"Laimės sala – 67 dalis"

„Jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis“ (Apd 14, 17)

1532 m. Ispanijos kariai Peru rasdavo brangius, balandžio kiaušinio dydžio smaragdus. Kareiviai dėl neišmanymo buvo įsitikinę, jog smaragdas yra toks tvirtas, kad jo sudaužyti yra neįmanoma. Todėl kiekvieną surastą smaragdą jie daužė plaktuku. Jei brangakmenis suduždavo, tuomet kareiviai manė, kad tai tik paprastas stiklas. Šitaip jie išmetė tai, ko ieškojo…
Mes gyvename sudėtingais laikais. Būtų naivu manyti, kad ateity laikai bus lengvesni. Pasaulyje vyksta nenuspėjami pokyčiai visose mūsų gyvenimo sferose: ekonominėje, politinėje, gamtoje bei visur kitur. Į kur viskas pakryps niekas negali pasakyti. Todėl gausėja įvairių spėlionių. Griūva Europos ir Amerikos ekonomika, vyksta nauja krizė, kai kurios šalys kalba apie galimą visišką Europos griūtį, o kitų šalių vadovai pranašauja Europos ir Azijos valstybių sąjungą jau 2015 m. Netrūksta kalbančių ir apie pasaulio pabaigą 2012 m. gruodyje. Kaip bebūtų, žinokime, kad pasaulis keisis. Keisis nenuspėjamai ir ne visuomet taip, kaip mes norėtume…

Nekyla abejonių, kad reikia rūpintis ateitimi, tačiau dar svarbiau nepamiršti džiaugtis šia diena, kurią gauname iš Dievo gailestingumo. Kiekviena diena yra tarsi pavyzdyje minėtas smaragdas, kurį arba išsaugojame, arba sudaužome. Išties, nežinome ateities. Todėl ypatingai stipriai iškyla dabarties akimirkos svarba. Turime būti Dievui dėkingi už visą Jo šiandien teikiamą gėrį…
Daugeliui itin svarbu, kaip išgyventi. Rūpestis natūralus ir suprantamas. Reikia bent minimalių materialių gėrybių. Tačiau tikinčiam žmogui itin nerimauti nevertėtų…

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Dievo gailestingumas teikia materialųjį gėrį.

Jokūbas per 20 klajonių metų įgijo didžiulį turtą, tačiau niekuomet nelaikė patirtos sėkmės savo asmeniniu nuopelnu. Jis visuomet tikėjo ir skelbė, kad visą gėrį gavo iš Dievo rankų:
„Nesu vertas visos tos ištikimos meilės ir visos tos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas“ (Pr 32, 11)…
Ne vien teisiesiems, bet ir netikusiems, o taip pat kietų širdžių žmonėms Dievas teikia gausias materialias gėrybes:
„Vis dėlto jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“ (Apd 14, 17).

Kažkas yra sakęs: „Jei ant tavo stalo yra valgio, ant kūno rūbai, turi virš galvos stogą ir šiltą lovą miegui, tu esi 75 procentais turtingesnis už visus pasaulio žmones“.
Jei tu turi pinigų banke arba piniginėje, jei turi bent kiek atsidėjęs juodai dienai, gali save priskaityti prie 8 procentų pačių turtingiausių pasaulio žmonių.
Jei tu nepatiri karo baisumų, kalėjimo vienatvės, kankinančių išbandymų, skrandžio spazmų kenčiant badą, tuomet esi geresnėje padėtyje, nei 500 milijonų pasaulio žmonių…
Užduokime sau klausimą ar tinkamai pasitikime Dievo gailestingumu ir ar nesudaužome dabarties dienos kaip anie nieko neišmanantys ispanų kariai?..

