasitaisys!
Optimistas tarė:
– Juk galėjo būti ir blogiau.
Pesimistas perspėjo:
– Įkrisi dar giliau.
Jėzus, pamatęs įkritusį žmogų, ištiesė ranką ir ištraukė jį iš šulinio.
Kaip supratome, nei žmonės, nei tikėjimai be dvasinio atgimimo neišgelbės žmogaus. Apie „įkritusius į šulinius“ žmones būtent taip ir kalbama, kaip išdėstyta pasakojime. Visi kažką analizuoja, o reikia tik ranką ištiesti. Deja, retai tai vyksta, todėl ne atsitiktinai kalbame apie „paskutinius laikus“…

 

Išsakytieji paaiškinimai apie „paskutinių laikų“ klaidas sėjančius žmones, yra pakankamai rimti ir reikalingi įrodymų. Tačiau įrodyti nesunku. Dievo Žodis nedviprasmiškai kalba apie tai, kad tiek šiais lengvabūdiškais, tiek visais laikais, Dievas, prieš atleisdamas nusidėjėliui, reikalauja nuoširdžios atgailos. Atgaila neišvengiamai būtina, norint patirti išgelbėjimą. Ji tiek pat būtina, kaip ir tikėjimas Jėzumi Kristumi. Šventasis Raštas sako:

• „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 3).
• „Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų“ (Apd 11, 18).
• „Liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis“ (2 Kor 7, 10).

Neįmanoma pasakyti aiškiau, nei čia pasakyta. Galima pacituoti dar daugiau Biblijos eilučių, kad patvirtintume tai, kas pasakyta, todėl visi, kurie įrodinėja, kad žmonėms šiais laikais nereikalinga atgaila, nereikalinga išpažintis, tai ir yra vadovai, kurie patys būdami akli, aklus veda. Jų kelias vienas – duobė…

 

Neseniai vienas jaunuolis, nepraktikuojantis išpažinties ir turintis rimtų problemų mane įtikinėjo, kad jo psichologas liepė neskubėti atstatyti bendrystės su Dievu. Girdėjau pasakojimus moters apie kitą psichologą, raginusį apskritai nesilankyti bažnyčiose. Dar vienas pažįstamas jaunuolis nustojo lankytis bažnyčioje dėl to, kad buvimas ten kaskart jam primena, jog jis yra nusidėjėlis, tačiau nuodėmės atsisakyti jis net neketina, todėl Bažnyčia jam tapo nereikalinga. Didžiulė armija sukilusi prie Bažnyčią – būrys burtininkų, ekstrasensų ir kitų į juos panašių. Dažniausiai ir jie savo klientams primygtinai draudžia lankytis bažnyčiose. Tokių pavyzdžių – šimtai.

 

Vienas iš ryškiausių „laikų ženklų“ yra faktas, jog begalinė apgavikų minia, tokią svarbią ir būtiną sąvoką kaip „atgaila“ ignoruoja ir išmeta iš visų mokymų, nors aiškiai žinoma, kad Naujajame Testamente atgailai skirta daug vietos. Kai kurie klaidingai mokantieji tvirtina, jog atgaila kadaise buvo reikalinga žydams, o šiais laikais Dievas nereikalauja nusidėjėlio atgailos, kad nusidėjėlis būtų išgelbėtas. Taip klaidingi mokytojai prieštarauja tam, kas užrašyta Apaštalų darbuose: „Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti [t.y. atgailauti]“ (Apd 17, 30). Nors tie žmonės ir sako, kad studijuoja Šventąjį Raštą, tačiau apaštalas Paulius juos charakterizuoja, kaip „nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pažinti tiesos“ (2 Tim 3, 7).

Dar kiti, iškreipdami išgelbėjimo sąvoką, nutolsta nuo tiesos ir neteisingai aiškina šias Biblijos eilutes:

„Kas slepia savo kaltes,
nesusilauks sėkmės,
o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, ras
gailestingumo“ (Pat 28, 13).
„Tepalieka nedorėlis savąjį kelią
ir nusidėjėlis – savuosius kėslus!
Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų,
pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Iz 55, 7).

 

Anot pamokslininko Artur Pink, liūdna, kad daugelis sąmoningai ir nesąmoningai atsisako to, kas patinka Dievui. Šiandien daugybė įvairių „mokymų“ apie atgailą nekalba nė žodžio. Kitąkart, jei kas nors ir aiškina apie atgailą, ją apžvelgia labai paviršutiniškai. Kai kas galvoja, kad jei žmogus lieja ašaras ir atrodo sugrudęs dėl netinkamo gyvenimo būdo bei jo pasekmių, tai, atseit, įrodo, kad išgelbstinti Dievo malonė pradėjo darbą šiame nusidėjėlyje. Kitaip tariant, supainiojamos atgailos ir savigailos ašaros. Nereikia supainioti nuodėmingos sąžinės graužaties su ta nuodėmės atpažinimo malone, kurią siunčia Šventoji Dvasia. Ezavas liejo ašaras, tačiau jis nebuvo atgimęs žmogus. Feliksas, klausydamas apaštalo Pauliaus žodžių drebėjo, tačiau Šventasis Raštas niekur neužsimena, kad jis pateko į dangų. Daug žmonių neišmano atgailos prasmės, o dvasininkai išties apie šiuos dalykus kalba labai mažai. Tarkime iš kai kurių užsienio šalių atvykę katalikai mėgina įtikinti, kad jų šalyse išpažinties jau seniai nebėra. Tačiau bet kuris, mąstantis apie savo sielą ir jos ateitį amžinybėje, turi dėmesingai apgalvoti nuosavą atgailą Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo šviesoje, tuomet supras, kad atgailos malonė kyla iš Dievo, o ne iš žmogaus, yra antgamtinė, o ne natūrali. Šios malonės reikia melsti. Reikia prašyti, kad Dievas ją širdyje sužadintų.

 

 

Pirmąkart Šventame Rašte paminėtas žodis „atgailaukite“ suteikia mums šio žodžio pažinimo raktą. Pradžios knygoje skaitome: „Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį“ (Pr 6, 6). Šioje vietoje sakinys yra sąlyginis, kadangi Dievas, būdamas be galo išmintingas ir neatšaukiantis Savo sprendimų, niekuomet nekeičia nuomonės.

„Dievas nėra žmogus, kad meluotų,
ar marus, kad keistų savo mintį.
Taigi argi jis neįvykdys,
ką pažadėjo?
Argi jis nepadarys,
ką pasakė?“ (Sk 23, 19).

Panašių eilučių randame visame Šventajame Rašte. Dievas ištikimas Savo sprendimams…
Įsigilinę į žodį „atgailaukite“, darome šias išvadas:

1. atgailos priežastis – nuodėmė, nes, kaip rašoma Pradžios knygoje, „VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pr 6, 5);

2. atgailos prigimtis susideda iš minčių perkeitimo: susidėliojus tam tikroms aplinkybėms, priimti naują sprendimą;

3. tikra atgaila susijusi su nuoširdžiu gailesčiu dėl padarytų nuodėmių, kadangi tik ji padeda keisti mąstymą;

4. rezultatas arba atgailos pasekmės – pastangos pagal išgales ištaisyti padėtį, dėl kurios teko atgailauti.
Visi šie elementai yra atgailoje, kuri kyla iš Šventosios Dvasios nusidėjėlio širdyje.

 

Laimingi supratusieji, kad:
1. gyvename „sunkiais laikais“, kuriuose daug piktumo, neapykantos ir žiaurumo;
2. gyvename tokiais laikais, kuomet pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami;
3. gyvename laikais, kuriame tikime bet kuo, tačiau Jėzaus pažinti nenorime;
4. prieš atleisdamas nusidėjėliui Dievas reikalauja atgailos;
5. tik atgaila nusidėjėlį sutaiko su Dievu.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879