"Laimės sala – 13 dalis"

„Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus“ (Sir 38, 1)

Praėjusį kartą užsiminiau apie senovinius, biblinių laikų pagoniškų tautų „gydymosi“ būdus. Nuo Dievo nutolę žmonės ligoje šaukėsi stabų, protėvių dvasių, garbino gyvulius, naudojo magiją ir burtus.
Tuo tarpu išrinktojoje tautoje bibliniais laikais požiūris į mediciną buvo kitoks. Jis buvo tarsi tiesos salelė visame pagoniškame pasaulyje. Anot K. V. Zorin, medicinos žinios, išdėstytos Biblijoje, nors ir nėra tobulos, vis dėlto labai vertingos. Jau tais, ypač senais laikais, kuomet iš lūpų į lūpas buvo perduodamas Šventasis Raštas, medicina buvo suvokiama kaip mokslas. Iki šių dienų visi bibliniai pamokymai nė truputį nepaseno.

Dieviškoji Meilė jau seniai išsprendė „Aš“ ir „Mes“ santykį.
Dievas Meilė vienintelį žmogų, nors ir nusidėjusį, pakėlė į begalinio aukščio dangų, o žmogaus sielą iškėlė virš viso materialaus pasaulio vertybių…

Apgailestaudamas dėl pasiklydusių pagonių, Viešpats atmetė bet kokią stabmeldystę:
„Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta“ (Iš 20, 4 – 5).
Šventasis Raštas pasmerkia tą, kuris
„norėdamas
melstis jam
dėl nuosavybės ar savo vedybų, ar
vaikų,
nesigėdi kalbėtis su negyvu daiktu.
Dėl sveikatos jis šaukiasi to,
kas silpna;
dėl gyvybės jis meldžiasi
negyvam daiktui;
pagalbos maldauja visiškai
bejėgį pagalį,
laimingos kelionės – daiktą,
negalintį paeiti;
dėl pelno, užsiėmimo ir kad
sektųsi amatas,
jis prašo įgūdžių iš daikto,
kuris negali rankų pakelti“ (Išm 13, 17 – 19)…
Šventasis pranašas Mozė, būdamas faraono dukros įsūniu, išaugo Egipte ir išmoko įvairiausių Egipto gudrybių, tarp jų ir medicinos. Apaštalų darbuose sakoma, kad „Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais“ (Apd 7, 22). Mozės įstatymas, įsitvirtinęs XVI a. iki Kristaus, talpino apeiginius – ritualinius, gydomuosius – profilaktinius bei sanitarinius – higieninius reikalavimus. Dievo apšviesta išrinktoji tauta išmanymu lenkė visą epochą. Jie turėjo išminties bei įžvalgumo, kurių stigo pagoniškų tautų gydytojams. Likus tūkstantmečiams iki tų laikų, kuomet medicina sužinojo apie infekcinių ligų plitimą, Biblija nurodė teisingas profilaktines priemones, atsižvelgiant į klimato, epidemines bei kitas Izraelio gyvenimo sąlygas.

Pilnų namų bendruomenės ūkyje ekologiškai auginama
per 40 rūšių vaistinių augalų. Visi darbai atliekami rankomis.
(Bendruomenės foto archyvas)

Tarkime įstatymas liepė visose karinėse stovyklose išmatas užkasti už stovyklos teritorijos. Pakartoto įstatymo knygoje aiškiai nurodoma: „Už stovyklos turėsi nurodytą vietą, kur galėsi laukan eiti. Prie savo aprangos turėsi ir kastuvėlį. Nusilengvinęs už stovyklos, iškasi juo duobę ir apdengsi savo išmatas“ (Pak Įst 23, 13 – 14). Ši svarbi profilaktinė priemonė saugojo vandenį nuo užkrato ir nuo dizenterijos, kurią pernešdavo musės, o taip pat saugojo nuo daugelio kitų infekcinių ligų. Net gi mūsų laikais šios ligos kasmet nusineša milijonus gyvybių, visų pirma ten, kur sanitarinių priemonių būklė apverktina.
Jei žmogus susirgo užkrečiama liga ar pasirodydavo ligos simptomai, sergantįjį uždarydavo į karantiną. Levitai gebėjo nustatyti ligas. Visur buvo vadovaujamasi labai praktiškais patarimais ir, atkreipkite dėmesį, niekur nebuvo jokių burtų. Kunigų knygoje (13, 1 – 59) tai labai aiškiai aprašoma. Paėmę Bibliją paskaitykite…

Skubančios dienos nusineša mūsų gyvenimo paslaptis į nė akimirkai nesiliaujančią mus vytis praeitį, vieną dieną žadančią tapti nesibaigiančia dabartimi…

Rūbus bei indus, kuriuos lietė žmonės, mirę sava mirtimi, sunaikindavo arba prieš naudojimą išplaudavo. Taip pat rimtai atsižvelgdavo į situacijas, kuomet į kurį nors indą įkrisdavo nugaišęs gyvūnas:
„Kas paliestų kurį iš jų padvėsusį, bus nešvarus iki vakaro. Ir ant ko kuris nors iš jų padvėsusis užkristų, taps nešvarus, – ar tai būtų medinis daiktas, ar drabužis, ar kailis, ar ašutinė, ar bet koks daiktas, naudojamas bet kokiam tikslui. Jis turi būti pamerktas į vandenį ir liks nešvarus iki vakaro. Tada jis taps švarus. Jei bet kas iš jų įkristų į indą iš molio, viskas jo viduje bus nešvaru, ir indą sudaužysite“ (Kun 11, 31 – 33).

Visa vaistiinė žaliava džiovinama ir ruošiama
sertifikuotoje džiovykloje su saulės kolektoriumi.
(Bendruomenės foto archyvas)

Anot Senojo Testamento, bet kuris žmogus, lietęsis prie lavono, žmogaus kaulų ar kapo, buvo laikomas nešvarus ir turėjo atlikti apsiplovimą. Šie dalykai aprašomi Skaičių knygoje (19, 11 – 22)…
Kaip matome, Mozės įstatymai dar prieš daugelį amžių iki natūraliosios medicinos atradimų, buvo nepaprastai racionalūs bei toli numatantys.
Biblijoje ne kartą užsimenama apie anatomiją, fiziologiją bei gydymo metodus. Skaitome apie ritualinius apsiplovimus, patepimą aliejumi, ištrynimą skausmą malšinančiais tepalais prieš žaizdų perrišimą, apie augalinį pleistrą, apie kūno sušildymą ir t.t. Gailestingasis samarietis nukentėjusįjį nuo plėšikų apiplovė vynu ir aliejumi. Šventuosiuose tekstuose pasakojama daug stebuklingų išgijimų nuo begalės įvairiausių ligų.

Ačiū Tau, Jėzau, kad manydami, jog Tave pažįstame, dar labiau patiriame Tavo neaprėpiamumą, pranokstantį visas gyvenimo paslaptis…

Biblija mums paaiškina, kad gydytojo darbas nesibaigia mišinių paruošimu, teorijomis bei vaistų gamyba. Gydymo menas turi būti lydimas geranoriškų praktinių pastangų padėti sergančiam. Tuo tarpu Šventasis Raštas sergančiajam pataria:
„Brangink gydytoją, nes jis
tau svarbus;
juk VIEŠPATS jį sukūrė.
Juk iš Aukščiausiojo eina jo
gydymo dovana
ir iš karaliaus jis gauna
pragyvenimą.
Gydytojo žinojimas daro jį įžymų,
ir didžiūnai jam pagarbą reiškia.
VIEŠPATS išželdina iš žemės
vaistažoles,
kurių protingas žmogus neturėtų
niekinti“ (Sir 38, 1 – 4).
Tuo tarpu Dievo žodis gydytoją ragina:
„Nedelsk aplankyti ligonį,
nes už tokius darbus būsi mylimas“ (Sir 7, 38).
Šie žodžiai Kristaus Bažnyčiai tapo itin svarbūs, kuomet Bažnyčia pasisako apie mediciną. Biblija moko gydytoją būti tokiu, kad jis patiktų Dievui, prisiimti dvasinę bei moralinę atsakomybę dėl žmonių gydymo. Ne veltui vengrų kilmės psichiatras Balintas rašo, jog gydymo praktikoje dažniausiai vartojamas vaistas yra pats gydytojas. Balintą papildo lenkas mokslininkas A. Kępinski, liudydamas, jog iš kasdienių stebėjimų žinoma, kokiu mastu gydymo metodo rezultatas priklauso nuo to, kas ir kaip tą metodą taiko. Neretai nutinka taip, kad tas pats vaistas, tam pačiam ligoniui išrašytas gydytojo X, neveikia, o išrašytas gydytojo Y duoda puikiausius rezultatus…

Skanios arbatos Jūsų stalui – ir maistas, ir vaistas.
(Bendruomenės foto archyvas)

Gydymą Bažnyčia visuomet gerbė, įžvelgdama jame šventą darbą. Ne veltui patarnavimą ligoniui, šalia kitų svarbių patarnavimų, Jėzus Kristus įvardijo kaip patarnavimą pačiam Dievui:
„Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,
buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas – mane aprengėte,
ligonis – mane aplankėte,
kalinys – atėjote pas mane’.
Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’” (Mt 25, 35 – 39).
Aplankyti ligonį – reiškia padovanoti jam dalelę savo sielos, o ne vien atlikti budėjimo vizitaciją.
Apie visų organų vienumą ir apie tai, kad, jei serga vienas organas, serga visi kiti, dar pirmame šimtmetyje po Kristaus rašė apaštalas Paulius:
„Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.
Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“ ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“. Priešingai, tariamai silpnesnieji kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ ( Kor 12, 12 – 26).

Taip nutinka, kad pabundi naktį nuo skausmo ir pajunti, jog skauda ne širdį, ne skrandį ar sąnarius, o… sielą. Tuomet imi suprasti, kad turi ir tokį organą. Ir, kol žmogus neįgyja sielos skausmo patirties, jis net ir nežino, kad turi sielą…

Apaštalas Paulius savo mokiniui apaštalui Timotiejui rekomendavo vartoti truputį vyno, kad numalšintų skrandžio skausmus: „Gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų“ (1 Tim 5, 23)…
Kai kurie apaštalai patys užsiėmė gydymu. Paulius gerai pažino apaštalą ir evangelistą Luką, nuo kurio perduodamas sveikinimus kolosiečiams rašo: „Sveikina jus mylimasis gydytojas Lukas“ (Kol 4, 14)…
Stačiatikių gydytojas ir psichologas K. V. Zorin pastebi, kad, anot Šventojo Padavimo, Rytų Bažnyčioje dangiškuoju medicinos globėju yra arkangelas Rapolas.

Laimingi supratusieji, kad:
1. ne stabai, o Dievas yra mūsų sveikatos Šaltinis;
2. būti gydytoju – iš paties Dievo gautas pašaukimas;
3. ligonis turi gydytoją branginti;
4. gydytojas, jei nori patikti Dievui, turi būti jautrus ligoniui;
5. patarnaudami ligoniui, patarnaujame Dievui.