"Laimės sala – 47 dalis"

„Tesidalija juo“ (Iš 12, 4)

Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą, rašo: „Gailestingumas, kaip begalinis Dievo tobulumas, pats yra begalinis. Begalinis ir nesibaigiantis yra Tėvo noras priimti vaikus palaidūnus, grįžtančius į jo namus“. Tačiau, kad taip įvyktų, reikia, kad būtų skelbiančių Gailestingumą. Skelbti pajėgūs tie, kurie Jį priėmė. Liūdna, bet nutinka taip, jog priėmusieji Gailestingumą, Juo su niekuo nesidalina…
Dar kartą sugrįžkite prie Senojo Testamento Išėjimo knygos, kurioje Dievas žydams nurodo, kaip švęsti Velykas:
„Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai. Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgiant į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti. Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis“ (Iš 12, 3 – 5)…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Dabar pažvelkime į ketvirtą eilutę: „Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgiant į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti“ (Iš 12, 4). Kitaip tariant, jei jūsų namuose nėra daugiau namiškių, o tik du, tuomet imkite savo avinėlį ir juo pasidalinkite. Pasidalinkite! Žinome, kaip sunku pasaulio žmonėms girdėti šį žodį. Jis kelia siaubą ir susierzinimą…
Cituotos Biblijos eilutės idėja ta, kad turime dalintis savuoju avinėliu. Tai reiškia – būtina paliudyti kitiems apie Kristų ir Jo darbus jūsų gyvenime. Ar žino jūsų kaimynai, kad esate krikščionis? Ar tie, kurie gyvena jūsų kaimynystėje apie tai žino? Ar žmonės, kurie gyvena toje pačioje laiptinėje žino, kad jūs – krikščionis? Ar jums kada nors taip nutiko, kad prie jūsų prisiartinantys žmonės atpažintų, jog esate krikščionis? Neklausiu, ar tiki jūsų kaimynai? Klausiu, ar žmonės, kurie gyvena šalia jūsų, prieš jus, už jūsų, virš jūsų, po jumis, – ar jie žino, kuo esate? Ar išdrįstate drąsiai išpažinti tikėjimą?..

 

Norintis vien tik imti – niekuomet nebus turtingas. Duodantis – niekad netaps vargšu.

 

Privalome su kitais dalintis gyvenimo ir mirties klausimu. Aplinkiniai turi sužinoti, jog tikite Jėzų Kristų. Jiems gyvybiškai svarbu sužinoti apie Dievo Avinėlį, kuris prisiėmė pasaulio nuodėmes. Ar jie tai priima, ar atmeta, nėra svarbiausias dalykas. Svarbu kas kita – jie privalo sužinoti apie Jėzų. Jei jūs apie Jį žinote, tuomet ir jie privalo sužinoti.
Vienas pamokslininkas liudija, kaip prieš kurį laiką padėjo vienam jaunuoliui priimti Kristų. Praėjus keliems mėnesiams po jaunuolio atgailos ir atsivertimo, vaikino šeima persikėlė gyventi kitur. Po persikraustymo vaikinas vakarais mąstydavo apie savo kaimynus bei apie tai, ką sako Šventasis Raštas: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39). Tai reiškia, kad, jei jūs mylite savo artimuosius, eisite jiems liudyti. Jaunuolis tarė: „Viešpatie, aš noriu būti geras kaimynas“. Viešpats jam atsakė: „Jei tu nori būti geras kaimynas, privalai kaimynams papasakoti apie Jėzų Kristų“. Tuomet vaikinas paklausė Viešpaties: „Viešpatie, o kas yra mano kaimynas?“ Viešpats atsakė: „Visur aplink tave yra tavo kaimynai“. Tą dieną ir keletą dienų iš eilės šis jaunas vyras apėjo visą kvartalą ir liudijo visiems kvartalo gyventojams…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Vienas protestantų pastorius savo bažnyčioje buvo įvedęs tokią tradiciją. Pamaldų metu jis kiekvienam bažnyčios nariui išdalindavo krūvą informacinių lankstinukų, kuriuose būdavo liudijimai apie Kristų. Gavę lankstinukus tikintieji savo ruožtu kiekvienas skersai ir išilgai apeidavo savo kvartalą, kiekvienų namų pašto dėžutėje palikdami lankstinuką.
Tos bažnyčios krikščionys nelaukia, kol šeimininkas atvers duris ir leis peržengti namų slenkstį. Jie tik palieka lankstinuką ir keliauja toliau. Ir tai yra viskas, ką jie daro.
Kitą savaitę jie pasiima naujus lankstinukus ir vėl kiekvienas aplanko savo kvartalo gyventojus. Kas galiausiai nutinka? Per šešias savaites šeši skirtingi lankstinukai su Gerąja Naujiena patenka į kiekvienus kvartalo namus.
Septintą savaitę tikintieji imasi dar vienos akcijos. Jie kiekvienam kvartalo gyventojui parašo laišką, kuriame papasakoja apie jų asmeninį atsivertimą į Kristų. Baigia laišką taip: „Gerbiamasis […], aš – tikėjimo fanatikas, kuris sąmoningai į jūsų pašto dėžutę nuolat dėdavau lankstinukus. Jei jūs norėtumėte su manimi susitikti, štai mano adresas ir telefonas. Jei norite išreikšti nepasitenkinimą, kaltinkite tik mane. Tačiau, jei norite, kad jums būtų suteiktas dvasinis palaikymas, kreipkitės į mane. Visuomet su džiaugsmu jums padėsiu“.
Ar daug įvyksta atsivertimų? Ne itin. Tačiau bet kuriuo atveju iš kiekvieno kvartalo atsiranda nuo vieno iki keturių žmonių, kurie susidomi ir galų gale patiria išgelbėjimą per Jėzų Kristų…
Būtent tai ir turima omenyje, kai Išėjimo knygoje sakoma, kad avinėlį reikia pasidalyti dalimis su savo kaimynais. Turime dalytis su kaimynais Velykų Avinėliu, kad patrauktume juos prie Kristaus. Net nereikšmingas pasidalijimas gali atnešti pačius netikėčiausius ir nuostabius rezultatus…

 

Gyvenimo šventėje esame tik stagarų krūva Dievo rankose…
Dieve, uždek tuos stagarus, kad sušildytum bent vieną mūsų bendrakeleivį.

 

Į gyvenimo upę išpilkime gailestingumo vandenį, įkaitintą širdžių ugnimi!..

 

Papasakosiu jums istoriją iš puikaus rašytojo Bruno Ferrero sukaupto lobyno…
Nedidukas tvenkinys ramiai snūduriavo kaitriame vasaros karš­tyje. Tingiai tupėdamas ant vandens lelijos lapo, varliūkštis stebėjo ilgakojį vabzdį, nerūpestingai čiuožiantį vandens paviršiumi. Čiuožikas greitai artėjo, tad varliūkštis rengėsi jį praryti vienu ypu, be didelių pastangų. Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilėje, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę meiliu žvilgsniu.
Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiū­rima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.
Tuo pat metu vandenyje skendo muselė. Ji per išsiblaškymą įkri­to į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip neįstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.
Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi, tamsi, sul­tinga uoga. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Pasigirdo duslus „pliumpt“, kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.
Tačiau aplink nukritusią uogą – ramiame, stovinčiame vandeny­je – ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas… Tarsi besiskleidžianti gėlė.
Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.
Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.
Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus van­dens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.
Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.
Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų…

 

Niekam kitam, kaip nenorui mylėti pagrįsti sugalvojame tiek daug priežasčių.

 

Žmonės mėgsta rungtyniauti, tačiau pačios iškiliausios rungtynės – pastangos būti gailestingiems…

 

Mes kaupiame ir skelbiame Pilnų namų bendruomenės internetiniame puslapyje liudijimus apie patirtą Dievo gailestingumą. Nuolat skatinu žmones liudijimus užrašyti. Kiek žinau, mūsų puslapį kasdien paskaito keli šimtai žmonių. Tačiau liudijimų nėra daug. Arba žmonės Dievo gailestingumo nepatiria, arba nusprendžia, kad kitiems tokių dalykų neverta pasakoti. Tačiau bet kuri Dievo malonė, jei apie ją nekalbėsime, pamažu sunyks. Kitąkart mums atrodantis nereikšmingas liudijimas gali kažkam tapti išsigelbėjimo priemone. Liudydami mes kalbame ne apie save, o skleidžiame Jėzaus šlovę. Sustipriname kitų tikėjimą. Pažadiname viltį. Patys patyrę Dievo gailestingumą, jį slėpdami, neturime teisės sutrukdyti kitiems patirti tokią pat malonę. Turime dalytis Avinėliu. Yra dar viena, esminė priežastis, kodėl žmonės Avinėliu nesidalija…
Žmonės negali trokšti evangelizuoti, jei pirmiau­sia patys nesutiko prisikėlusio Jėzaus. Tai lengva paaiš­kinti: negalime degti, jei mūsų dar nepalietė liepsnojan­ti prisikėlusio Kristaus Dvasios meilė. Pakeliui į Emausą mokinių širdys užsidegė, kai Viešpats jiems atsklei­dė Raštų prasmę. Būtent tada jie kuo skubiausiai grįžo į Jeruzalę liudyti, kas jiems atsitiko.
Evangelizacijoje svarbiausia liepsnoti kaip ugnis. Neieškokime argumentų, atleidžiančių nuo pareigos liudyti…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Papasakosiu trumpą istoriją iš senųjų vienuolynų gyvenimo…
Vienas brolis Tėvui Poemenui tarė, „jei savo broliui duosiu duonos kąsnį ar ką nors kita, demonai juodins šias dovanas sakydami, esą jas daviau tik iš noro įtikti [žmonėms]“. Senolis jam atsakė, „jei ir iš noro įtikti [žmo­nėms], vis viena turime duoti broliui, ko jis stokoja“…
Mūsų laikų žmonės labiausiai stokoja Avinėlio. Todėl tegu uolumas dėl Viešpaties namų sudegina mus! Te­gu mes kaip Jonas ir Petras negalėsime paliauti kalbėję apie tai, ką matėm ir girdėjom! Kartu su pranašu Jere­miju tetrokšime, kad Viešpaties ugnis ištyrintų mūsų sielos gelmę ir paskatintų visur ir visada dalintis Avinėliu!

 

Kai atliekamas koks nors gailestingumo darbas, Dievas tampa labiau pašlovinamas. Tuomet Dievo šlovė išsilieja visiems gailestingiesiems…
Gailestingumo darbais šlovinkime Viešpatį ir patirkime Jo gailestingumą!

 

Tikiu, kad daugelis jūsų, atvykstančių į pamaldas sekmadieniais šioje šventovėje, pažinote ir priėmėte Dievo Avinėlį. Gal tik trūko padrąsinimo pradėti Juo dalintis. Nebijant atmetimo ar net patyčių. Suprantu, kad šiais laikais liudyti nė kiek ne lengviau, nei ateizmo metais. Šiandien reikia ant kaklo kabinti laurų vainiką kiekvienam, kas apskritai ateina į bažnyčią. Tačiau vis tiek turime dalintis Avinėliu. Pasitikėkime Dievo Gailestingumu savo pačių ir kitų gyvenime. Šiandien tiek daug žmonių, nuogąstaujančių dėl savo ateities. Jų nuogąstavimas toks didelis, kad gyvenimas praranda bet kokį žavesį. Reikia Dievo Gailestingumo. Jiems reikia Dievo Avinėlio. Ką duoda pasitikėjimas Gailestingumu?

Be Dievo Gailestingumo, be Avinėlio, anot psichologo Antoni Kępinski, sutinkame vis daugiau žmonių, kurie visą gyvenimą lieka skurdžiadvasiai. Tokie žmonės neturi galimybės laisvai tobulintis ir dvasiškai skursta kaip tie į vazoną pasodinti medeliai. Jų gyvenimas stulbina savo nuobodumu, monotonija, tuštumu…
Esame atsakingi vieni už kitus. Dalinkimės Avinėliu, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų!

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. Avinėliu įmanoma dalintis tik Jį turint;
2. visi, kurie yra aplink mus, turi sužinoti apie Jėzų;
3. jei kitiems nekalbėsime apie mumyse esančią Dievo malonę, ji sunyks;
4. esame pašaukti skelbti Dievo darbus mūsų gyvenime;
5. išties mylime artimą įrodome tuomet, kai jam liudijame Dievo Gailestingumą.

2011 m. gegužė

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: