PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ "Kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23)
PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ "Kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23)
„Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės“ (Mt 6, 33)
Paskutiniais metais mus pavedė ekonomika.
Tarybiniais laikais televizija transliuodavo tarybinių tautų muzikos festivalius. Kartais tas laidas mielai pažiūrėdavau. Mąstant apie žlungančią ekonomiką, atmintyje iškilo ankstyvoje jaunystėje girdėta tokia ukrainiečių daina apie apgaulę: „Pidmanula, pidvila“. Ji galėtų tapti ekonominės krizės himnu.
Tavo rankose, Viešpatie, esame kaip pievų žolynai…
(kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)
Ekonomika mus apgauna pirmadienį, bet mes ir toliau ja tikime. Apgauna antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį, sekmadienį, tačiau mes vis tiek nesiliaujame ja tikėti. Galvojame, kad mus išgelbės bankininkai ar galingi verslo magnatai. Manome, kad mūsų saugumas garantuotas taupomojoje sąskaitoje banke, nekilnojamame turte, biznyje…
Prieš kurį laiką sutikau žmogų. Jis verkė ir pergyveno, nes pastaruoju metu prarado milžiniškus pinigus. Žmogus aimanuodamas pasakojo, ko neteko, pasitikėdamas pasaulio sistema ir, kai pagalvoja, jam darosi gėda, ką už tuos pinigus žadėjo ir galėjo nuveikti dėl Viešpaties. Prieš kelis metus jis man sakė, kad dar truputį praturtės ir pastatys koplyčią mūsų besikuriančiam vienuolynui. Praėjo kažkiek laiko, jis vėl sakė, kad pastatys ne tik koplyčią, bet ir gyvenamus pastatus. Tvirtino, kad jau turi daug pinigų, tačiau nori juos dar labiau padauginti, todėl kol kas dar negali paaukoti. Bet jau greit ateis laikas ir jis viską pastatys… Kaip minėjau, gana neseniai, kai jau stovėjo mūsų koplyčia, jam nė centu neprisidėjus, jis atvyko guostis, kad viską prarado… Sako: „Kodėl anksčiau apie tai negalvojau?!“
Kad ir didžiausius darbus nuveiktume, jie nesuteiks laimės,
jei į juos nebus sudėta mūsų širdis,
atnaujinta Jėzuje Kristuje.
Tačiau Šventajame Rašte aiškiai parašyta, kad laimės receptas ne šiame pasaulyje, kur viską rūdys naikina ir kandys suėda. Jėzus primena:
„Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 25 – 33. Taip pat žiūr. Lk 12, 22 – 31; Jok 4, 13 – 14)…
Į Tavo šlovę, Viešpatie, žvelgiame…
(kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)
Be abejo, sunku kalbėti žmonėms apie visišką pasitikėjimą Jėzumi, kai jie nenori klausytis. Domininkonas tėvas Paul-Dominique Marcovits „Mažuosiuose palaiminimuose“ tokiais žodžiais atpasakoja situaciją: „Kiekvienas mokytojas, pamokslininkas arba viešai kalbantis asmuo yra turėjęs tokią patirtį: auditorijoje yra žmonių, kurie jo klausosi arba nesiklauso! Jei jums kas nors sako: „Visi jūsų klausėsi“, tai žinokite, kad toks pareiškimas tėra vertas sudilusio skatiko… Jėzus yra pamokslininkas. Jis kalba apie subtilius dalykus: Dievo Karalystę, savo Tėvo meilę visiems žmonėms, Jis atskleidžia, kokie reikalavimai leidžia gyventi pagal Dievo troškimus. Jėzus kalba palyginimais, pasakoja paprastas, tačiau visiems suprantamas bei giliaprasmes istorijas. Auditorija Jo klausosi. Kai kuriems žmonėms Jo žodžiai suteikia laimę: skubiai sugrįžę namo, jie juos perpasakoja savo aplinkiniams, bet kasdieniai rūpesčiai visa nuslopina ir jie, būdami „akimirkos žmonės“, pasinėrę į sunkius darbus, užmiršta Jėzaus žodžius. Kitus apima entuziazmas, kai jie būna šalia Jėzaus! Kokių tik pagyrų Jis nesulaukia! Tačiau Viešpaties žodžiai neįsiskverbia į juos giliai, nes jie paviršutiniški, žmonės „be šaknų“. Žinome įtaigų palyginimą apie sėjėją (plg. Mt 13, 3 – 9; 18 – 23), taikliai apibūdinantį mūsų tikrovę: „Ne visuomet esame išgirsti!..“
Tačiau palaiminti išgirdusieji! Palaiminimas į jų gyvenimą ateina iš visų pusių…
Skelbdami Jėzaus Vardo šlovę, išaukštiname Tėvo meilę,
kryžiaus spindesiu nuplaunančią pasaulio nuodėmę.