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Berlyne viena moteris mirė nuo fizinio išsekimo. Policija nustatė, kad jos bute nebuvo produktų, tačiau buvo rastas krepšys su 50 000 markių ir santaupų knygelė, kurioje taip pat buvo 28 000 markių. Jos godumas pinigams buvo stipresnis už mirtį.
2011 m. spalio mėnesį per vieną Rusijos televizijos kanalą rodė visiškai panašų atvejį. Dideliame skurde mirė senutė, sulaukusi daugiau kaip 80 metų. Mirties priežastis – visiškas organizmo išsekimas nuo bado. Tačiau jos čiužinyje policijos darbuotojai surado daugybę rublių. Vieni dar nuo tarybinių laikų, kiti – dabartiniai. Ir šiuo atveju godumas buvo galingesnis už mirtį.

Kai mokiausi Kauno kunigų seminarijoje vienas iš dėstytojų pasakojo apie senais laikais prie Kauno katedros išmaldą rinkusį elgetą. Kai jis mirė, prie jo kūno rado specialų diržą, pilną auksinių monetų. Godumas elgetą nuvedė į kapus…
Neturiu nė menkiausių abejonių, kad kiekvienas galėtumėte papasakoti panašių istorijų.
Pripažinkime, kad netrūksta žmonių, vos beišgyvenančių. Tačiau reikia melsti Šventosios Dvasios malonės, kad ir šiuose dalykuose sugebėtume įžvelgti Dievo gailestingumą. Iš dalies nors ir skurdžiai, bet išgyvendami, natūraliai norime gyventi geriau. Todėl vis skundžiamės, kaip yra sunku. Taip, sunku. Betgi dar sunkiau, kai netikime, kad Dievas gali ir nori įvairiose gyvenimo srityse mums padėti pasigailėdamas. Be abejo, reikia rūpintis materialia gerove, tačiau visų pirma neapleiskime dvasinio gyvenimo. Ypač kuo giliau įsisąmoninkime Dievo gailestingumą…

 

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Amerikoje garsus pamokslininkas Mudis kartą sakė pamokslą apie Dievo gailestingumą ir atleidimą. Po pamokslo prie jo priėjo viena dama ir tarė:
– Aš manau, kad tikėjimas nuodėmių atleidimu ir gailestingumu – dvasinis įžūlumas.
Pamokslininkas jai atsakė:
– Pone, o aš manau, kad įžūlumas – netikėti Dievo Žodžiu…
Skaitykime Šventąjį Raštą, kad įsitikintume, jog Dievas yra gailestingas. Biblijos nežinojimas daugeliui tampa didelių abejonių ir nepasitikėjimo Dievo gailestingumu priežastimi…

Vienas jaunuolis atėjo pas savo dvasios tėvą ir išsakė jam savo abejones, skatinusias jį pasitraukti iš bažnytinio tarnavimo. Dvasios tėvas pagalvojo ir tarė:
– Mano jaunasis bičiuli, ar nenorėtum prieš atsisveikindamas padaryti man vieną nedidelę paslaugą? Padaryk tai vardan žmoniškumo.
– Su malonumu.
– Nueik pas aklą senelį, gyvenantį mūsų gatvėje ir paskaityk jam kelis Šventojo Rašto skyrelius.
Jaunuolis pasimetė. Kaip gi jis skaitys, jei jo širdyje tiek daug abejonių? Tačiau dvasios tėvas jau nurodė, kurias Šventojo Rašto vietas perskaityti, taigi jaunuoliui beliko laikytis duoto žodžio ir sutikti.
Po savaitės jis atėjo pas dvasios tėvą apsipylęs ašaromis.
– Tėve, aš jau nebeturiu nė menkiausių abejonių. Kai išvydau džiaugsmo ašaras, tekančias iš aklojo senelio akių, kai jis klausėsi Šventojo Rašto skaitymų, visos mane kankinusios abejonės pasitraukė…

Laimingi supratusieji, kad:

1. reikia džiaugtis šia diena, kurią gauname iš Dievo gailestingumo;
2. Dievo gailestingumas teikia materialųjį gėrį;
3. Dievas rūpinasi teisiaisiais ir nusidėjėliais;
4. rūpindamiesi materialiais dalykais privalome nepamiršti dvasinių;
5. Šventasis Raštas nuolat liudija apie Dievo gailestingumą.