"Laimės sala – 25 dalis"

25 dalis
„Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19)

Dievo Gailestingumo metais turėdami nuostabią galimybę su viltimi bei dėkingumu artintis prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, nepamirškime ir Švenčiausios Mergelės Marijos, kurios puikią ikoną turime Pilnų namų bendruomenės koplyčioje…

 

2011 m. Pasaulinės ligonių dienos proga popiežius Benediktas XVI visiems priminė: „Šalia jūsų tebudi Mergelė Marija, kurios pasitikėdami šaukiamės kaip Ligonių Sveikatos ir Kenčiančiųjų Guodėjos. Kryžiaus papėdėje išsipildė Simeono pranašystė: jos motinišką širdį pervėrė kalavijas (plg. Lk 2, 35). Skausmo, kuriuo dalyvauja savo Sūnaus skausme, bedugnėje Marija įgalinama priimti naują mi­siją – tapti Kristaus Motina jo nariuose. Kryžiaus valan­dą Jėzus rodo į kiekvieną iš savo mokinių ir jai pasako: „Štai tavo sūnus“ (plg. Jn 19, 26 – 27). Motiniška atjauta Sūnui tampa motiniška atjauta kiekvienam iš mūsų kas­dieniame gyvenime“…
Marija, kaip mini Šventasis Tėvas, apima visus mūsų gyvenimo dėmenis: vargus ir džiaugsmus, ligas bei sveikatą, rūpesčius ir galiausiai – amžinybę. Ir šioje koplyčioje Visų Karalienės ikona – tai regimas Dievo Gailestingumo ženklas, kuriuo belieka tikėti ir pasitikėti…

 

Šiais, ypatingais Dievo Gailestingumo metais, Dievas nori, kad Jam ir Jo Motinai būtume dėkingi už daugelį malonių. Nepamirškime, jog Dievas nuolat ieško žmonių, turinčių dėkingą širdį…
Tikėjimas padeda tapti dėkingais. Tikėjimas visuomet išsaugo dėkingumą Dievui. Istorijoje apie dešimtį raupsuotųjų skaitome, kad pasveiko jie visi, tačiau tik vienas jų sugrįžo Jėzui padėkoti. Priėjęs prie Jėzaus išgirdo tokius žodžius:
„Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 17 – 19)…
Kai kas galvoja, kad tikėjimas susideda iš palaiminimo gavimo. Tačiau toks mąstymas klaidingas. Evangelija įrodo, kad Jėzus palaiko tokį tikėjimą, kuomet gavę palaiminimą Dievui dėkojame…

 

Per ganėtinai trumpą laiką Dievo malonė, besimeldžiantiems prie mūsų koplyčioje esančios Marijos ikonos ir Gailestingojo Jėzaus paveikslo atvėrė įvairiopas Laimės salos paslaptis. Tačiau grįžtančių padėkoti nėra daug. Tai šiek tiek stebina. Žmogus, pamirštantis dėkingumą, netrukus pamiršta ir tai, kas yra iš Dievo malonės dovanotoji laimė…
Pasitikintiems Dievo Gailestingumu ir Marijos globa viskas išeina į gera…

 

Viena pagyvenusi moteris, kuri nepamiršdavo nuolat melsti Marijos globos, pasidalijo tokiu liudijimu.
Visą gyvenimą gyvenau kaime. Turėjau trobelę ir daržą. Kai sūnus paūgėjo, išvyko į Maskvą, dabar ten gyvena su savo šeima. Netikėtai atvyksta pas mane ir kviečia važiuoti pas jį: „Ką čia viena vargsti, visiems drauge būtų daug mieliau. Be to, anūkėlį prižiūrėtum“. Pardaviau aš trobą, o pinigus atidaviau sūnui. Mane priregistravo, davė sūnui naują butą su papildomu kambariu. Gyvenu ir viskas neblogai klojasi. Deja, džiaugiausi ne ilgai. Sūnaus žmona ko tai ėmė rūstauti. Niekaip neįstengiau jai įtikti. Stengiuosi tylėti, niekur jai neprieštarauti. Po kiek laiko jau ir sūnus sako, kad namuose nėra ramybės, mat žmona nenori gyventi su sena uošve. Sūnus lyg ir neprieštarautų, tačiau, ką daryti su marčia? Ką man beliko daryti? Atsikėliau ir išėjau. Sūnus net nepaklausė, kur aš išeinu. O kur gi man dėtis? Namų nebeturiu, artimųjų taip pat nebėra. Kur gyventi? Širdį suėmė toks skausmas, todėl nutariau pulti po traukinio ratais. Atėjau prie geležinkelio, prisėdau ant kranto. Apačioj traukiniai važiuoja vienas po kito. Jų daug, todėl neskubu, iki vakaro suspėsiu, o dabar bent paskutinį sykį į pasaulį pažvelgsiu. Sėdžiu ir verkiu: „Atleisk man, Viešpatie! Nenuteisk manęs dėl tokio sprendimo! Juk regi, kad neturiu kur pasidėti. Regi mano sielvartą“. Kiek ten sėdėjau neprisimenu. Regiu tik, kaip ateina porelė: vaikinas ir mergina. Vaikinas manęs klausia:
– Ko gi tu čia, močiute, sėdi? Gal tau padėti? Gal sunku tau užlipti į viršų?
Tuomet aš jam ir išliejau širdį:
– Kur gi man belypėti? Sėdžiu čia ir mirties savo laukiu…
– Na ką tu, močiute, kelkis, aš tave palydėsiu! Ar toli tavo namai?
– Neturiu aš namų. Todėl čia ir sėdžiu.
Viską jiems papasakojau. Jiedu pažvelgė vienas į kitą, o vaikinas ir sako:
– Eime gyventi pas mus. Mudu esame vyras ir žmona. Taip pat turime mažutį vaikelį. Mes abu esame iš vaikų namų. Nei aš, nei mano žmona neturime senelės. Žmonai reikia į darbą eiti, o mažylio nėra su kuo palikti. Tad gyvenk pas mus, mažylį prižiūrėk, ką galėdama padėsi žmonai namuose.

Klausau ir bijau patikėti:
– O tu ar nesityčioji iš manęs, senės?
– Na ką tu, ko gi man tyčiotis? Eime!
Ir nuėjome. Dabar aš pas juos gyvenu. Mažylį prižiūriu, ką nors išverdu, ką nors išskalbiu. Pas juos jaučiuosi, lyg būčiau rojuje. Apie sūnų stengiuosi nebegalvoti. Atsiuntė man Dievas laimę, geriau ir būti negali. Pasigailėjo senės. Dieną ir naktį Dievui ir Marijai dėkoju…

 

Ši nepaprasta istorija įrodo, kad tikėjimas laiduoja Dievo Gailesingumo stebuklus. Net jei kam nors mūsų tikėjimas pasirodytų keistas, neatsisakykime tikėti…
Tikėjimas niekuomet nesibaimina pasirodyti juokingas. Galima nesunkiai įsivaizduoti, jog Dovydas kam nors pasirodė juokingas, kuomet išėjo kovai prieš Galijotą, rankose laikydamas svaidyklę ir akmenį. Tas pats Dovydas, ko gero, keistai atrodė šokantis priešais Sandoros Skrynią, kuomet ji buvo nešama į šventyklą. Kaip bebūtų, žmonių požiūriai nesustabdė Dovydo tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. Šio pasaulio akyse galime pasirodyti juokingi, tačiau tai neturėtų mūsų liūdinti. Apaštalas Petras sako: „Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis. Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą“ (1 Pt 4, 14 – 16).

 

 

Kuomet Dievas pamato žmogų, turintį dėkingą širdį, tuoj pat įtvirtina su juo glaudų gailestingumo ir malonės ryšį, suteikdamas visokeriopą palaiminimą. Todėl būkime dėkingi Viešpačiui už viską, ką turime. Dovydas turėjo kilnią bei dėkingą širdį, kuri įtvirtino jo ryšį su Dievu. Dovydas Viešpačiui visuomet buvo dėkingas: tuo metu, kai dykumoje slapstėsi nuo Sauliaus, ir tuomet, kada jam teko gyventi kaimynystėje su priešais. Karalius Saulius pavydėjo Dovydui ir ketino jį nužudyti… Nedėkinga širdis kupina pavydo. Ji nuolat žvelgia į kitus, bet ne į Dievą ir niekuomet nedėkoja Dievui už viską, ką gera turi. Nedėkingumas sugriauna tikėjimą. Saulius buvo karaliumi, jis turėjo sostą ir valdžią, tačiau jis pavydėjo Dovydui, kuris tuo metu buvo šaunus ir ištikimas karys, tačiau, kaip žinome iš Šventojo Rašto, Dievas buvo Dovydo pusėje…

 

Dievo Gailestingumo metais žvelgdami į Marijos – Visų Karalienės ikoną, būkime dėkingi Viešpačiui ir Jo Motinai, kad turime progą paprašyti reikalingų malonių ir jas priimti. Marija – Visų Karalienė teįkvepia mūsų širdyse nuolatinį dėkingumą ir ištikimybę Dievo Gailestingumui.

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. motiniška Švnč. M. Marijos atjauta reikalinga kiekvienam iš mūsų;
2. Dievas ieško žmonių, turinčių dėkingą širdį;
3. Nedėkingumas sugriauna tikėjimą;
4. pasitikintiems Dievo Gailestingumu ir Marijos globa viskas išeina į gera;
5. jokiomis aplinkybėmis neatsižadėkime tikėjimo.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879