"Laimės sala – 50 dalis"

„Ar Dievas atstūmė savo tautą?!“ (Rom 11, 1)

Žmonės sugalvoja įvairių žydų tautos paniekinimo būdų. Prisimenu, kaip dar vaikystėje girdėdavau suaugusius kalbant, atseit žydai, kepdami macą, naudoja krikščionių vaikų kraują. Žudo mažus vaikus, kaip velykinį avinėlį…
Kai dirbau klebonu vienoje parapijoje, gal prieš 20 metų, parapijiečiai pasakojo istoriją apie parapijietį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais, užėjus vokiečių okupacijai, uoliai patarnaudavo fašistams, įduodamas žydus. Kartą tas žmogus sugavo žydų berniuką, laukuose pririšo prie grandinės, prie kurios rišdavo ganomas karves, ir nuskubėjo apie savo „žygdarbį“ pranešti vokiečiams. Tuo tarpu paaugliai, radę pririštą žyduką, jį išlaisvino ir paslėpė. Jau suaugę jie papasakojo man šią istoriją…
Ne vienoje parapijoje teko girdėti pasakojimus apie parapijiečius, kurie drauge su vokiečiais dalyvavo žydų šaudyme…

 

(Viktor Budrėvič nuotrauka)

Kai Hitleris atėjo į valdžią, prasidėjo pragaras. Hitlerininkai rinko vaikus ir mėtė juos pro langus. Vaikus pametėdavo į viršų ir persmeigdavo šautuvų durklais. Kai kur vaikus, berniukus ir mergaites, varu suvarydavo į gilią duobę ir užkasdavo gyvus. Tai – baisu. Garsus lenkų psichiatras Antoni Kępinski, pats patyręs koncentracijos stovyklos pragarą, išskyrė keturis svarbiausius nacių lagerių košmaro bruožus:

• baisumas,
• bejėgiškumas,
• totalinė grėsmė,
• automatizmas.

Visi tikriausiai žinome, kad yra tam tikra riba, iki kurios galioja tolerancija neįprastumui, t.y. dalykams, prie kurių žmogus nėra pripratęs, už kurių prasideda paniška baimės ir bejėgiškumo reakcija. Be to, baimė ir bejėgiškumas sustiprina vienas kitą: panika paralyžiuoja tikslingą aktyvumą, o negalėjimas veikti stiprina išgąstį. Nacių kankinimų mašinoje žmogaus orumo paniekinimas, artimųjų netektis, likimo draugų moralinės paramos stoka dažnai žeisdavo skaudžiau negu fizinės kančios.

Anot A. Kępinski, įkalinimas lageryje kaliniui reikšdavo, kad turėtas „socialinis veidrodis“ sudužo; viskas, kas buvo iki tol, pasidarė beprasmiška; jis tapo numeriu. Jis turėjo tris pasirinkimo galimybes:

• matyti save svetimos aplinkos akimis, t. y. būti tik lagerio numeriu;
• išsaugoti savo buvusį paveikslą, o tai buvo nerealu, bet šiek tiek švelnino pirmosios alternatyvos siaubus;
• priimti valdančiųjų elgesio formas, identifikuotis su jų grupe ir iš numerio virsti vadu, bent jau kalinių akyse.

Tačiau Dievas visa tai žinojo. Paklausite, kodėl Dievas nesustabdė visų šių žiaurumų? Šia tema turime susimąstyti…
Taigi, visas susirinkimas turi papjauti avinėlį. Tamsiais laikais žydus vadino Kristaus žudikais. Tačiau popiežius griežtai pasipriešino tokioms kalboms…
Prisiminkime palaimintąjį popiežių Joną Paulių II. Jis užaugo kartu su žydais. Juos gerai pažino ir labai mylėjo. Tapęs popiežiumi, vizituodamas Romos parapijas, niekuomet neaplenkdavo žydų kapinių. Jis pirmasis Bažnyčios vardu išdrįso atsiprašyti žydų tautos už visų laikų persekiojimus ir nusikaltimus prieš šią Dievo tautą. Labiausiai popiežiui rūpėjo tai, kad atleidimo būtų prašoma visiškai nesitikint nieko mainais. Šis gestas turi būti niekuo nesuinteresuotas, – sakė jis. – Tai būtina sąlyga, kad juo būtų tikima ir kad jis būtų veiksmingas…

 

(Viktor Budrėvič nuotrauka)

Kardinolas Stanislaw Dziwisz savo prisiminimuose rašo:
„Norėčiau papasakoti dar apie vieną Šventojo Tėvo gestą. Tai nebuvo gestas, skir­tas žiniasklaidai, ar išmaldos gestas – tai buvo gestas, kilęs iš gilaus tikėjimo. Kalbu apie apsilankymą prie Raudų sienos.
Šventasis Tėvas tyliai perskaitė lapelį, kurį laikė ran­koje. Jame buvo žydų tautos atsiprašymas; jį jau buvo skaitęs Šv. Petro bazilikoje ir norėjo atsivežti čia. Paėjė­jęs keletą žingsnių, įdėjo mažą raštelį į sienos plyšį.
Klausiau savęs, kokią reikšmę tai galėtų turėti žy­dams. Atsakymą radau po kelių dienų, skaitydamas laikraštį. Jame buvo Elio Vyželio (Elie Wiesel) – žydo, Nobelio taikos premijos laureato – žodžiai: „Kai buvau vaikas, bijodavau eiti pro bažnyčią. Dabar viskas pasikeitė“…
Mūsų požiūris į žydų tautą taip pat turi keistis…

Laiške Romiečiams apaštalas Paulius apie žydus rašo:
„Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino genties. Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš seno yra pasirinkęs“ (Rom 11, 1 – 2).
Apaštalas Paulius dar kartą klausia:
“Tad aš klausiu: ar izraelitai taip suklupo, kad ir pargriūtų? Nieku būdu! Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas“ (Rom 11, 11).
Tolesniame tekste apaštalas Paulius apskritai sutrina į miltus mūsų pasipuikavimą ir manymą, kad esame pranašesni už žydus:
„Jei pirmkepė duona šventa, tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai ir šakos. Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu – laukinis alyvmedis – esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave. Gal pasakysi: „Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?“ Gerai! Jos netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok! Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs? Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir griežtumą: nupuolusiems – griežtumas, o tau – Dievo maloningumas, jei laikysiesi jo maloningumo, antraip ir tu būsi iškirstas! Bet ir anie, jei nepasiliks netikintys, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl priskiepyti. Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje“ (Rom 11, 16 – 24)…

 

(Viktor Budrėvič nuotrauka)

Dievas niekada Izraelio neišsižadėjo. Ateis diena, kai išrinktoji tauta bus išgelbėta:
„Kad jūs, broliai, per gerai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta:

Iš Siono kalno ateis gelbėtojas
ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo.
Ir tokia bus jiems mano sandora,
kai nuimsiu jų nuodėmes.

Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami. Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų gailestingumo. Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 25 – 32).
Žydai – priešiški krikščioniškam tikėjimui. Tačiau mes neturime teisės jų žudyti, o atvirkščiai – privalome juos mylėti, nepersekioti ir nenaikinti jų palikuonių…

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievas neatstūmė savosios tautos – žydų;
2. per žydų suklupimą pagonims atėjo išganymas;
3. nesididžiuok prieš Dievo išrinktuosius, nes nesi už juos didesnis;
4. išrinktoji tauta bus išgelbėta;
5. Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami.