"Laimės sala – 78 dalis"

„Nesipirškite mirčiai savo gyvenimo paklydimu“ (Išm 1, 12)

Didelio laivo denyje stovėjo žmogus ir linksminosi, aukštyn išmesdamas ir pagaudamas kažkokį blizgantį daiktą. Keleiviai, žvelgdami į jo žaidimą, paklausė:
– Ką čia turite?
– Čia – brangakmenis, – atsakė žmogus. – Jis vertas viso mano turto, kurį aš pardaviau, kad nusipirkčiau šį brangakmenį. Ši brangenybė – visas mano viso gyvenimo uždarbis.
– Jei sakote tiesą, – tarė kažkuris keleivis, – tuomet jūsų vietoje aš taip lengvabūdiškai su juo nesielgčiau.
– O, brangakmenio mėtymas suteikia man didžiulį malonumą, – atsakė žmogus ir vėl mestelėjo brangakmenį į orą…
Ar tai laivas kryptelėjo į šoną, ar kažkas kitas nutiko, tačiau žmogus nesuspėjo sugriebti brangakmenio ir šis įkrito į jūrą. Viso gyvenimo darbas – milžiniškomis pastangomis sukauptas turtas – prapuolė per vieną akimirką…

 

 

Jūs pasakysite, kad gyvenime nieko panašaus nebūna. Nė vienas žmogus nebūtų toks kvailas. Vis dėlto tokių žmonių atsiranda.
Šis brangakmenis – mūsų siela, su kuria ne retai labai lengvabūdiškai žaidžiame. Jei pamesime sielą – pamesime viską. Jei pamesime ką nors kitą, tuomet pamestą daiktą galime pakeisti nauju; bent jau daugeliu atvejų. Deja, sielos netekimas neatšaukiamas. Kas pametė sielą – pametė viską…

 

Sielos išsaugojimas – didžiausia mūsų gyvenimo atsakomybė. Deja, atsakomybės daugelis itin stokoja. Šventasis Raštas taikliai perteikia neturinčiųjų atsakomybės, bevalių, apsileidusių ir egoizmu persunktų žmonių mintis:

„Eime tad, mėgaukimės
esamomis gėrybėmis
ir jaunatviška aistra godžiai
naudokimės kūriniais.
Teteka mums sočiai brangus
vynas ir kvapūs tepalai“ (Išm 2, 6-7)…
Tokios, kaip jau minėjau, yra nebrandžių ir neprisiimančių atsakomybės žmonių mintys. Žmonių, kurie nėra atsakingai pasirengę atsakyti į klausimus.
Tačiau norime ar nenorime, kiekvienas turime atsakyti į daugelį klausimų. Bet kuris atsakymas yra susijęs su atsakomybe.

 

Kas ir kokių dalykų žmones klausinėja? Į kokius klausimus reikia atsakyti? Žmogų klausia ir atsakomybės akivaizdon pastato trys dalykai:

• Dievas,
• žmonės ir
• sąžinė.

Vieną kartą Dievas visų paklaus, kaip kas gyveno, apie ką mąstė ir į kur veržėsi? Dievas klaus, ar laikėmės Jo įsakymų? Ne visi žmonės tiki Dievą, tačiau visiems teks atsakyti į pateiktus klausimus.
Žmonės ir visuomenė nuolat kiekvieną apipila klausimais. Ar ėjai į rinkimus? Ar sumokėjai mokesčius? Ar tai tu nesutvarkei aikštelės po iškylos? Kodėl jūsų vaikai taip netikusiai elgiasi?

 

Visuomenė turi teisę klausti žmogų, nes net ir pati blogiausia tvarka yra geriau už chaosą. Todėl, kad gyvenant tarp žmonių, reikia laikytis visuomenės priimtų elgesio normų.
Taip pat ir sąžinė nepaliaujamai klausinėja. Kiek dar laiko nesikeisi į gerąją pusę? Ar tau neatsibodo paskui save tempti nuodėmių naštą? Ar nebijai pražudyti savo sielą?
Žmogus gyvena kryžminėje klausimų ugnyje. Iš trijų pusių jis yra kasdien klausinėjamas ir turi atsakyti, – privalo mokytis atsakomybės. Tai nėra lengva. Baisu eiti į pamoką, jos neišmokus. Baisu išgirsti žodžius: „Pateik savo dokumentus“, jei esi nusikaltęs įstatymams. Dar baisiau bus Dievo Teisme, jei ištikimybė Jam bus paminta.
Deja, daugelis nenori girdėti jokių klausimų. Todėl ne vienam kyla pagunda susikurti teoriją, pagal kurią išeina, kad žmonės vieni kitiems neturi jokios atsakomybės, o kažkas ko nors klausti ar reikalauti neturi teisės. „Nelįsk prie manęs ir manęs nemokyk. Aš ir pats viską žinau. Koks kieno reikalas, kaip aš elgiuosi? Geriau žiūrėk pats savęs“. Tokios kalbos visame pasaulyje skamba vis garsiau, tik ar galėsime geriau gyventi, jei šių kalbų garsas nustelbs visus likusius garsus?..
Senojo Testamento Išminties knyga rūsčiai perspėja neturinčius atsakomybės:

„Nesipirškite mirčiai savo
gyvenimo paklydimu
nei neužsitraukite žūties savo
rankų darbais“ (Išm 1, 12)…
Tai – rūstūs perspėjimai: atsakomybės neturintieji, patys nesuvokdami, ieško mirties ir nelaimių. Savo pačių rankomis neatsakingieji užsitraukia žūtį…

 

Šalia tiesiogiai išganymą liečiančių dalykų Šventasis Raštas visus moko atsakomybės kasdienybėje. Atsakomybės šiandien labai pasigendame. Kitąkart net sunku suvokti, kaip žmonės gali leisti sau neatlikti vienų ar kitų pareigų. Atrodo savaime aišku, kad kiekvienas turėtų mokėti prisiimti atsakomybę. Deja, taip nebūna. Įsivaizduokime:

• Motina, palieka savo vaiką – atsakomybės nebuvimas.
• Nenorintis dirbti šeimos tėvas, nors turi išlaikyti dėl jo aplaidumo skurstančius žmoną ir vaikus – atsakomybės nebuvimas.
• Gydytojas, matantis, kad jo pacientui būtina pagalba, tačiau sakantis: „Atsiprašau, mano darbo diena baigėsi. Niekuo negaliu padėti. Tebus lengva jums žemelė!“ – atsakomybės nebuvimas.
• Girtas vairuotojas – atsakomybės nebuvimas.
• Įsipareigojantis Dievui, tačiau po kurio laiko įsipareigojimo išsižadantis – atsakomybės nebuvimas.
• Lėktuvo pilotas, vėluojantis į reisą, dėl ko sugriūva skrydžių grafikas (didžiuosiuose pasaulio oro uostuose lėktuvai pakyla kas dvi minutės) – atsakomybės nebuvimas…

Šį apgailėtinų poelgių sąrašą galėtume tęsti iki begalybės. Tačiau aišku, kad neatsakingų žmonių pasaulis – tai blogio, nelaimių ir katastrofų pasaulis. Tiek aš pats savo darbe, tiek ir daugelis jūsų, manau, tuo įsitikinote…

 

Kad ir kaip sunku, jau nuo mažumės žmones būtina mokyti atsakomybės. Neišsiugdęs atsakomybės žmogus pats tampa nelaimingas ir kitus verčia būti nelaimingus…
Vienas berniukas kažkur pavogė vištą ir parnešė ją į namus. Tėvas sūnų pagyrė. Tėvo pagirtam berniukui patiko vogti. Po kurio laiko vaikinas į namus parvedė karvę. Tėvas dar labiau sūnų išgyrė.
Bėgo metai. Sūnus tapo profesionaliu vagimi. Suįžūlėjęs jis nutarė apvogti banką. Teismas paskyrė jam mirties bausmę. Teisėjas suteikė vagiui paskutinį žodį. Tuomet vagis tarė:
– Štai ten sėdi mano tėvas, kuris pažadino manyje polinkį vogti. Jis mane skatino ir laiku nesustabdė. Jis tiek pat kaltas, kiek ir aš. Jei pasiryžote skirti man mirties bausmę, tuomet skirkite ir jam.
– Ar tai tiesa, – susidomėjo teisėjas?..
Teisėjas dar kartą išnagrinėjo bylą, sužinojo, kad jaunuolis sako tiesą ir tarė:
– Šiuo atveju tu nesi kaltas. Visa kaltė krenta tavo tėvui.
Teisėjas pakeitė nuosprendį: liepęs sūnui daugiau nebevogti, jį paleido, o tėvą pasmerkė mirčiai…

 

Atsakomybė – būtinas dalykas. Ji neturi darbo valandų. Ji tęsiasi visą gyvenimą…
Paimkime pavyzdį. Štai reikia ruoštis sekmadienio pamaldoms, apmąstyti, ką sakyti per pamokslą, kokias dvasinio ugdymo gaires rekomenduoti atvykstantiems tikintiesiems ir t.t. Galbūt man norisi su kuo nors paplepėti, pažiūrėti televizorių, paskaityti knygą, kur nors nuvažiuoti arba tiesiog pailsėti. Tačiau man labai aišku, kad, jei tinkamai, kiek mano sveikata, protas ir jėgos leidžia, nepasiruošiu sekmadieniui, parodysiu, kad neturiu atsakomybės…
Dar vienas pavyzdys. Prieš savaitgalį, kuomet į bendruomenę atvyksta daug žmonių, liepiu kam nors sutvarkyti aplinką, išplauti bažnyčią ar atlikti kitus uždavinius. Tačiau kai kada nutinka, kad pavedimai nebūna atliekami. Pagrindinė priežastis – baigėsi grafike numatytas darbo laikas. Pasitaiko tvirtinančių, kad buvo užsiėmę kitais darbais, tretiems tiesiog norėjosi nieko neveikti. Tie, kuriems rūpi tvarka, paprasčiausiai tampa neatsakingųjų aukomis.
Vienoje tikinčiųjų bendruomenėje žmonės sutarė parą laiko, kas valandą pasikeisdami, melstis užtarimo malda. Tas kuris pradėjo maldą, po valandos nesulaukė turėjusio jį pakeisti. Anas tiesiog pamiršo, ką buvo įsipareigojęs. Žmogus meldėsi antrą valandą. Bet ir tuomet jo niekas nepakeitė… Kai kitąkart vėl buvo rengiamasi užtarimo maldai, nepakeistasis žmogus daugiau į maldą nesutiko įsijungti. Jis tapo neatsakingųjų auka…

 

Kaip mąsto neatsakingieji? Ir į šį klausimą atsako Šventasis Raštas. Jis perteikia neturinčiųjų atsakomybės mintis:

„Niekas mūsiškių tenesišalina iš
mūsų
ūžavimo,
palikime visur savo malonumų
pėdsakus,
nes tai mūsų dalis ir mūsų
paveldas.
Išnaudokime neturtingą teisų
žmogų,
nesigailėkime nė našlių,
negerbkime seno ilgaamžio
žmogaus žilų plaukų.
Mūsų nuoga jėga tenustato,
kas
teisu,
nes kas silpna – nenaudinga“ (Išm 2, 9-11)…

 

 

Krikščionis yra pašauktas brandumui. Jis privalo išmokti atsakomybės. Jis turi garbingai atsakyti į Dievo, visuomenės ir sąžinės klausimus. Tie atsakymai turi atspindėti kilnų krikščioniškąjį pašaukimą. Kitaip būti negali. Jei bus kitaip, neatsakinguosius ištiks negandos. Išminties knygoje apie juos parašyta:

„Jie ateis drebėdami iš baimės,
kai jų nuodėmės bus
skaičiuojamos ,
ir jų nusikaltimai pasmerks juos,
žiūrėdami jiems į akis“ (Išm 4, 20)…

Dievas tepadeda kiekvienam sukaupti tokią dvasinę brandą, kad visuomet mokėtume prisiimti atsakomybę ir būtume verti krikščionio vardo.

Laimingi supratusieji, kad:

1. sielos išsaugojimas – didžiausia mūsų gyvenimo atsakomybė;
2. žmogų atsakomybės akivaizdon pastato trys dalykai: Dievas, žmonės ir sąžinė;
3. baisu eiti į pamoką, jos neišmokus;
4. atsakomybės neturintieji ieško mirties ir nelaimių;
5. atsakomybė neturi darbo valandų. Ji tęsiasi visą gyvenimą.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879