"Laimės sala – 29 dalis"

29 dalis
„Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 13, 42)

Visi mėgstame įvairius siurprizus. Ir aš šiandien apie juos kalbėsiu… O kalbėsim šiandien apie siurprizus, kurie …kai kurių laukia pragare. Tikiuosi, kad nė vienas iš mūsų į pragarą nekeliaujame… Labai rimtai tuo viliuosi. Tikiuosi, kad nė vienas niekuomet nesužinosime, ką reiškia pakliūti į pragarą. Tačiau žinau ir tikiu, kad lygiai taip, kaip kvėpuojate ir gyvenate, kad kažkas, o kitąkart ir iš pamaldose dalyvaujančių, yra pasirengę gyvenimą baigti pragare. Visuomet yra žmonių, vienas, du, trys, keturi ar dar daugiau, pasirengusių gyvenimą baigti pragare. Tokių žmonių yra kiekviename kaime, kiekviename mieste, kiekvienoje šalyje, visame pasaulyje…

 

Vienoje misionierių konferencijoje buvo pakabintas stendas, ant kurio misijų darbuotojai surašė jų šalyse Kristaus ir per Jį ateinančio išgelbėjimo nenorinčių pažinti žmonių skaičius. Tiesa buvo tokia: ten įrašytose šalyse į pragarą eina milijonai. Meksikoje – ne šimtai, ne tūkstančiai, o milijonai. Vokietijoje – milijonai. Kinijoje – milijonai ar net milijardai. Japonijoje, Indijoje, Kambodžoje, Vietname – milijonai. Filipinuose – milijonai. Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje – milijonai… Kažkas renkasi kelią į pragarą…
Po tokios statistikos, kaip apie savaime suprantamą dalyką galima manyti, kad ir iš čia esančiųjų kažkas ruošiasi keliauti į pragarą, nepaisant, jog sakomas pamokslas, aukojamos Mišios, vyksta maldos. Todėl noriu iš anksto jus perspėti, kas gali nutikti. Štai kodėl pasiryžau kalbėti apie siurprizus pragare…

 

Pirmasis siurprizas laukia jūsų sužinojus, kad pragaras iš tiesų yra.
Visą gyvenimą girdėjote juokaujant apie pragarą, jį pašiepiant ar net paneigiant. Bus pats didžiausias sukrėtimas tiems, kurie ten paklius ir akimirksniu sužinos, kad tokia vieta yra!
Daug kas sako: „Traukis iš čia, velniai tave griebtų!“ „Ką po velnių čia veiki?“ „Ko tau po velnių reikia?“ „Ką po velnių sau galvoji?“… Tokius išsireiškimus girdime, o kai kada ir patys naudojame taip dažnai, kad prie jų jau pripratome. Galvojame kad pragaras, tai žodis, kurį galime bet kada tarti, o pačiu pragaru tiki nebent bepročiai? Dabar jūsų laukia šokas! Taip, nenustebkite, jūsų laukia šokas! Pirmasis šokas ištiks, kai sužinosite, jog pragaras vis dėlto yra… Nors netrūksta iš to tik pasišaipančių…
šios įmonės pavadinimas toks: „Naktinis klubas – pragaro korporacija“. Ant reklaminių stendų dar prieš įvažiuojant į Las Vegą rašoma: „Kelias į pragarą – tai linksmybė. Pragare jums bus linksma!..“ Jau girdėjote, kad pragaro tema tiek daug juokaujama, jog paprasčiausiai į jį nebekreipiame dėmesio ar net gi iš viso liaujamės juo tikėję.

 

Kas yra pragaras: ugnis ar būsena?
Prieš kurį laiką patys įvairiausi spaudos leidiniai citavo visame pasaulyje ypatingai garsų pamokslininką Bilį Gremą, pareiškusį, kad kuo labiau įsigilino į pragaro temą, tuo labiau įsitikino, kad pragaras – tai ne paraidžiui suprantama ugnis, o tik atskyrimas nuo Dievo… Mokslininkas Piteris Rakmanas įsitikinęs, kad tai – labai didelė klaida! Visi, kurie nėra priėmę Jėzaus, dar šiame gyvenime jau tapo atsiskyrę nuo Dievo ir dažniausiai nejaučia nei to atsiskyrimo, nei ugnies, bet tie, kurie yra pragare – yra realioje ugnyje…
Profesorius Peter Kreeft tvirtina, jog pragaras

• nėra fizinis ar išorinis;
• antra, jis nėra samdiniams raginti numatyta bausmė;
• trečia, pragarą lemia ne nesėkmės – per maloningus atgailos vartus įdangų patekti gali netgi nevykėliai.

 

Peter Kreeft tikina, jog pragaras yra dvasinė būsena. Niekas kitas žemėje neturi tiek ga­limybių gėriui ar blogiui, malonumui ar skausmui, džiaugsmui ar siaubui, kiek mintis. Kitaip nei dangus, pragaras yra tiktaidvasios būsena. Kiekviena nuo visko atsiskyrusios dvasios būsena, kiekvienas kūrinio užsidarymas savo dvasios, savo proto kalėjime galiausiai yra pragaras. Pragaras nėra mums primestas iš šalies. Jis atsiranda viduje, tai – dvasinis vėžys…

 

Skaitydami įvairių šventųjų gyvenimų aprašymus, pradedant nuo pirmųjų krikščionybės amžių iki šių dienų, randame daugybę liudijimų apie realią pragaro ugnį… Nesiimu to nei tvirtinti, nei neigti, tačiau žinau, kad Šventasis Raštas ir Bažnyčia moko, jog pragaras tikrai yra. O jei išties tai ne tik nemaloni atsiskyrimo jausena, bet ir reali ugnis? Bet kuriuo atveju geriau į pragarą nepapulti…

 

Šiuo metu pasaulyje nuo Dievo yra atsiskyrę maždaug trys milijardai žmonių, tačiau šią akimirką jie dar nėra pragare. Kai kurie iš jų išties džiaugiasi visais įmanomais gyvenimo malonumais. Kai kurie iš jų yra net gi patenkinti, kad yra atsiskyrę nuo Dievo. Tačiau tai – ne pragaras. Pragaras – tai ugnies ežeras. Paimkite Šventąjį Raštą ir atsiverskite Evangelijos pagal Matą 13 skyrių. Ten užrašyti tokie Jėzaus žodžiai:
„Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“ (Mt 13, 24 – 29).
šklausę Jėzaus palyginimą, mokiniai priėjo prie Jėzaus ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 13, 36 – 42)…

 

Piteris Rakmanas tvirtina, kad Evangelijos pagal Matą 13 skyriuje pasakojama apie dalykus, kurie gana aiškiai apibrėžiami:

• dirva – tai pasaulis,
• gera sėkla – karalystės vaikai,
• raugės – piktojo vaikai,
• pjovėjai – angelai,
• derliaus nuėmimas – pasaulio pabaiga,
• žioruojanti krosnis – tai ugnis.

Kristus pasakė tai labai aiškiai. Ugnis.<

 

Tuo tarpu Peter Kreeft taip pat įsitikinęs, kad pragaras egzistuoja, tik jis yra kažkas kita, o ne amžina ugnies ir sieros bausmė. Tai, Kreeft nuomone, liudija medicinos patvirtinti mirties ir atgaivinimo iš mirties atvejai. Šie „keliautojai mirtimi“, ypač savižudžiai, dažnai atsiduria į K. S. Luiso „Didžiosiose skyrybose“ aprašytą „pil­kąjį miestą“ stulbinamai panašioje vietoje (nors akivaizdu, kad nė vienas iš jų tos knygos nebuvo skaitęs): tai niūri vieta, joje visos jų problemos, nuo kurių jie žemėje bandė pabėgti, yra dar stipresnės. Tai natūralu, nes mūsų problemos niekada nebūna tiesiog išorėje, jos glūdi viduje, o nuo savęs pabėgti neįmanoma…

 

Kaip esu minėjęs, jūs girdite šiuo klausimu tiek įvairių juokų, kad su laiku apsiprantate ir imate manyti, kad jokio pragaro bei jo ugnies nėra. Ne vienas jaunas žmogus veja iš galvos bet kokias mintis apie pragarą. Kai kas sako: dangus – orams, pragaras – linksmybėms. Smarkiai juokaujama. Kai kas nors pateks į pragarą, išdulkės iš galvos visos linksmybės… Tačiau pirmasis sukrėtimas įvyks sužinojus, kad pragaras yra. Širdies gilumoj daugelis nuoširdžiai įsitikinę, kad pragaro nėra. Tačiau jis netikėtai atsiranda…
Manau, kad dauguma krikščionių, bent jau Lietuvoje, nors ir nenorom, sudvejoja: o gal vos dėlto pragaras yra? Jokiu būdu nelinkiu niekam mėginti tuo įsitikinti asmeniškai. Kol esame gyvi, kol turime laisvos valios galimybę, nesirinkime pragaro, bet visame kame ieškokime Dievo Gailestingumo.
Šv. Faustinos nuodėmklausys kun. Mykolas Sopočka labai gražiai sako: „Gali atsitikti, kad žmogus šio gyvenimo audro­se praras visa, kas buvo jo grožis ir vertė: išeikvos savo tikėjimą, sutraukys meilės saitus, išpurvins savo sąžinę įvairiomis sunkiomis nuodėmėmis, bet jeigu dar turės vilties, kurios būtina sąlyga yra pasitikėjimas, inkarą, tai įsikabins juo į Dievo gai­lestingumo dugną ir išvengs visiško pražuvimo“…

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. pragaras iš tiesų yra, nepriklausomai tikime juo, ar ne;
2. nepriklausomai, kas yra pragaras: ugnis ar būsena – geriau į jį nepakliūti;
3. pragare laukia niekuomet nesiliaujanti kančia;
4. nuo savęs pabėgti neįmanoma;
5. besiviliantys Dievo Gailestingumu išvengs pragaro kančių.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879