"Laimės sala – 44 dalis"

„Būkite dėkingi!“ (Kol 3, 15)

Laiške Kolosiečiams apaštalas skatina: „Būkite dėkingi!“ (Kol 3, 15). Kad išties itin svarbu būti dėkingiems, Šventasis Raštas primena daug kartų. Visų jų paminėti neįmanoma, tačiau keletą prisiminkime. Laiške Tesolonikiečiams raginama: „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (Tes 5, 18). Ta pati mintis kartojasi Pirmajame laiške Korintiečiams:

„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras;
nes amžina jo ištikima meilė!“ (1 Kor 16, 34)…
Už ką turime Dievui dėkoti? Už Kristų!
Laiške Kolosiečiams atskleidžiama Kristaus svarba. Juk
„Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas,
visos kūrinijos pirmgimis,
nes jame sukurta visa,
kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima,
ar sostai, ar viešpatystės,
ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam.
Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.
Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia,
mirusiųjų pirmgimis,
kad visame kame turėtų pirmenybę.
Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę
ir per jį visa sutaikinti su savimi,
darydamas jo kryžiaus krauju taiką, –
per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje. (Kol 1, 15 – 20).

 

Visuomet privalome dėkoti Dievui už Kristaus kančią, per kurią tapome atpirkti ir patyrėme didžiausią gailestingumą. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II enciklikoje „Dives in misericordia“ rašo:
„Didžiojo penktadienio įvykiai, o prieš tai malda Getsemanėje, iš esmės keičia visą meilės ir gailestingumo ap­reiškimo mesijinėje Kristaus pasiuntinybėje eigą. Tasai,

• kuris „vaikščiojo, darydamas gera
• ir gydydamas“ (Apd 10, 38) „visokias ligas bei negales“ (Mt9, 35),
• pats tampa labiausiai vertas pasigailėjimo ir kelia užuojautą

 

• suimtas ir
• išjuoktas,
• pasmerktas ir
• nuplaktas,
• erškėčiais vainikuotas,
• nukryžiuotas ir
• ant kryžiaus baisiose kančiose atiduodąs dvasią (plg. Mk 15, 37; Jn 19, 30).

Kaip tik tada, kai jis ypač vertas pasigailėjimo, jo nesulaukia iš žmonių, ku­riems darė gera. Net artimiausieji nepajėgia jo apginti ir išvaduoti iš persekiotojų rankų. Šiuo paskutiniu mesiji­nės misijos tarpsniu Kristuje išsipildo pranašų žodžiai, pirmiausia Izaijo pranašystė apie Jahvės tarną: „mes bu­vome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5)“…

 

Paveikslas centriniame mūsų šventovės altoriuje primena apie Jėzaus vienatvę Getsemanėje. Šis paveikslas kelia rimtus klausimus kiekvienam iš mūsų:

• Ar esame dėkingi Jėzui už Jo kančią?
• Ar savo pačių širdyse nepaliekame Jo vieno?..

Prisiminkime 1978 m., kai popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo pontifikato tarnystę. Iškilmingose inauguracijos apeigose popiežiaus homilijoje nuskambėjo nepa­mirštamas jo kvietimas: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atverkite duris Kristui! Jo išganomajai galybei atverkite

• valstybių sienas,
• ekonomines ir politines sistemas,
• pla­čias kultūros, civilizacijos, pažangos sritis“.

Tai buvo kreipimasis ne tik į katalikus, ne tik į krikš­čionis. Iššūkis, kurį reikėjo priimti, neturėjo precedento, nes pagunda žmogui, atsisakyti Dievo dėl savo laisvės ir nepriklausomybės jau buvo tapusi pasaulinė. Jai jau ne­bekliudė nė viena religija… Kuriam laikui popiežius daugelyje pasaulio šalių sugniuždė pagundą gyventi be Dievo. Tačiau ši pagunda mūsų laikais vėl sugrįžo. Su nauja galybe ir naujomis jėgomis. Apsišarvavusi naujais iš piktojo gautais ginklais. Piktoji pagunda

• skatina nusigręžti nuo Kristaus,
• liepia paniekinti kančią,
• ragina atmesti tikėjimą,
• sukilti prieš Bažnyčią…

 

 

Šioje vietoje noriu įterpti skaitytą nutikimą…

Vienas generolas pasakojo, kaip kartą per manevrus jojo mišku ir, užkliuvęs už medžio, perplėšė uniformą. Generolui taip atrodyti negražu. Vakare, jodamas į kaimą, kuriame buvo apsistojęs, pa­matė ant laiptų sėdinčius kelis kareivius. Jis sulaikė arklį ir šūktelėjo jiems:

– Ar tarp jūsų yra siuvėjas?
Vienas pašoko, išsitempė ir pasakė:
– Taip, pone generole, aš esu Siuvėjas.
Ge­nerolas paliepė:
– Tuoj eikite į mano kambarį ir sulopykite mano švarką.
Tačiau kareivis atsakė:
– Aš negaliu.
– Kaip į tai negalite? Jūs juk siuvėjas.
– Atsiprašau, pone generole, mano pavardė Siuvėjas, bet aš pats nesu siuvėjas.
Generolas, pasakodamas šią istoriją, gražiai pridurdavo:
– Taip galima pasakyti apie daugumą krikščionių. Anketos grafoje „religija“ įrašyta: „krikščionis“, nors iš tiesų jie turėtų sakyti: „Vadinuosi krikščionis, bet nesu krikščionis“…

 

Neatsitiktinai tad popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Spes Salvi“ daro taiklią įžvalgą:
„Daugelis tikėjimą šiandien atmeta tiesiog dėl to, kad jiems amžinojo gyvenimo atrodo neverta siekti. Jie trokšta ne amžinojo, bet dabartinio gyvenimo, kuriam tikėjimas amžinuoju gyvenimu veikiau stoja skersai kelio“…
Šie žodžiai nusako mūsų dienų tikrovę. Baisią ir pražūtingą. Paneigiančią Kristų, paniekinančią žmogiškąją kančią ir kenčiantį žmogų…
Tačiau tik Kristaus kančia padeda mums tvarkytis su savais kentėjimais. Jau cituotas popiežius Benediktas XVI kitame enciklikos „Spes Salvi“ skyriuje rašo:
„Galime mėginti kančią

• apriboti,
• su ja kovoti,
• bet jos iš pasaulio pašalinti nega­lime.

Tačiau kai žmonės, trokštantys išvengti kančios, stengiasi

• apeiti visa, kas galėtų suteikti kančią,
• apsaugoti save nuo su tiesa, meile, gėriu susijusio vargo bei skaus­mo,
• jie įpuola į tuščią gyvenimą, kuriame galbūt nėra kančios, tačiau juo daugiau slogaus prasmės stokos bei vienatvės jausmo.

 

Žmogų gydo ne kančios vengimas, ne bėgimas nuo juos, bet gebėjimas kančią priimti bei per ją bręsti, vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentėjo, atrasti joje prasmę“.

 

Toliau Benediktas XVI labai suprantamai perteikia krikščionišką kančios sampratą:

„Kentėti

 

• su kitu,
• dėl kitų;
• kentėti dėl meilės tiesai ir
• teisingumui;
• kentėti iš meilės ir tam, kad taptum tikrai mylinčiu asmeniu,

 

– štai pagrindiniai žmogiškumo ele­mentai, kurių atsisakydamas žmogus sugriautų pats save. Bet ir vėl kyla klausimas:

 

• ar esame tam pajėgūs?
• Ar kitas pakankamai svarbus, kad dėl jo pasidaryčiau kenčiančiu?
• Ar tiesa man pakankamai svarbi, kad būtų verta kančios kainos?
• Ir ar meilės pažadas toks didelis, kad pateisintų mano savęs dovanojimą?

 

Žmonijos istorijoje krikščioniš­kasis tikėjimas reikšmingas kaip tik dėl to, kad jis nau­jaip ir kaip niekada giliai pabudina žmogaus gebėjimą kentėti šiais jo žmogiškumui esminiais būdais. Krikščioniškasis tikėjimas mums parodė, kad

 

• tiesa,
• teisingumas,
• meilė

 

yra ne vien idealai, bet ir realiausia tikrovė“…

 

Vėl sugrįžkime prie popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo pavyzdžio. Didysis popiežius neslepia jautrumo bei atidos kitų kančiai, skausmingai išgyvena pasaulio neteisybę, daro, ką tik įstengia, norėdamas sumažinti kenčiančių žmonių vargą. Dėl to parašė daug dokumentų, pasakė daug kalbų, vykdė milžinišką diplomatinę veiklą, apeliavo į valstybių vadovų sąžines. Popiežius neslėpė savo jausmų, regėdamas kančią…
Po apsilankymo vergų saloje, Senegale, Šventasis Tėvas nesiliovė apie tai kalbėjęs. Buvo pritrenktas ir susirū­pinęs, visų pirma dėl tų vargšų vaikų, kurie tapo nie­kingos prekybos aukomis. Ir nerado sau ramybės dėl to, kad tą baisų nusikaltimą įvykdė žmonės, vadinantys save krikščionimis…

 

Kardinolas Stanislaw Dziwisz prisimena:
– Čade, važiuodami kartu su popiežių lydin­čiais automobiliais Sahelio link, privažiavome mažą kaimelį, kuriame buvo tik keletas vargingų trobelių. Šventasis Tėvas paprašė sustoti, įėjo į vieną iš tų name­lių, pasikalbėjo su ten gyvenančiais žmonėmis. Norėjo juos pamatyti. Norėjo suprasti. Ir galbūt iš to, ką matė ir suprato, pasisėmė jėgų kalbai, kurioje kvietė pa­saulio bendruomenę nepamiršti savo pareigos rūpintis Afrika.

 

Brazilijoje popiežių nuvežė į vieną varguomenės gyvenamąjį kvartalą, kur vieš­patavo baisus skurdas. Prisimenu jo akis. Jis beviltiškai žvalgėsi aplink, tarsi nežinodamas, ką daryti, – tenai, tą akimirką, – kad galėtų sumažinti tų žmonių kančias. Staiga nusimovė popiežiaus žiedą ir padovanojo tiems žmonėms…

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievas nori, kad būtume dėkingi;
2. būtina nugalėti pagundą atsisakyti Dievo ir Jo įsakymų paisymo;
3. būti krikščioniu – reiškia prisiimti atsakomybę už krikščioniško gyvenimo kokybę;
4. Kristaus kančia padeda mums tvarkytis su savais kentėjimais;
5. dorybės mūsų gyvenime turi tapti ne vien idealais, bet realia tikrove.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879