"Laimės sala – 28 dalis"

28 dalis
„Kas atlaikys amžinas liepsnas?“ (Iz 33, 14)

Viena iš jaudinančių temų Dievo Gailestingumo metais – pragaras.
Atsiverskime pranašo Izaijo knygą. Pranašas taikliai pamini bedievius ir nusidėjėlius:

„Nusidėjėliai dreba Zione,
šiurpulys krečia bedievius“ (Iz 33, 14).

Nusidėjėliai ir bedieviai užduoda du klausimus:

„Iš mūsų kas valios ištverti ugnį
pleškančią,
iš mūsų kas atlaikys amžinas liepsnas?“ (Iz 33, 14).

 

Palaiminti, kurie nusižeminę suprato, kad yra verti Dievo Gailestingumo.

 

Tai klausimas apie pragarą. Dar vienas toks pat klausimas: kas iš pasaulio pajėgtų tai ištverti? Kas atlaikytų amžinąjį gyvenimą viską naikinančiose liepsnose? Drebulys ir šiurpas apėmė bedievius. Nusidėjėliai, kas iš mūsų įstengtų gyventi šalia visa ryjančios ugnies, šalia amžinosios liepsnos? Pažvelkime į kitą eilutę:

„Tas, kuris gyvena pagal teisumą
ir
tiesą sako,
kas per skriaudą sau pelno išspausti
nenori,
kas papirkas priimti atsisako,
kas užsikemša ausis,
kad negirdėtų kalbant apie žudymą,
ir kas užmerkia savo akis,
kad neregėtų pikta“ (Iz 33, 15).

 

Pavasaris.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Tačiau viso to atlikti niekas neįstengia. Tai tik darbų kelias, kuriame stokojama tikėjimo. Tai – Senojo Testamento kelias. Senasis Testamentas pasakoja, kokiu būdu įmanoma nepatekti į pragarą, t.y. – gyvenant tobulą gyvenimą. Tačiau nė vienas iš mūsų negyvename tobulai, todėl į šį kelią turime žvelgti iš Naujojo Kelio – Naujojo Testamento perspektyvų.
Jėzus Kristus atėjo, kad parodytų Dievo teisumą. Biblija sako: „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. Juk įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 3 – 4). Taigi, nė vienam iš mūsų nėra lemta tai įgyvendinti. Ir vėl iškyla klausimas:
„Iš mūsų kas valios ištverti ugnį
pleškančią,
iš mūsų kas atlaikys amžinas liepsnas?“ (Iz 33, 14).

 

Nuveikime ką tik įstengiame, kad tarpusavio bendravime vieni kitiems dovanotume dangaus šviesą, o ne pragaro ugnį.

 

Štai atsakymas: niekas, deja, negali to ištverti! Niekas neįstengs to pakelti! Jie išprotės…
Vienas krikščionių lyderis pasakoja apie patirtą regėjimą: „Pamačiau, kad mes buvome sukurti gyventi žemėje, bet dvasia – būti ten, kur Dievas. Taip pat pamačiau, kad velnias būtent žmogaus dvasios labiausiai neapkenčia ir ją atakuoja, nes kaip tik žmogaus dvasia jam kelia realią grėsmę. Velnias daro viską, ką tik gali, kad žmogus netektų šios substancijos, nes be dvasios žmogus pavirsta į gyvūną, kuris nekelia jokios grėsmės. Naudodamasis mūsų nežinojimu, velnias daro viską, ką panorėjęs“…
Ką reiškia nežinojimas? Tai žinios apie Dievo Gailestingumą stoka. Tai Evangelijos žinių stoka…

 

Pavasaris.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Anot mokslininko ir rašytojo Frederick Buechner Evangelijos žinia reiškia, kad žmogų ištinka neįtikėtini dalykai, lygiai kaip ir stebuklinėse pasakose.

 

Kiekviena diena primena apie trumpėjantį gyvenimą. Ar susimąstome, kas nutiks, kai dienos baigsis?

 

Štai koks nors vedęs Bažnyčios tarnautojas apgaudinėja savo žmoną, savo Die­vą, save, tačiau vis tiek sugeba priversti žmones, gal net save patį, pajusti Evangelijos gyvybę.
Lyras iš­protėjęs nubėga laukais, tačiau kelioms valandoms at­sipeikėja ir yra pats tikriausias karalius.
Lipdamas į šilkmedį Zachiejus dar sukčius, tačiau nulipęs jis jau šventasis.
Paulius leidžiasi į kelionę kaip fariziejų gal­važudys, o grįžta kaip Kristaus kvailys.
Niekas negali atsikratyti tamsiojo pasaulio, kurį tarsi sraigės nešio­jamės ant kupros, tačiau Dievo Gailestingumui nėra nieko negalimo…
Šv. Faustinos nuodėmklausys, šventasis kun. Mykolas Sopočka taikliai pastebi: „Sąžinės balso nenutildo nei mokslas, nei menas, nei jokia pasaulio galybė. Čia nepadeda nei pramogos, nei kelionės, nei šio pasaulio žaidimai ir malonumai. Kol pagaliau ateina Kristus ir nuramina sujauktas žmonių sąžines. „Atleidžiamos tau nuodėmės“ (Lk 7, 48)“…

 

Pavasaris.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Tas pats kun. Sapočka pasakoja, kaip pasak vienos legendos, visos dorybės su teisingumu priešakyje nusprendusios palikti žemę, su­teptą tokios daugybės nusikaltimų, ir eiti į savo tėvynę, į dangų, iš kurio buvo atėjusios. Susiren­gė visos drauge ir patraukė dangaus vartų link. Tačiau vartai buvo uždaryti, ir vartininkas ne­norėjo jų įleisti į tyrumo šventovę, klausinėdamas, ko taip greitai grįžtančios iš žemės. „Nebegalima ilgiau žemėje ištverti, – atsakiusios šios, – kiek­viena dorybė ten niekinama ir persekiojama, o nuodėmės baigia užlieti pasaulį kaip tvanas“. „Įeikite, – atsakė vartininkas, – tik tu, pasitikėji­me, grįžk į žemę, kad vargšas žmogus nepultų į neviltį tarp tokios daugybės pagundų ir kančių“.
Išgirdusi tuos žodžius, pasitikėjimo dorybė grįžo į žemę, o su ja paskui ir visos kitos dorybės.
Šioje senoje legendoje slypi gili mintis, jog, kas pasitiki Dievo gailestingumu, tas nepražus, nors ir būtų įpuolęs į didžiausias nuodėmes, nes su pasitikėjimu pas jį gali grįžti ir kitos dorybės. To­dėl pasitikėjimas lyginamas su Nojaus balandžiu, paleistu iš arkos per tvaną ir parnešusiu jam žalią šakelę kaip ženklą, kad vandenys slūgsta. Taip ir pasitikėjimas skelbia, jog Dievas yra Gailestin­gasis Tėvas. Jis lyginamas ir su jūros švyturiu, sudužusio laivo keleiviui rodančiu, kad krantas netoli ir kad pasistengus galima iki jo nuplaukti. Taip ir pasitikėjimas šviečia žemės keleiviui ne­retai sunkiame jo žemės kelyje, o maloni jo šviesa jį guodžia, gaivina ir rodo kelią į tikslą…
Kiekvienas žmogus, kuris pasitiki Dievo Gailestingumu, yra Jo vertas! Privalai tuo neabejoti. Negali savęs laikyti antrarūšiu Dievo malonės atžvilgiu. Ką reiškia antrarūšis gyvenimas? Esi tarsi pusfabrikatis. Antrarūšiai žmonės visuomet

 

Pavasaris.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Dievas nė vieno nelaiko antrarūšiu. Tai mes patys taip apie save galvojame. Mūsų gyvenimas priklauso ne nuo dietų, mankštų ir panašių dalykų (nesakau, kad tai – blogis. Šie dalykai blogiu tampa, kai vien dėl jų imama gyventi). Gyvenimas priklauso vien nuo to, kokią vietą rasiu Kristuje ir kiek įstengsiu Juo pasitikėti.<

 

Pavasaris.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Pasitikintis Dievo Gailestingumu ir gyvenantis taip, kaip moko Gailestingumas, nepatiria pragaro baimės.

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. amžinųjų pragaro liepsnų ištverti negali niekas;
2. sąžinės balso nenutildys niekas;
3. Evangelijos žinia įstengia radikaliai žmogų perkeisti;
4. pasitikintis Dievo Gailestingumu nepražus;
5. gyvenimas priklauso nuo to, kokią vietą surasime Kristuje.

2011 m. kovas

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: