"Laimės sala – 22 dalis"

„Viešpatie, esi gailestingas“ (Ps 86, 15)

Šiandien kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje girdime žinią apie Dievo Gailestingumo metus. Dievo Gailestingumo  metai – dosni Dievo ir Bažnyčios dovana, t.y. kvietimas daugeliui nuo tikėjimo nutolusių, nepasilikti nuodėmėje ir nutolime, bet priimti neišmatuojamą Dievo meilę

 

Besiartinančios mirties pojūtis paskatina pamiršti kūną ir
prisiminti sielą.

 

Nepavėluokime pažadinti žmogaus sielos.
Patikėkite: nėra piktesnių žmonių už gyvus numirėlius.
Jei jie neišmoks mylėti, tuomet net ir baisiausios kančios
prie Dievo jų nesugrąžins.

 

Krikščionišku požiūriu neatgailaujančio nusidėjėlio gyvenimas stokoja turinio. Jis nėra pripildytas Dievo malonės ir todėl jame sunku rasti moralinės vertės, o tai reiškia, kad gyvenimas be tikėjimo neturi dvasinio svorio. Kaip tvirtina Bažnyčios Tėvai, Dievo Teisme tokio žmogaus dorybės neįstengs nusverti jo nuodėmių. Vidinė tuštuma sieloje uždega pragaro ugnį, o nelaimingasis mėgina ją užgesinti bet kokiomis priemonėmis: alkoholiu, narkotikais, azartiniais žaidimais, laisvu gyvenimu, tuščiomis pramogomis, internetu ir t.t. Visų šių „pramogų“ baigtis tragiška tiek šiame, tiek būsimajame gyvenime. Tačiau jokiu būdu nereiškia, kad prie tų dalykų įpratę žmonės negali patirti Dievo gailestingumo. Dievas laukia jų daug labiau, nei visų teisiųjų…

 

Ramybė.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Kitados sunkių nuodėmių padaręs Izraelio karalius Dovydas, atgailavęs ir patyręs Dievo Gailestingumą sakė:

„Bet tu, Viešpatie, esi gailestingas ir malonus,
visad kantrus, visad geras ir ištikimas“ (Ps 86, 15)…

Dievas netrokšta nė vieno nusidėjėlio prapulties. Tūkstančiais būdų Jis ragina nusidėjus nepulti į neviltį arba neužkietinti širdies, o Viešpaties Akyse pripažinti kaltę, ją apgailėti ir priimti gydantį Gailestingumą. Šventojo Rašto Išminties knygoje ne veltui taip kreipiamasi į Dievą:

„Bet tu esi gailestingas visiems,
[…] tu nepaisai žmonių nuodėmių,
kad jie galėtų atgailauti“ (Išm 11, 23)…

 

Kinų patarlė sako, jei nori kam nors atkeršyti,
iškart kask dvi kapo duobes.

 

Kai mirsime, greitai likusiems gyviesiems tapsime nebeįdomūs. Mūsų iškeliavimas nesustabdys jų gyvenimo ritmo ir skubėjimo pas tuos, kurie iškeliavo pirma jų.

 

Šventoji Faustina savo Dienoraštyje užrašė šiuos be galo viltingus Jėzaus jai, o per ją – mums visiems – pasakytus žodžius: „Kaskart, kai artiniesi šventosios išpažinties, su didžiuliu pasitikėjimu pa­sinerk į mano gailestingumą, kad galėčiau tavo sielai dosniai išlieti malo­nių. Kai artiniesi išpažinties, žinok, kad klausykloje aš pats tavęs laukiu, tik prisidengiu kunigu, bet pats veikiu sieloje. Čia sielos skurdas susitinka su gailestingumo Dievu. Pasakyk sieloms, kad iš šio gailestingumo šalti­nio sielos semia malones tik pasitikėjimo indu. Jei jų pasitikėjimas bus didelis, mano dosnumas bus beribis“…
Daugelis mūsų tiesiog pamirštame, kad atgailaudami tiek už save, tiek ir už kitus, galime pakeisti Dievo sprendimus. Štai kokia nuostabia malone Dievas mus yra apdovanojęs!..
Dievas, iš didžio savo gailestingumo, randa įvairiausių būdų patraukti mus prie Savęs. Ne retai tai būna įvairūs išbandymai ar liga. Paimkime tik vieną situaciją: pažįstu daug žmonų ir motinų, dėkojusių Dievui už ligas, kuriomis susirgo girtaujantys jų vyrai, sūnūs ar dukros… Viena motina iš visos širdies dėkojo Dievui, kai jos girtaujanti dukra sunkiai susirgo. Prasidėję alkoholinės epilepsijos priepuoliai išgąsdino girtaujančią merginą ir ši liovėsi gerti…

 

Ramybė.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Kartą gyveno šeima, kur uošvė ir marti ilgus metus bendravo tarsi šuo su kate. Tačiau atsitiko nelaimė. Sena uošvė parpuolė ir susilaužė koją. Likti viena namuose ji negalėjo, todėl ją pervežė į sūnaus namus. Matydama marčios rūpestį ir pagalbą, senolė susitaikė su marčia, jos atsiprašė ir atgailavo prieš Dievą. Paaiškėjo, kad visi pykčiai nieko nebuvo verti. Deja, kad tai būtų galima suprasti, reikėjo nusilaužti koją…
Medicinos seserys iš vienos ligoninės pasakojo tokį atsitikimą. Tik baigusios mokslą, jos atliko praktiką traumatologijos skyriuje. Žiemą į šį skyrių pakliuvo jaunas vaikinas. Jis nukrito nuo daugiaaukščio namo stogo. Keisčiausia, kad lūžių nebuvo. Tačiau atsirado stiprus vidinis kraujavimas, kurio, kaip vėliau paaiškėjo, iškart nepastebėjo. Nepaisant jokių vaistų, trauma sukėlė baisius skausmus. Kuomet kraujo spaudimas nukrito visai žemai, ligonį skubiai perkėlė į reanimacijos palatą. Ten taip pat budėjo medicinos seserys. Kiekvienos sesers jis vis klausdavo: „Už ką? Už ką?“ Tuomet viena iš seserų atsakė: „Niekas kitas, tik tu pats geriausiai žinai už ką“. Po akimirkos jaunuolis sušuko: „Viešpatie, atleisk!“ ir netrukus mirė…

 

Ilgais ar trumpais takais keliausime – visi pasieksime tas pačias duris, pro kurias žengsime Amžinybėn…

 

Kai pavargstame mirties bijoti, imame laukti, kad ji kuo greičiau ateitų.

 

Apmąstant būtent tokius paskutinius žmogaus, atradusio Dievą, žodžius, prisimename pranašo Izaijo liudijimą, jog Dievas

„visiems laikams sunaikins mirtį.
Viešpats DIEVAS nušluostys ašaras nuo visų
veidų“ (Iz 25, 8).

Panašiai kalba ir pranašas Ozėjas, perteikdamas tokius gailestingojo Dievo žodžius:

„[…] išpirksiu juos iš Šeolo galios,
[…] atpirksiu juos iš mirties.
O mirtie, kur tavo rykštės?
O Šeole, kur tavo geluonis?“ (Oz 13, 14).

 

Ramybė.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Pirmajame laiške Korintiečiams apaštalas Paulius liudija:
„Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis:
Pergalė sunaikino mirtį!“ (1 Kor 15, 54).
Tarsi viską apibendrina apaštalas Jonas savo pirmajame laiške:
„Ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4)…

 

Ramybė.
(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Visi laukiame svarbios 2011 metų iškilmės – Atvelykio, t.y. Dievo Gailestingumo sekmadienio, kuris šiemet minimas gegužės 1-ąją. Ta proga primenu keletą faktų apie nepaprastą Dievo Gailestingumo sekmadienį…
Išganytojas per šventąją Faustiną nurodė, kad Bažnyčioje būtų įvesta Gailestingumo šventė, kuri turėtų būti švenčiama pirmąjį sekmadienį po Velykų. Ši šventė yra reikšmingiausia iš visų seseriai Faustinai apreikštų Dievo gailestingumo pamaldumo formų. Šiai šventei pasirinktas laikas nurodo glaudų ryšį tarp atpirkimo paslapties ir Dievo gailestingumo. Ji skirta ne tik ypatingai pagarbinti Dievo gailestingumo slėpinį, bet yra ir malonių metas visiems žmonėms. „Trokštu, – sakė Jėzus seseriai Faustinai, – kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis ir užuovėja visoms sieloms, o ypač nusidėjėliams. Tenebijo prisiartinti prie manęs jokia siela, nors jos nuodėmės būtų kaip purpuras“ (Dienoraštis 699). „Sielos žūsta, nepaisant mano karčios kančios. Duodu joms paskutinį gelbėjimosi ratą, tai yra mano Gailestingumo šventę“ (Dienoraštis 965). „Kas šią dieną ateis prie Gyvybės Versmės, tam bus visiškai atleistos kaltės ir bausmės“ (Dienoraštis 300)…

 

Galima sužeisti ir įskaudinti žmogaus širdį bei sielą, tačiau, ačiū Dievui, dar neatsirado jėgos, įstengiančios sunaikinti gebėjimą švęsti gyvenimą net ir mirties agonijoje.

 

Laimingi supratusieji, kad:
1. Dievo Gailestingumo metai – proga atsigręžti į begalinę Dievo meilę;
2. Dievas netrokšta nė vieno nusidėjėlio prapulties;
3. pasitikintis Dievu patirs Jo gailestingumą;
4. Dievo Gailestingumas peržengia šio gyvenimo laikinumo ribas;
5. Dievo Gailestingumo sekmadienis – kalčių ir bausmių atleidimo diena.

 

2011 m. sausis

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: