"Laimės sala – 33 dalis"

„Atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“ (Apd 3, 19)…

Kokia mūsų ateitis? Ko galime tikėtis? Mėgindami sužinoti atsakymus į šiuos klausimus, išgirstume begalybę nuomonių. Tiek pozityvių, tiek ir dramatiškų prognozių. Tačiau retai kas apie ateitį susimąsto kaip apie amžinąjį gyvenimą ir amžiną buvimą danguje arba pragare. Apaštalas Paulius šiuos dalykus primena, atskleisdamas žemiškojo gyvenimo trapumą, laikinumą bei ribotumą… Pauliaus žodžiai turėtų būti ypač aktualūs tiems, kurie įsitikinę, kad niekuomet nesirgs, nepasens ir netgi nemirs. Kaip bebūtų keista, tokių samprotavimų tenka išgirsti…
„Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus, jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi. O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.

 

Pėdsakai. (Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 1 – 10)…
Pirmaisiais krikščionybės amžiais „teismo krasės“ suvokimas buvo labai aiškus ir įtikėjusiems savaime suprantamas. Dauguma tikinčiųjų tuomet gyveno ne pragaro baime, o išganymo viltimi, nes Kristus buvo jų gyvenimo Centras…
Dabar gyvename laikais, kai vis mažiau žmonių susimąsto apie pragarą ir dangų. Kaip pastebi profesorius Peter Kreeft, viduramžiais žmogus tebebuvo savo Tėvo vaikas, nors ir palaidūnas, o jo pasaulis buvo prasmingas, nes tai buvo „mano Tėvo pasaulis“ ir jis tikėjo savo Tėvo pažadu, kad po mirties Jis jį paims namo…

Deja, pasitikėjimo gailestinguoju Tėvu šlovė praėjo, (todėl neatsitiktinai Bažnyčia trokštą ją vėl grąžinti tikintiesiems)… Mes, modernybės žmonės, esame praradę didžiumą viduramžių, nekalbant apie pirmuosius amžius, krikščionijos tikėjimo dangumi, nes praradome pragaro baimę ir dangaus viltį, o dangaus viltį praradome todėl, kad praradome skelbiamą

• pragaro baimę,
• dangaus meilę,
• ir pasitikėjimą Dievo Gailestingumu.

Dangaus meilę praradome todėl, kad praradome dangiškosios šlovės pojūtį. Pragaro baimę praradome, nes pametėme amžinosios bausmės suvokimą.
Viduramžiški dangaus vaizdiniai, kurie beveik visi yra bibliniai ir kuriais vaizduojama šviesa, brangakmeniai, žvaigždės, žvakės, trimitai ir angelai, nebetinka mūsų vasarnamių ir prekybos centrų pasauliui. Viskas tapo taip subanalinta, kad nebeliko dalykų, liečiančių mūsų širdis, o daugelis Šventojo Rašto, kurį nemažai pakrikštytųjų taip pat apleido, vaizdinių bei perspėjimų nebedaro įtakos… Vis daugiau atsiranda tvirtinančių, kad dangus ar pragaras – tėra vaizduotės padarinys…

Prisimenu tokią istoriją. Ši istorija apie vieną krikščionę moterį, tiesa, ne visai krikščionę, nes ji priklauso kažkokiai sektai. Sekta atmeta daugelį krikščioniškų doktrinų, tačiau vis tiek save vadina krikščionimis… Ta moteris ir visi sektos tikintieji išpažįsta, kad visų ligų ir negalavimų priežasčių reikia ieškoti žmogaus psichikoje… Beje, šiandien pasigirsta vis daugiau balsų primygtinai brukančių panašias idėjas… Taigi, anot šio „mokymo“ liga ir mirtis – vien tik iliuzija.
Moteris, apie kurią pasakoju, kartą priėjo prie vienų namų ir pasibeldė į duris. Duris atidarė berniukas, o moteris jo paklausė: „Ar tavo tėvelis namuose?“ Berniukas atsakė: „Taip, namuose, tik jis negali atsikelti, nes serga“. Moteris paaiškino: „Ligų nėra iš viso ir tavo tėvelis iš viso neserga. Jis tik įsivaizduoja, kad serga. Supranti? Kartok paskui mane: jis tik galvoja, kad serga!“ Moters raginamas berniukas šį sakinį pakartojo penkis kartus.
Po savaitės moteris vėl apsilankė ir paklausė: „Ar galiu pasikalbėti su tavo tėveliu? Pameni, ką esu tau sakiusi?“ Berniukas atsakė: „Taip, ponia, pamenu. Tik bėda tokia, jog dabar mano tėvelis galvoja, kad jau numirė“…
Taigi, liga, mirtis, o po to – dangus ar pragaras nėra sąmonės būsena ar vaizduotės padarinys. Galime kiek norime save apgaudinėti ir skelbti kvailystes, tačiau ateis valanda, kai reikės atsisveikinti su šiuo pasauliu. Tai – be galo svarbi valanda. Kai ji ateis, neabejosime, kad toji valanda – svarbesnė už visą nugyventą gyvenimą… Turime šiai valandai ruoštis. Turime išmokti gyventi su Dievo Gailestingumu. Turime atsiversti…
Jėzus ragino: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15)…

 

Pėdsakai. (Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Kai apaštalas Petras skelbė Evangeliją, klausytojai sunerimo, nes „tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, […] vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės““ (Apd 2, 37 – 38).
Kitoje vietoje tas pats apaštalas dar kartą nurodo atgailą bei atsivertimą, kaip vieninteles ir niekuo nekeičiamas sąlygas, norint gauti nuodėmių atleidimą: „Atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“ (Apd 3, 19)…
Be asmeninio Jėzaus priėmimo į širdį bei gyvenimą atsivertimas nevyksta. Be Jėzaus laukia vienintelis kelias – tiesiai į pragarą. Tačiau Dievas siūlo žmogui atsivertimo ir atgailos malonę, kaip begalinio gailestingumo dovaną…

Papasakosiu tikrą atsitikimą, kurį kažkada perskaičiau vienoje knygoje. Tai pasakojimas apie atsivertusį kareivį…
Vaikinas gulėjo ligoninėje ir gydėsi palatoje, skirtoje narkomanams. Gydytojai niekaip neįstengė padėti šiam narkomanui kareiviui. Jie bandė gydyti jį įvairiausiais narkotikais, tačiau nelaimingasis taip prie jų priprato, kad, kamuojamas begalės kitų ligų, tiesiog nepakeliamuose skausmuose vadavosi mirtimi. Gydytojai su tuo susitaikė, toliau leido jam įvairius narkotikus, nes vilties nebebuvo. Visi spėjo, kad, geriausiu atveju, jis išgyvens gal porą mėnesių.
Taigi, į tą ligoninę užeidavo kapelionas. Sužinojęs apie mirštantį narkomaną kareivį, priėjo prie jo, kad paliudytų apie Kristų. Narkomanas tuoj atsikirto: „Keliauk savo keliais, tu man nereikalingas!“ Kapelionas išėjo. Kitą dieną jis ir vėl lankė ligonius, tačiau vaikinas ir vėl nuvijo kapelioną šalin. Tuomet kapelionas ėmė šnekučiuotis su kitais ligoniais, gulinčiais gretimose lovose.
Kitą dieną užėjęs į ligoninę jis kalbėjosi su kitu ligoniu. Maždaug penktą kapeliono vizito dieną kareivis narkomanas ištarė: „Kapelione, kas verčia tave čionai vaikščioti?“ Kapelionas atsakė: „Aš rūpinuosi tais žmonėmis, nes noriu matyti juos išgelbėtus. Aš nenoriu, kad jie patektų į pragarą“. – „Ar jūs normalus? – nustebo kareivis, – Negi jūs kalbate rimtai?“ – „Taip, rimtai“, – atsakė kapelionas. – „Ar jūs įsitikinęs, kad jie keliauja į pragarą?“ – „Būtent taip esu įsitikinęs. Dėl to ir esu čia“. – „Jūs manote, kad ir aš keliauju į pragarą?“ – „Jei tu neįtikėjai Jėzų Kristų, vadinasi eini į pragarą“. – „Na taip, Kristumi aš iš tiesų netikiu“. – „Tuomet tu keliauji į pragarą“. Vaikinas jam suirzęs ištarė: „Eik lauk iš čia!“ Kapelionas išėjo.
Maždaug savaitę jis reguliariai lankė tą palatą ir mirštantis kareivis vėl jį pasikvietė: „Paklausyk, man sakė, kad gyvensiu jau neilgai, todėl dabar man visi šie dalykai tapo įdomūs, tačiau noriu kai ką sužinoti: ar tu iš tiesų manimi rūpiniesi?“ – „Taip, iš tiesų tavimi rūpinuosi“. – „Ką tu kalbėjai vaikinams, gulintiems gretimose lovose?“ – „Jei leisi, mielai tau atsakysiu“. – „Pirmyn! Pasakok!“
Kapelionas jam papasakojo. Po to mirštantis kareivis nulenkė galvą maldai, prašydamas, kad Viešpats atleistų jam nuodėmes ir išgelbėtų. Tokį jį kapelionas ir paliko.
Tą patį vakarą medicinos sesuo priėjo prie jo lovos, ketindama suleisti jam vaistus, kad jis užmigtų, nes be vaistų ligonis niekuomet neužmigdavo. Ji išvydo, kad vaikinas sėdi lovoje. Rankos padėtos ant kelių, o akys įsmeigtos į kambario tamsą. Ji perspėjo: „Jūs turite miegoti“. – „Aš negaliu miegoti: aš mąstau“. – „Gydytojas liepė, kad…“ – „Netrukdykite manęs, aš mąstau!“
Seselė išėjo, bet netrukus grįžo nešina didžiuliu švirkštu, kuriame buvo dozė, galinti užmušti dramblį, tačiau kareivio ši dozė niekaip nepaveikė. Seselė išėjo ir grįžo 3 valandą nakties. Ji pamatė, kad vaikinas toliau sėdėjo lovoje ir žvelgė į tamsą. Ji ir vėl ištarė: „Jūs privalote miegoti“. – „Sakiau jums, netrukdykite manęs, nes aš mąstau“. Ji vėl suleido jam didelę vaistų dozę, tačiau ir šįkart vaistai nesuveikė. Taip ir išsėdėjo mąstydamas visą naktį.
Apie devintą valandą ryte į palatą užsuko kapelionas ir ėmė lankyti ligonius. Jis vėliau prisiminė: „Tik užėjęs į palatą pamačiau, kad kareivis išgelbėtas“… Vaikinas sėdėjo lovoje, o jo veidas spindėjo vidine šviesa… Kapelionas toliau lankė mirštantį kareivį narkomaną, vis daugiau jam papasakodamas apie Dievą ir Jo Gailestingumą. Ligonis, nors fiziškai silpo tiesiog akyse, dvasiškai kasdien augo.

 

Pėdsakai. (Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Kartą kareivis pasikvietė kapelioną, sakydamas, kad jis skubiai prie jo prieitų. Kai kapelionas priėjo, vaikinas tarė: „Tiesiog pasėdėk trumpai šalia manęs“. Kapelionas daugiau kaip valandą sėdėjo prie jo lovos ir galiausiai paklausė: „Ko tu nori?“ – „Aš tik noriu, kad tu šalia manęs nors trumpai pasėdėtum“. – „Tu bijai mirties?“ – „Ne, mirties aš nebijau. Aš esu išgelbėtas ir tuo tikiu“. – „Tuomet ko iš manęs nori?“
Žinote, ką atsakė anas kareivis? Jis pasakė: „Kapelione, man 27-neri. Aš mirštu. Visą gyvenimą aš praleidau ne su tais žmonėmis, su kuriais vertėjo, o dabar, kai mirtis prisiartino, likusias akimirkas trokštu praleisti su tuo, su kuo reikia“… Tai – puikūs žodžiai!..
Štai šioje vietoje noriu klausti: su kuo ir kaip praleidžiame savo laiką? Ar mums svarbi bendrystė su tikinčiais? Ar įpratome neapleisti šv. Mišių sekmadieniais?.. Drįsčiau pavadinti sekmadienių pamaldas šioje koplyčioje – skalbykla, kurioje kaskart nors truputį švarėja siela. Manau, kad tokia skalbykla, pačia geriausia prasme, yra kiekviena bažnyčia… Ateis laikas, kuomet bendrystę su Dievu prisiminsime ir vertinsime labiau už viską. Tik tuomet bus labai apmaudu, kad tokios bendrystės buvo ne itin daug…
Tačiau reikia atminti, kad Dievo Gailestingumas išties neturi ribų. Kitąkart jis nesuvokiamas ir nepaaiškinamas…

Žinomas toks atsitikimas, aprašytas vieno stačiatikių gydytojo.
Uolus tarybinis ateistas Jevgenijus Aleksandrovičius Tučkov, partijos įsakymu užsiėmė Bažnyčios – socialinio instituto ir dvasinio liaudies lobyno – naikinimu. 1923 metais jis daug kartų asmeniškai vargindamas tardė patriarchą Tichoną. Pagal savo veiklos kryptį aktyviai dalyvavo ateistinėje propagandoje, kunigų žudynėse, bažnyčių deginime ir sprogdinime, šventenybių niekinime, bažnytinių vertybių plėšime, Rusų Bažnyčios Užsienyje skilime ir atnaujintos, baudžiamiesiems organams pavaldžios Bažnyčios kūrime. Už nenuginčijamus nuopelnus prieš vyriausybę aukštuosiuose partijos sluoksniuose Tučkovą vadino „glavpopu“.
1939 m. Berija atleido jį iš NKVD, pelniusį majoro laipsnį. Atleidimo rašte buvo pažymima tokia priežastis: „Dėl galimybių nebuvimo toliau eiti pareigas, kadangi nebeliko stačiatikių kunigų“. Tučkovas tapo vienu iš Sąjungos lyderių tarp karingųjų SSSR ateistų.
Keisdamas politiką religijos atžvilgiu 1943 m. Stalinas leido atlikti naujo patriarcho rinkimus. Nuo tada Tučkovui neleido dirbti valstybinėje tarnyboje ir nestūmė jo karjeros laiptais. Jį negrįžtamai išmetė iš čekistų lizdo ir atleido iš stačiatikybės „kuratriaus“ prie NKVD pareigų. Buvęs „glavpopas“ išėjo į pensiją ir iš šalies žvelgė bei vertino savo griaunamosios veiklos vaisius.
Visa tai stipriai sujudino jo kaip „nusipelniusio partinio darbuotojo“ pasaulėžiūrą ir užgavo jo, kaip „mokslinio ateisto“ su stažu savimeilę. Kyla klausimas, kodėl jis taip uoliai darbavosi? Kam dabar reikalingi jo koviniai revoliuciniai idealai?

 

Pėdsakai. (Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Atėjo 1957 metai. Tučkovas laukė mirties centrinėje MVD SSSR ligoninėje. Sirgo neoperuotinu skrandžio su išplitusiomis metastazėmis vėžiu. Kentėdamas baisius skausmus, jis netikėtai panoro savo palatoje pamatyti Maskvos ir visos Rusijos patriarchą Aleksijų I.
Susitikimas įvyko balandžio 15 d. patriarchas buvo didžiai nustebęs, radęs ligonį jau ne kaip karingai nusiteikusį ateistą. Kai kurių istorikų nuomone, fiziniai skausmai, sąžinės priekaištai, vidiniai sielos draskymai, mirties baimė padarė savo darbą ir bedievis netikėtai panoro „nusiimti akmenį nuo širdies“.
Regimai mirštantysis prisiminė ir savo ikirevoliucinę praeitį. Jis buvo kilęs iš paprastos valstiečių šeimos. Tikinti sesuo nuo vaikystės mėgino jame įskiepyti pagarbą Bažnyčiai ir vesdavosi jį į pamaldas. Be abejo, ir maldos šventųjų, ištremtų ar nukankintų Tučkovo pastangomis, palenkė Dievo gailestingumą. Vykdydami priešų meilės įsakymą XX amžiaus sovietinės santvarkos tikėjimo kankiniai meldėsi, kad Dievas atleistų jų kankintojams ir suteiktų jiems atsivertimo malonę.
Tučkovas su patriarchu bendravo ilgiau nei pustrečios valandos. Apie ką jie kalbėjo ir kuo baigėsi jų pokalbis, lieka paslaptyje. Matomai mirštantysis smulkiai pasipasakojo apie savo piktus darbus. Galima manyti, kad patriarchą apėmė siaubas ir jis suabejojo, ar turi teisę priimti jo išpažintį ir atkalbėti išrišimo maldą. Tačiau, jei Dievas atveda į atgailą netgi tokį nusidėjėlį, tuomet vargu ar verta atsakyti suteikti Sakramentus.
Netrukus ligonis mirė. Kodėl jis neatgailavo anksčiau ir kur šiuo metu yra jo siela, mums neleista žinoti. Vis dėlto Dievo Apvaizda suteikė jam paskutinę galimybę…
Sukrečianti istorija. Sukrečianti dėl mūsų protą pranokstančio Dievo Gailestingumo. Tačiau niekam nesiūlyčiau rizikuoti gyventi lengvabūdiškai ir sąmoningai nusidedant. Dar daugiau istorijų yra apie tai (tokių istorijų jūs žinote daugiau už mane), kaip žmonės miršta netikėtai, nepasiruošę, neatsivertę, su Dievu nesusitaikę…

Laimingi supratusieji, kad:

1. kiekvienam teks stoti prieš Kristaus Teismo krasę;
2. būtina atgailauti, kad būtų išdildytos mūsų nuodėmės;
3. be Jėzaus laukia vienintelis kelias – į pragarą;
4. laiką privalome išmokti praleisti su tinkamais žmonėmis;
5. Dievo Gailestingumas pranoksta mūsų protą.