Tebus mūsų lūpos nuolat atviros Dievo darbų,
apreikštų mūsų gyvenime, skelbimui!
Pažįstu keletą verslo žmonių, kurie, tikėjimo skatinami, reguliariai aukoja dešimtinę. Jų darbo sėkmė prasidėjo nuo tada, kai pasiryžo aukoti dešimtinę. Minimi žmonės ne tik yra gana turtinti, bet ir laimingi. Tačiau jų laimės paslaptis – ne pinigai. Nėra sekmadienio, kad jie apleistų Mišias, nėra dienos, kad nesimelstų, puoselėja nuoširdų sakramentinį gyvenimą. Todėl Dievas juos visokeriopai aprūpina. Jei iškyla sunkumai, Viešpats suteikia jėgų juos nugalėti. Šie žmonės tikri laimės salos gyventojai, savo dvasiniu gyvenimu besidalinantys su kitais. Jie subūrė maldos grupelę ir kas savaitę renkasi bendrai maldai, pakviesdami ir naujus žmones. Kaskart jie ne vien lūpomis, bet ir širdimi bei darbais išpažįsta, kad Jėzus Kristus yra jų Viešpats ir Gelbėtojas. Esu įsitikinęs, kad per pusantro tokios dvasinės veiklos dešimtmečio jie Dievui sugrąžino dvasiškai atgimusių žmonių daugiau, negu tai įvyksta nedidelėje parapijoje. Nors ir būdami turtingi, prie turto širdies jie nepririšo. Ne kartą iš jų lūpų esu girdėjęs, kad visuomet ir visame kame yra pasirengę priimti Dievo valią. Tai nėra vien žodžiai. Pasitaikė situacijų, kai ne kartą jie realiai įrodė ištikimybę Viešpačiui…
Lyg augalas į Tave, Viešpatie, tiesiamės…
(kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)
Norite, kad Dievas laimintų jūsų finansus? Jei taip, pirmiausia pasirūpinkite, kad Dievas jūsų gyvenime taptų svarbiausias, o po to aukokite dešimtinę. Dešimtinė be tikėjimo neišgelbės. Pirmoje vietoje – Jėzus… Kokiai institucijai ją aukoti? Dešimtinę aukokite tai krikščioniškai bendruomenei, kuri realiai ir reguliariai rūpinasi jūsų, kaip Viešpatyje atgimusio, krikščionio dvasiniu gyvenimu. Jei jūs tvirtinate, kad dešimtinę aukojate geriems darbams, tai nėra dešimtinė Viešpačiui. Šventasis Raštas aiškiai nurodo, kad jūsų dešimtinė turi keliauti Dievui. Kiti iš kilnių paskatų kylantys paaukojimai nėra toji dešimtinė, apie kurią kalba Viešpats, o tik jūsų geri darbai. Todėl nesuklyskite atskirdami, kas yra dešimtinė, o kas yra geri darbai…
Tačiau svarbiausia atminkite nuolat kartojamą teiginį: visų pirma mūsų laimė priklauso nuo asmeninių santykių su Dievu…
Norėdami užtikrintai išsaugoti iš Dievo gautą malonę,
turime kalbėti apie Jo šlovės darbus.
Nutylima malonė, kaip ir nelaistomas augalas, nunyksta.
Pasaulyje viskas nyksta. Prisimenu savo kelionę į Lenkiją 2010 m. birželio pradžioje. Savo akimis mačiau potvynius. Vienos parduotuvės savininkė pasakojo, kaip iš upių pakrantėse prigludusių kapinių buvo išplautos kapavietės ir išplukdyti net gi karstai su mirusiais…
Tu, Viešpatie, išpuoši gėlę,
tad kaip gi nepasirūpintum mumis…
(kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)
Šių metų birželio vidury mane aplankė jaunuolis, anksčiau turėjęs gražių planų, tačiau palūžęs. Buvo suplanavęs veiklą, kuriai įgyvendinti reikėtų milijonų. Tačiau jis neatsižvelgė į faktą, jog prieš kelis mėnesius buvo paėmęs 300 litų (tik 300 litų!) kreditą, kurio iki šiol neįstengia sugrąžinti. Tuo tarpu Šventasis Raštas sako, kad tas, kuris neištikimas mažuose dalykuose, negali viltis, kad jam bus patikėti dideli. Štai toji Biblijos citata: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!“ (Lk 16, 10 – 12)…
Nerealioms svajonėms neišsipildžius, jaunuolis dvasiškai palūžo. Šįkart jam griežtai pasakiau, kad jei jis radikaliai neatsigręš į dvasinį gyvenimą, jei Jėzus jo gyvenime netaps svarbiausiu, jokių gerų pokyčių nėra ko tikėtis. Laimės sala bus nepasiekiama…
Pasaulis pavydi mums bičiulystės su Dievu,
todėl vietoj Viešpaties mėgina įpiršti savo nykstančius blizgučius.
Nepradėkite veiklos būdami kam nors kažką skolingi. Kad ir 10 litų. Antraip nepasiseks…
Kai Kristus kalba apie laiminguosius, Jis omenyje turi ne vien ateitį. Daug krikščionių sako, kad šioje žemėje, atseit, visi Dievo vaikai turi būti nelaimingi, o laimė mūsų laukia tik Dangaus Karalystėje. Tai – neteisingas požiūris…
Vieną saulėtą sekmadienį (2010 m. birželio 20 d.) mūsų bendruomenės koplyčioje susirinko itin daug žmonių. Gal arti tūkstančio. Iš visų Lietuvos kampelių. Atvyko autobusais ir lengvaisiais automobiliais. Prieš Mišias į zakristiją užėjo viena laime švytinti 74 metų amžiaus moteris ir paliudijo, kaip prieš dvi savaites mūsų koplyčioje po maldos su rankų uždėjimu Viešpats ją išlaisvino iš sunkios vidinės kančios, nuo kurios išsivadavimo ji nerado nei dieną, nei naktį. Kas ją išgelbėjo? Jėzaus Vardas!
Kita moteris tą patį sekmadienį liudijo, kaip prieš kurį laiką gydytojai jos kūne rado auglius. Po maldos mūsų koplyčioje ji pasijuto Viešpaties išgydyta. Kai nuvyko pas gydytojus, šie auglių neberado. Kas ją išgydė? Skelbiama Jėzaus Vardo šlovė!
Saliamonas taip nebuvo pasipuošęs…
(kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)
Vėl gi kita tikinčioji koplyčiai įteikė dovaną, nes Viešpats, po prieš kurį laiką čia vykusios maldos, netikėtu būdu palankiai išsprendė jos gyvenimo aplinkybes, kai atrodė, jog jokia žmogiška galybė neįstengs to atlikti. Pasirodo, kad Jėzui nėra negalimų dalykų! Palaiminti, kurie šaukiasi Jo Vardo ir Juo tiki!
Jei kuo norėtume pasigirti, tai tik Jėzumi, nes patys iš savęs nieko neturime. Tarybiniais laikais gyrėmės socializmu, demonstracijose nešėme plakatus su šūkiais apie „pergalingus komunizmo laimėjimus“, dalijomės „pereinamosiomis gairelėmis“, kabinome medalius, šlovinome vadus. Buvo net tokių, kurie už Staliną šoko ant minų. Tačiau kur visi šie dalykai šiandien? Išnyko lyg pelai sklaidomi vėjo! Žlunga ideologijos, suplyšta plakatai, pamirštamos gairelės, medaliai geriausiu atveju keliauja į muziejų, o vadus vadiname nusikaltusius žmonijai. Vienintelis Jėzus nepavaldus laikui ir žmonių kuriamai istorijai.
Jis – Karalius, kurio Karalystė pranoksta visus šio pasaulio turtus!
Jo Karalystė išlieka amžiams!
Palaiminti pasirinkusieji Jo Karalystę!
Maždaug keturiasdešimtmetė moteris užėjo drauge su linksma bei laiminga senute mama. Mana sunkiai sirgo. Prasidėjus kraujavimui, iš ligoninės buvo išrašyta į namus numirti. Dukros prašymu daug kur už sergančią mamą buvo meldžiamasi. Taip pat ir pas mus. Po maldų Jėzaus Vardu senutė moteris pagijo…
Nors gyvename kančių pasaulyje, tačiau jau šiandien galime gyventi laimės saloje. Mūsų laimė prasideda čia ir tęsiasi amžinybę. Kas surado Jėzų ir priėmė Jį – tas persikėlė gyventi į laimės salą!
Laimingi supratusieji, kad:
1. mus apsaugos ne bankai, ne biznieriai ar valdžia, bet Jėzus;
2. labiausiai mums reikia ieškoti Dievo Karalystės, o visa kita bus pridėta;
3. Jėzų būtina išpažinti lūpomis, širdimi ir darbais visą gyvenimą;
4. mūsų laimė priklauso nuo asmeninių santykių su Dievu;
5. kai skelbiamas Jėzaus Vardas, vyksta stebuklai.
