"Laimės sala – 45 dalis"

„Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (Tes 5, 18)

Laiške Tesolonikiečiams raginama: „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (Tes 5, 18).
Turime būti dėkingi Kristui už prisikėlimą ir mūsų atpirkimą. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II enciklikoje „Dives in misericordia“ rašo, kad per kryžių ir prisikėlimą vyksta „gailestingosios meilės apreiškimas

• vargšams,
• kenčiantiems
• ir kaliniams,
• neregiams,
• prislėgtiesiems
• ir nusidėjėliams“…

Deja, nutinka, kad šios gailestingosios meilės asmeniškai nepažįstame, nesame jos patyrę, nejaučiame poreikio ją išgyventi…

 

Rašytojas Vilhelmas Bušas pateikia gražų palyginimą…
Bažnyčiose dažnai būna spalvotų vitražų. Kai šviesią dieną žiūrite į juos iš lauko, jie atrodo juodi, spalvų beveik nematyti, bet jei įeinate į bažnyčią, visos spalvos iš karto sužėri. Galime tai palyginti su krikščionių tikėjimu. Kol žiūrėsiu į jį iš lauko, nieko nesuprasiu – viskas atrodys tamsu. Bet reikia rizikuoti ir įeiti į vidų! Reikia susipažinti su Jėzumi! Jam atsiduoti, Juo pasitikėti! Tada viskas paaiškės! Vienas žingsnis iš mirties į gyvenimą – ir iš karto krikščionybė tampa aiški, suprantama…
Susipažinę su Jėzumi tampame Jam dėkingi. Krikščionybė be dėkingumo neįmanoma…

 

Nedėkingumas sugriauna žmogaus gyvenimą. Atsiverskime Šventąjį Raštą. Pirmojoje Samuelio knygoje pasakojama apie nedėkingą žmogų vardu Nabalas. Jis buvo labai turtingas, turėjo didžiules ožių ir avių bandas, tačiau jo širdis buvo nedėkinga. Nabalo piemenys saugiai jausdavosi tuomet, kai netoli būdavo karaliaus Dovydo kariuomenė.
Kartą karaliui Dovydui prireikė pagalbos. Deja, Nabalas atsisakė padėti. Tačiau Nabalo žmona Abigailė buvo protinga moteris. Ji sugebėjo ištaisyti vyro klaidą, tuo pačiu panaikindama Dovydo įtūžį. Ji perdavė kariuomenei produktus, kurių buvo prašęs Dovydas. Bet gi istorija tuo nesibaigia. Nedėkingumas Nabalą pražudė.
„Abigailė parėjo namo pas Nabalą. Žiūri, jis kelia vaišes tarsi karaliaus puotą savo namuose. Nabalas buvo linksmai nusiteikęs, nes labai girtas, todėl ji iki ryto jam visiškai nieko nesakė. Kitą rytą, kai vynas buvo iš Nabalo išgaravęs, jo žmona jam papasakojo visa, kas buvo įvykę. Jam širdis apmirė krūtinėje, ir jis tarsi suakmenėjo. Praslinkus maždaug dešimčiai dienų, VIEŠPATS ištiko Nabalą, ir jis numirė“ (1 Sam 25, 36 – 38)…

 

Nedėkingumas, širdies kietumas, godumas, egoizmas, nenoras apgailėti klaidų – tai ne tik blogos charakterio savybės. Šie dalykai žmogų gali pražudyti…
Tikriausiai dauguma prisimenate pasikėsinimą į Šventąjį Tėvą Joną Paulių II. Norėjusio popiežių nužudyti vardas – Alis Ahdža. Popiežius ieškojo progų jam atleisti. Tačiau jis neprašė atleidimo! Jonas Paulius II apie tai ir laiške jam rašė: „Brangu­sis broli, kaip galėsime stoti Dievo akivaizdon, jei čia, žemėje, neatleisime vieni kitiems?“
Tačiau tas laiškas nebuvo jam išsiųstas. Tikėtina, kad Alis Ahdža būtų juo pasinaudojęs kaip priemone savo labui. Tad Šventasis Tėvas geriau nusprendė pats nu­vykti pas jį. Kad atliktų atleidimo veiksmą. Kad pa­spaustų ranką savo pasikėsintojui. Būtent tą ranką!
O jis – nieko. Jis domėjosi tik apsireiškimu Fatimoje. Jam buvo svarbu tiktai suprasti, kas jam sutrukdė nužudyti tą žmogų. Bet prašyti atleidimo – ne, tai buvo ne jam.
To jis niekada nepadarė.
Niekada nepaprašė atleidimo!..

 

Kardinolas Stanislaw Dziwisz prisimena popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimą su jį mėginusiu nužudyti Alis Ahdža:
– Man susidarė įspūdis, kad Alis Ahdža nerimavo dėl to, kad yra už jį stipresnių jėgų. Jis juk nusitaikė tiksliai, tačiau auka yra gyva. Tad jis buvo įsibauginęs dėl to, kad yra tokių jėgų. Ir dar jis sužino­jo, kad Fatima – tai ne tik Mahometo dukra, bet ir toji, kurią jis vadino „Fatimos deive“. Ir bijojo, – kaip jis pats pasakojo, – kad toji deivė yra tokia galinga.
Visas pokalbis sukosi tik apie tai. Šventasis Tėvas, – kaip vėliau jis dažnai ir visuomet labai susirūpinęs prisimindavo, – neišgirdo žodžių: „Atleiskite man“…
Išties sunkiai suvokiama žudiko pozicija. Vargu ar surasime didesnį nedėkingumo pavyzdį…
Vienoje iš psalmių keliose eilutėse atsispindi Izraelio tautos istorija. Izraelitai gundė Dievą visu keliu, kol bėgo iš Egipto nelaisvės. Nepaisydami visų Dievo parodytų stebuklų, „jie kalbėjo prieš Dievą, sakydami: „Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje? […]. Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos, ir duoti savo tautai mėsos?““ (Ps 78, 19 – 20)…

 

Kiek tai aktualu mums? Tarkime, jūs sakote Dievui: „Ar Tu gali padaryti mane turtingą, lydimą sėkmės, sveiką?“ Jei tokie prašymai kyla iš nedėkingos širdies, būkite atsargūs! Kartais galvojame, kad sėkmė ir palaima yra mūsų „kokybiškos“ krikščionybės rodikliai. Vis dėlto, jei išorinės aplinkybės dėliojasi palankiai, tai visiškai nereiškia, kad Dievas laimina. Toje pačioje psalmėje apie izraelitus sakoma:

„Jie netikėjo Dievu
nei pasitikėjo gelbstinčia jojo galybe.
Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms
ir atidarė dangaus duris, –
lijo ant jų valgoma mana,
davė jiems grūdų iš dangaus.
Mirtingieji valgė galiūnų duoną,
Dievas davė jiems maisto lig soties […].
Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti, –
jiems dar tebevalgant, –
pakilo ant jų Dievo pyktis.
Jis užmušė jų stipruolius,
paguldė rinktinius Izraelio vyrus […].
Tik kai Dievas juos nubausdavo,
pas jį ieškodavo jie užuovėjos, –
atgailaudavo ir nuoširdžiai Dievo ieškodavo,
atsimindami, kad Dievas yra jų uola,
Dievas Aukščiausiasis jų atpirkėjas.
Bet jie apgaudinėjo jį savo burna,
melavo jam savo liežuviu.
Jų širdis nebuvo jam ištikima,
jie nebuvo nuoširdūs jo Sandorai.
Bet Dievas savo gailestingumu atleisdavo kaltę
ir jų nesunaikindavo;
dažnai jis sutramdydavo savo pyktį
ir viso savo įniršio neišliedavo.
Jis atsimindavo, kad jie tik trapūs žmonės,
lyg prabėgantis vėjo dvelktelėjimas.
Kiek kartų jie maištavo prieš jį tyruose
ir liūdino jį dykumoje!
Jie gundė ir gundė Dievą,
Izraelio Šventajam uždavė širdį.
Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną,
kurią jis atpirko juos nuo engėjo“ (Ps 78, 22 – 25; 30 – 31; 34 – 42)…
Taigi, būti nedėkingiems – pavojinga… Dievas ilgai pakenčia mūsų nedorybes ar atsimetimą nuo Jo, tačiau kitąkart gali ir nubausti. Todėl geriau visuomet išsaugoti tikėjimą ir būti vertiems Jo gailestingumo…

 

Dar viena istorija aprašyta Esteros knygoje.
Gyveno kitados žmogus vardu Hamanas, provokavęs karalių išžudyti žydus. (Iš šio biblinio teksto sužinome, kad jau tais itin tolimais laikais prasidėjo antisemitizmo užuomazgos). Istorija labai panaši į piktojo Nabalo istoriją. Čia galioja tas pats principas: dėkinga širdis atveria duris Dievo veikimui mūsų gyvenime, o nedėkinga širdis – prišaukia velnio veikimą… Įsigilinkime į Hamano istoriją:
„Tą naktį karalius, negalėdamas užmigti, paprašė atnešti Atžymų – Metraščių – knygą. Ji buvo skaitoma karaliui. Skaitant buvo rasta pažymėta, kad Mordekajis buvo pranešęs apie Bigtaną ir Terešą, du karaliaus eunuchus, rūmų slenksčio sargus, rengusius sąmokslą nužudyti karalių Ahasuerą. „Kokia garbė ar paaukštinimas buvo suteikta už tai Mordekajui?“ – teiravosi karalius. „Nieko jam nebuvo duota“, – atsakė pas karalių esantys tarnai.

 

„Kas yra kieme?“ – paklausė karalius. Hamanas buvo ką tik įėjęs į karaliaus rūmų prieškiemį pakišti minties karaliui, kad Mordekajis būtų pakartas kartuvėse, kurias jis buvo prirengęs. Karaliaus tarnai jam atsakė: „Hamanas laukia kieme“. – „Tegu įeina!“ – tarė karalius. Hamanui įėjus, karalius jį prakalbino: „Ką reikėtų padaryti žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti?“ Hamanas pagalvojo: „Ką kitą norėtų karalius labiau pagerbti, jeigu ne mane?“ Jis tad karaliui taip atsakė: „Žmogui, kurį karalius nori pagerbti, turėtų būti atneštas karališkas apdaras, kurį yra vilkėjęs karalius, ir atvestas žirgas, ant kurio karalius jojo, kai jam ant galvos buvo uždėtas karaliaus vainikas. Apdaras ir žirgas turėtų būti pavesti vienam kilmingiausiųjų karaliaus pareigūnų. Teaprengia jis žmogų, kurį karalius nori ypatingai pagerbti, ir, užsodinęs jį ant žirgo, teveda tą žmogų per miesto aikštę ir jo priekyje eidamas tegu skelbia: ‘Taip daroma žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti!’“
Tada karalius Hamanui tarė: „Skubėk tad! Paimk apdarą ir žirgą, kaip esi pasiūlęs, ir padaryk tai Mordekajui Žydui, kuris sėdi prie Karaliaus vartų. Nepraleisk nieko iš to, ką esi pasiūlęs!“ Hamanas tad paėmė apdarą ir žirgą, aprengė Mordekajį ir, užsodinęs ant žirgo, vedė jį per miesto aikštę ir jo priekyje eidamas šaukė: „Taip daroma žmogui, kurį karalius nori ypatingai pagerbti!“

 

Paskui Mordekajis sugrįžo prie Karaliaus vartų, o Hamanas nuskubėjo į savo namus, prislėgtas ir pridengta galva. Kai papasakojo savo žmonai Zerešai ir visiems bičiuliams viską, kas jam buvo nutikę, jo patarėjai ir žmona Zereša jam tarė: „Tu pradedi kristi, o Mordekajis kilti. Jeigu jis yra iš žydų palikuonių, tu jo nenugalėsi. Jam esant prieš tave, tu tikrai turėsi žūti“.
Jiems dar tebesikalbant, atvyko karaliaus eunuchai ir paskubom išvedė jį į puotą, kurią buvo prirengusi Estera.
Taigi karalius ir Hamanas nuėjo puotauti su karaliene Estera. Antrą dieną, puotos metu geriant vyną, karalius klausė Esterą: „Ko tu nori, karaliene Estera? Tai bus tau suteikta! Ko tu prašai? Nors pusė karalystės būtų, tai bus įvykdyta!“ Atsakydama, karalienė Estera jam tarė: „Jeigu radau malonės tavo akyse, karaliau, ir jeigu patinka karaliui, tebūna man suteikta mano gyvastis, toks yra mano noras, ir gyvastis mano tautos, toks yra mano prašymas. Mano tauta ir aš esame parduoti, kad būtume sunaikinti! Žudynėms ir išnaikinimui! Jeigu būtume buvę parduoti kaip vergai ir vergės, aš būčiau tylėjusi. Betgi mūsų priešas negalėtų atitaisyti žalos, padarytos karaliui mūsų žūtimi“.
„Kas jis? – sušuko karalius Ahasueras karalienei Esterai, – kur yra tas, kuris išdrįso tai daryti?“ Estera atsakė: „Priešas ir engėjas yra šis nedorėlis Hamanas!“ Hamanas susigūžė iš baimės prieš karalių ir karalienę. Karalius pakilo nuo puotos stalo įtūžęs ir išėjo į rūmų sodą, bet Hamanas pasiliko maldauti palikti jį gyvą, nes jis matė, kad karalius buvo pasmerkęs jį pražūčiai. Karaliui sugrįžus iš rūmų sodo į puotos menę, Hamanas buvo sukniubęs prie guolio, kuriame sėdėjo atsilošusi Estera. „Nejau jis nori, – sušuko karalius, – net karalienę išniekinti mano rūmuose?“ Vos tiems žodžiams išėjus iš karaliaus burnos, buvo uždengtas Hamanui veidas.

 

Tada Harbona, vienas iš karaliui tarnaujančių eunuchų, tarė: „Štai kartuvės prie Hamano namų, penkiasdešimties uolekčių aukščio, kurias Hamanas buvo prirengęs Mordekajui, savo žodžiu išgelbėjusiam karalių“. – „Pakarkite jį jose!“ – įsakė karalius. Taigi Hamanas buvo pakartas kartuvėse, kurias buvo pastatęs Mordekajui. Tada karaliaus pyktis atlyžo“ (Est 6, 1 – 14; 7, 1 – 10)…
Kaip į visa tai žiūri Dievas? Negi atiduodamas nedėkinguosius į žmonių rankas Dievas ieškojo sau kokios šlovės? Ne! Jis visuomet yra šlovėje. Todėl kitokios šlovės Jam nereikia. Dievas iš meilės mums atsiuntė savo Sūnų. Kai mes nupuolame ir pametame Viešpaties kelią, galime vėl ir vėl sugrįžti pas Dievą, žinodami, kad Jis – gailestingas. Jei apgailėsime savo nuodėmes, Dievas niekuomet neprisimins mūsų praeities klaidų. Jis visuomet trokšta atstatyti su mumis gerus santykius. Dievui svarbi mūsų širdies pozicija. Jam patinka dėkingi ir nuoširdūs žmonės. Liaukimės murmėti, skųstis, pavydėti ir tapkime visur bei visuomet Dievui dėkingi. Dėkinga širdis sugeba išsaugoti ramybę. Visiems dėkingiesiems Dievas paruošė gausių malonių. Būkime jų verti.

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievui turime dėkoti už viską;
2. krikščionybė be dėkingumo neįmanoma;
3. išorinė sėkmė ne visuomet reiškia Dievo palaimą;
4. Dievas pamiršta mūsų nuodėmes, kai dėl jų atgailaujame;
5. dėkinga širdis sugeba išsaugoti ramybę.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879