"Laimės sala – 48 dalis"

„Avinėlis turi būti be trūkumo“ (Iš 12, 5)

Papasakosiu istoriją, kurią galbūt daugelis esate girdėję…
Didysis Leonardas da Vinčis sutiko nutapyti didžiulę Jėzaus ir apaštalų Paskutinę vakarienę vaizduojančią freską Milano Švč. Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame.
Troško sukurti šedevrą, tad dirbo labai kruopščiai, neskubėda­mas. Nepaisant vienuolių nekantrumo, darbas į priekį ėjo iš lėto.
Ištisus mėnesius Leonardas ieškojo tinkamo pozuotojo Jėzaus veidui. Norėjo rasti žmogų, kurio veide atsispindėtų stiprybė ir švel­numas, dvasingumas ir vidinė šviesa.
Galiausiai tokį surado. Tai buvo kuklus ir tvarkingas gatvėje sutiktas vaikinas. Jo bruožus suteikė Jėzaus veidui.
Praėjus metams Leonardas ėmė sukiotis skurdžiuose Milano kvar­taluose ir abejotinos reputacijos smuklėse. Šį kartą ieškojo žmogaus, kuris tiktų pozuoti tapant Judo, apaštalo išdaviko, veidą. Norėjo rasti žmogų, kurio veide išryškėtų nerimas, nusivylimas, pasirengimas išduoti geriausią draugą. Ištisas naktis prasisukiojęs tarp įvairaus plau­ko nenaudėlių, tapytojas pagaliau rado tai, ko ieškojo.
Atsivedęs pozuotoją į vienuolyną, ėmėsi piešti pirmuosius štrichus. Staiga atvykėlio akyse pastebėjo ašaras.
– Kas atsitiko? – įdėmiai žvelgdamas paklausė Leonardas.
– Esu tas pats, kuris prieš metus jums pozavo tapant Kristų, – sumurmėjo žmogus…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Tad šį kartą, tęsdami Velykų temą, pakalbėsime apie šventumą. Prisiminkime ištrauką iš Išėjimo knygos:
Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai. Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgiant į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti. Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis“ (Iš 12, 3 – 5).
Dabar atidžiai pažvelkime į penktąją eilutę. Avinėlis turi būti be dėmės ir kliaudos, kad taptų tinkama auka Viešpačiui. Tokia auka, kokios nori Dievas. Tobula auka. Be menkiausio trūkumo. Todėl Dievas į šį pasaulį atsiuntė tobulą Žmogų, deja, kiti žmonės Jo nepriėmė.
Turime ir mes apmąstyti, kaip pasielgsime su Jėzumi Kristumi. Jei ketiname su Juo elgtis sąžiningai, Jis taip pat numato atitinkamus palaiminimus. Jei norime gyventi teisingai, Dievas atsiuntė į pasaulį tobulą Žmogų, skleidusį tiesą ir raginusį visame kame ir visiškai Juo pasitikėti. Jei Juo pasitikėsime, Dievas per laiką ves mus keliu, kuriuo eidami vis mažiau ir mažiau nusidėsime. Turime širdyje puoselėti troškimą gyventi šventai. Negalime gyventi be Dievo. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Dives ir misericordia“ taikliai nurodo, „kad žmogaus prigimties kilnumas negali iki galo atsiskleisti be santykio su Dievu“. Mūsų gyvenimas su Dievu tampa sklidinas Dievo ilgesio ir gėrėjimosi Dievo meile, taigi be Dievo visa dvelkia tuštuma ir neviltim…

Deja, čia susiduriame su problema. Toji problema – daugelio žmonių nenoras šventai gyventi.
Neseniai kalbėjau su mergina, kuri man sakė, kad, nors ir yra išauklėta katalikiškai, tačiau daugelio dalykų ji nelaiko nuodėme. Priešingai – nemažai nuodėmių jai yra malonios, todėl, jos manymu, tai nėra nuodėmės.
Netrūksta žmonių, kurie pateko į tokius baisius nuodėmės spąstus, kad iš jų išsilaisvinti, atrodytų, nebeliko galimybių. Kiti praranda pasitikėjimą Dievo gailestingumu. Tačiau išsivaduoti iš nuodėmių tampa įmanoma, kai pasitikime Dievu. Jei apsisprendėme siekti šventumo, Dievas pasiruošęs mums padėti. Dievas numatė išeitį. Dievas siuntė Avinėlį. Šis Avinėlis yra tyras ir be nuodėmės. Jis yra tobula Meilė. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas apie Dievo gailestingumą, rašė: „Meilė […] švelnina teisingumą, ir teisingumas galiausiai tarnauja meilei“. Geroji naujiena skelbia, jog „Dievas taip pamilo pa­saulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų […]. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerk­tų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16 – 17).
Tačiau, kad tai išsipildytų, turime siekti tapti panašiais į Dievo Avinėlį. Turime siekti šventumo. Turime per Atgailos sakramentą priimti Dievo Gailestingumą.

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Atidžiau įsigilinę į kai kurių žmonių biografijas, pamatysime ryškius šventumo paveikslus…
Brolis Roger iš Taize dalijasi tokiais prisiminimais:
Per vieną viešnagę Niujorke namuose, kuriuose apsistojome, virėjavo sena brazile. Man papasakojo jos istoriją. Po vėžio operacijos ji sakė: „Geriau, kad aš turiu šią ligą, nes žinau kaip kentėti“.
Išvykdamas priėjau prie jos ir tariau: „Noriu pabučiuoti rankas šventajai“. Ji atsakė: „Geriau sakykite – misionierei“. Aš atsiliepiau: „Šventoji – tai Jėzaus Kristaus liudytoja, o jūs esate ja labiau negu kiti“. Jos kakta buvo patamsėjusi, beveik juoda, pa­veikta gydymo kobaltu. Bet veidas spindėjo…
Kardinolas Stanislaw Dziwisz pasakoja istoriją, kokių daug prisimename iš tarybinių laikų…
Vienas vaikinas, mokęsis profesinėje mokykloje, kaip daugelis to meto žmonių, ant kaklo nešiojo kryželį. Jam pasakė: „Turi nusiimti kryžių! Kad daugiau su juo mokykloje, ypač bendruose užsiėmimuose, nepasirodytum!“ Jaunuolis atsisakė paklusti, buvo pašalintas iš mokyklos ir pakviesta motina. Bet ir ji patvirtino: „Didžiuojuosi savo sūnumi!..“

Norėdami visuomet rasime laiko šventumo darbams…
Motina Teresė 1982 m. po susitikimo su Jonu Pauliumi II išvyko į Libaną, šalį, kurią tuo metu draskė pilietinis karas. Išvykdama išsivežė su savimi žvakę, kurios viršuje buvo Dievo Motinos atvaizdas. Atvykusiai į Beirutą jai pavyko pasiekti, kad ugnis būtų nutraukta tam laikui, kol sudegs toji žvakė. Per tą laiką ji išgelbėjo septyniasdešimt neįgalių vaikų – beveik visi jie buvo musulmonai…
Sekant Jėzumi ir siekiant šventumo, vyksta stebuklai. Kun. Emilijanas Tardifas prisimena:
„Evangelizacijos renginį Paragvajuje baigėme gydymo Mišiomis. Jos vyko didžiausios šalies semina­rijos sporto stadione. Suskaičiavome, kad dalyvavo dau­giau kaip 20 tūkstančių žmonių. Mišių auką filmavo vie­tinė televizija, tad daug daugiau žmonių galėjo matyti Viešpaties išgydymus ir girdėti išgijusiųjų liudijimus, tarp jų ir Galeano Duartė iš Kaakupe, Peru, istoriją:
„Per praėjusio trečiadienio šventąsias Mišias minioje iš­kėliau savo ramentus į viršų, nes man jų jau neberei­kia. Anksčiau, kai žmonės siūlydavosi už mane mels­tis, sakydavau, jog turime išlaukti, nes Viešpats kiek­vienam žmogui turi nustatęs išgydymo laiką. Trečia­dienį atėjo mano eilė ir Viešpats išgydė mane. Niekie­no nepadedamas vaikščiojau Asunsiono gatvėmis. Jau­čiu, kaip tvirtėja mano kojos. Labai džiaugiuosi galė­damas vėl gerai vaikščioti.
Anot medikų išvadų, visą gyvenimą turėjau vaikš­čioti su ramentais. Be jų negalėjau nė žingsnio žengti. Ir štai – aš išgydytas. Už visa tai – garbė Dievui“…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Visus nuostabius stebuklus žmonių gyvenimuose atlieka Dievo Avinėlis. Jis – tobulai šventas. Per Jo šventumą esame ir mes pašventinami.
Be abejo, prie Jėzaus mėgino prisikabinti. Fariziejai Jam priekaištavo, kad Jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais. Iš Jo tyčiojosi. Jį kaltino pažeidus šeštadienio įstatymą. Apie Jį sakė, kad Jis – velnio apsėstas. Taip kalbėjo piktavaliai fariziejai. Jie visuomet regėdavo uodą, o dramblio nepastebėdavo. Tame glūdėjo didelė problema. Prie Jėzaus kibo, ieškojo trūkumų, kritikavo, tačiau Jis buvo vienintelis tobulas Žmogus iš kada nors gyvenusių žemėje.
Vis dėlto fariziejai, nors ir kaip norėjo, taip ir neįstengė surasti nė vieno Jėzaus trūkumo. Prisiminkime atvejį, kai Jėzus stojo Romos prokuratoriaus Piloto akivaizdon. Ką pasakė Pilotas? Pilotas tris kartus paskelbė, kad Jėzus yra nekaltas ir kad Jėzuje Pilotas neranda jokios kaltės.
Tada Jėzų nuvedė pas Erodą. Erodui irgi nepavyko surasti nė vieno kabliuko, kad galėtų paskelbti kaltinamąjį nuosprendį Jėzui.

Kartą Jėzus parodė pirštu į savo priešus ir paklausė: „Kas iš jūsų galite mane apkaltinti nusidėjus?“ Niekas neištarė nė žodžio.
Kodėl žmogus, išdavęs Jėzų, grįžo pas fariziejus, sakydamas: „Aš nusidėjau, nes išdaviau nekaltą, nekaltą Kraują“. Pats Jėzaus išdavikas patvirtino, kad Jėzus yra nekaltas.
Vėl prisiminkime, ką kalbėjo Poncijaus Piloto žmona. Ji prašė: „Nieko nedarykite šiam Teisiajam“.
Prisimenate, ką sakė šimtininkas? „Iš tiesų, šis žmogus buvo teisus“.
Neįmanoma prisikabinti prie Jėzaus Asmens.
Galų gale fariziejai prisikabino. Jėzus apie fariziejus sakė, kad jie iškošia uodą, o nuryja dramblį. Tai reiškia, kai aptinkame musę ar uodą, jį imame košti, o kai randame dramblį, jį nuryjame… Ši fariziejų giminė neišmirė trisdešimt trečiaisiais metais po Jėzaus Gimimo. Iki šių dienų tarp mūsų rasime daug fariziejiško raugo. Tai – taip vadinamieji uodo siurbėjai. Tai žmonės, kurie su nenusakomu kruopštumu ieško netobulumų ir trūkumų smulkmenose, tuo pat metu pro savo nosį net nepastebėdami praleidžiantys nelygintinai svarbesnius bei esminius dalykus. Žmonės dažnai yra smulkmeniški menkniekiuose, o dideliuose dalykuose neatsakingi ir nepastabūs.

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Palyginimui galime prisiminti įvairias istorijas, kai už pavogtą vištą koks nors asmuo iš asocialios šeimos sėdės kalėjime kelis metus, o tas, kuris pavogė milijoną ir daugiau – bus pavadintas didvyriu ir sieks socialinio gyvenimo aukštumų…
Daug kam patinka trumpi ir abstraktūs pamokslai, nevedantys į niekur ir niekam neįpareigojantys…
Parapijose daug triukšmo kyla dėl ne vietoj padėtos gėlės bažnyčioje, dėl kitų įvairių niekingų smulkmenų…
Stumdomasi, kad pirmam priimti Komuniją ir t.t…

Bažnyčios istorijos profesorė Roberta C. Bondi vienoje iš savo knygų aprašo liūdną atvejį, kuomet išgirdo neseniai įvykusį fariziejišką „teisėtvarkos saugojimo“ pavyzdį. Netoli nuo jos namų esančios bažnyčios lankytojai iš savo tarpo išprašė žmones, gyvenusius nesantuokoje. Negana to, visai nekaltiems jų paaugliams vaikams buvo uždrausta dalyvauti jaunimo grupės pamaldose…
Šitaip košiamas uodas ir nuryjamas dramblys.
Viena moteris atėjusi pas kunigą jam sako: „Mūsų bažnyčioje nepriimta, kad žmonės per pamokslą juoktųsi“. Kunigas jai atsakė: „Ar jūs tikite, kad žmogui reikia miegoti?“ Kunigo atsakymas išmušė moterį iš pusiausvyros… Kai kurie žmonės išvis neturi humoro jausmo…
Kunigas turi klausti žmonių: „Ar jūs tikite Jėzų Kristų?“ Daugelis įsikabina į savo pačių teisumą. Yra žmogelių, kurie mėgina kovoti už savo teisumą ir kabinėjasi prie Viešpaties, tarsi Jis būtų neteisus. Tačiau tik Jėzus Kristus – vienintelis kada nors gyvenęs Žmogus, niekuomet nenusidėjęs…

Laimingi supratusieji, kad:

1. visame kame turime pasitikėti Dievo Avinėliu;
2. taip kaip šventas yra Avinėlis, taip ir mes privalome siekti šventumo;
3. be santykio su Dievu žmogaus kilnumas negali atsiskleisti;
4. Dievas pasiruošęs padėti kiekvienam, kuris siekia šventumo;
5. reikia saugotis fariziejiškumo, sunaikinančio meilę.