"Laimės sala – 65 dalis"

„Manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks“ (Iz 54, 10)

Kuo labiau norime Dievą pašlovinti, tuo daugiau turėtume kalbėti ir liudyti apie Jo gailestingumą. Kiekvienas esame jį patyrę. Tačiau stokojame drąsos apie jį kalbėti ir juo dalintis, atimdami galimybę daugeliui pasimetusių tikėjimo kelionėje, atrasti Dievo gailestingumo kelią. Tuo tarpu Dievas mus ragina Jo gailestingumu remtis, gyventi ir skelbti.
Reikia pasitikėti nuolat visoje istorijoje augančia Dievo gailestingumo malone. Deja, daugelis tai pamiršome ir apie tai nemąstome. Esame įsitikinę, kad nenusipelnėme priimti gailestingumą, o tuo labiau jį skelbti. Tuo tarpu Bažnyčia visuomet žengia augimo tempu.

 

Jėzus padėjo pamatą, o Jo mokiniai nuėjo toliau nei Jėzus. Dėl to niekas nesiginčys, jei paskaitys Bibliją.

• Jėzaus šešėlis nieko neišgydė, o mokinių – išgydė.
• Jėzus nepadarė nė dešimties procentų to, ką padarė mokiniai. Jie išvaikščiojo visą žemę ir Evangeliją pamokslavo visur, kur tik buvo galima pamokslauti. Jie vykdavo į įvairias šalis pas pagonis.
• Kristaus drabužių ant nieko nedėjo, o mokinių drabužius dėjo, ir demonai klykdami išlėkdavo net tada, kai apaštalų šalia nebuvo.
• Daugybė šventųjų išmeldė daugiau stebuklų, nei visi Jėzaus mokiniai sudėti kartu.

 

 

Šiandien Dievas ieško žmonių, kurie su apaštališku užsidegimu liudytų pasauliui Jo gailestingumą. Kiekvieną liudytoją Dievas lydės malone ir per juos patvirtins Savo gailestingąją meilę. Tik kalbėkime apie Dievo gailestingumą!..
Dievo gailestingumas nepajudinamas, tvirtesnis už kalnus:
„Nors kalnai imtų kilnotis
ir kalvos svirduliuoti,
tačiau manoji meilė niekada nuo
tavęs nesitrauks,
manoji ramybės sandora nesusvyruos”, –
sako VIEŠPATS, –
Tas, kuris tavęs pagailėjo“ (Iz 54, 10)…

 

Tarybiniais laikais viename kolūkyje nuimant derlių atsitiko nelaimė. Gražiai ir neseniai susižadėjusiai merginai javų apdorojimo mechanizmas nupjovė abi rankas. Visi kaimo gyventojai tarpusavyje kalbėjosi, kad jos sužadėtinis, tvarkingas ir karjerą darantis ūkio specialistas, atsisakys savo nuotakos. Kokia buvo jų nuostaba, kai vaikinas pasakė, kad ją dar labiau myli ir netrukus merginą vedė. Po santuokos, nuo pirmosios bendro gyvenimo dienos, jis savo rankomis ją maitino. Vėliau jų šeimoje gimė septyni vaikai. Neišsenkanti vyro meilė žmonai ir gražus sutuoktinių sutarimo pavyzdys buvo įkvepiantis visiems.
Lygiai taip pat ir Dievo Gailestingumas, kai tampame sužaloti gyvenimo žaizdų ar kentėjimų, savo rankomis skuba gydyti mūsų žaizdas, lydi nepaliaujama ištikimybe bei meile…
Vulkaninės jėgos sugriauna uolas, tačiau nėra tokios jėgos, kuri įstengtų pajudinti mūsų Dievą. Niekas nei praeityje, nei dabartyje, nei ateityje neįstengs priversti Dievą liautis būti mums gailestingu.

 

Dievo meilė viršija Jo teisingumą:
Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“ (Jok 2, 13).
Išmintingasis Koheletas sako:
„Neperdėk būdamas teisus ir neperdėk būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti?“ (Koh 7, 16). Vargas su žmonėmis, nuolat ieškančiais „teisybės“…
Šis patarimas turi rimtą pagrindą: atsižvelgdamas į mus Dievas labiau vadovaujasi gailestingumu, nei teisingumu. Vienas iš Bažnyčios senovės tėvų labai taikliai pastebėjo: „Nevadink Dievą teisingu. Jei Jis būtų teisingas, tu jau seniai degtum pragare“…

 

Kartą, kaip liudija senas viduramžių metraštis, vienas jaunas vienuolis labai kankinosi. Jį nuolat graužė sąžinė dėl įvairių nuodėmių. Vienuolis nuėjo pasikalbėti su išsilavinusiu teologu. Ilgai abu diskutavo, tačiau ramybė taip ir neatėjo. Dievo baimė ir nepasitikėjimas Dievo gailestingumu dar labiau sukaustė nelaimingą vienuolį.
Vieną dieną apie savo širdgėlą jis išsikalbėjo su menko išsilavinimo to paties vienuolyno broliu. Šis brolis nebuvo Dievo Žodžio skelbėjas, tačiau nuoširdžiai pasitikėjo Šventuoju Raštu ir tuo, ką Šventasis Raštas sako. Jaunajam vienuolyno broliui jis perskaitė eilutę iš Apaštalų Darbų knygos, kurioje Dievas kviečia priimti Jo gailestingumą: „kad […]tikėdami mane, gautų

• nuodėmių atleidimą
• bei dalį su pašventintaisiais“ (Apd 18, 26).

Vyresnysis amžiumi vienuolyno brolis pasakė jaunesniajam, jog ypatingai pasitiki šioje eilutėje liudijamu Dievo gailestingumu. Tuomet iki šiol kankinęsis jaunasis vienuolis sušuko:
– Aš tikiu Dievo gailestingumu ir nuodėmių atleidimu!
Nuo to karto vienuolis ne tik atrado širdies ramybę, bet tapo uoliu Dievo gailestingumo skelbėju ir garsiu pamokslininku…

 

Nors pasaulyje regime daug įvairių gamtos kataklizmų, vis dėlto turime pripažinti, kad Dievo gailestingumas valdo visą gamtą. Kaip sakoma Evangelijoje pagal Matą, Dievas„leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45).
Be Dievo valios nepakyla ir nenusileidžia saulė, nepučia vėjai, neteka upės, nelyja, nesiveisia žvėrys, neskraido paukščiai. Jei gamta turėtų sąmonę, jis greičiau nuspręstų susisukti į ritinį ir pražūti, nei tarnauti nuodėmingam žmogui. Tačiau vardan Dievo gailestingumo gamta leidžia naudotis jos turtais bei visomis gėrybėmis…
Nuostabu ir tai, kad Dievas gailestingas ir blogiesiems, ir geriesiems, teisiesiems ir neteisiesiems. Vargu ar mes sugebėtume tokie būti, tačiau Dievas tai pajėgia. Jis žino, kad bet kuris blogasis ir neteisusis vieną dieną gali tapti uoliausiu Jo apaštalu, kaip kitados Saulius tapo Pauliumi…

 

Garsus pamokslininkas Džonas Veslis, daugiau nei pusšimtį metų pamokslavęs Anglijoje, kartą patyrė tokį nutikimą.
Dėl to, kad nuolat ragino žmones priimti Kristų ir patikėti Jo gailestingumu, netikintieji nusprendė pamokslininką nužudyti. Dvasininką sulaikė gūdžiame kelyje. Plėšikai sugriebė jo arklį už pavadžio, nutraukė pamokslininką ant žemės ir žiauriai sumušė. Džonas Veslis nesipriešino. Vos tik pasitaikė proga, jis suklupo ant kelių ir ėmė melstis:
– Dangiškasis Tėve, atleisk jiems!
Nustebęs dėl tokių žodžių plėšikų vadas netikėtai įsakė:
– Daugiau jo nemuškite.
Po to jis kreipėsi į pamokslininką:
– Pone, prisiekiu, kad ateityje niekas niekuomet nepadarys tau nieko blogo. Esu pasirengęs tave apginti, netgi jei dėl to tektų paaukoti savo gyvybę…

 

Plėšikų vado vardas – Žoržas Kliftonas. Visi jį pažino kaip nepataisomą banditą ir ištvirkėlį. Jokia fizinė galia neįstengė Kliftono palaužti, tačiau pamokslininko drąsa bei nusižeminimas banditų vadą nugalėjo. Kristaus gailestingumo dėka atgimęs Kliftonas tapo žinomu dvasininku bei Evangelijos skelbėju Anglijoje…
Leiskime Dievo gailestingumui veikti mūsų ir kitų gyvenime. Praeis nedaug laiko ir išvysime didžiules permainas. Jos radikaliai pakeis mūsų gyvenimą. Tapsime Dievo vaikais, gyvenančiais Viešpaties gailestingumo šlovėje.

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievas ragina Jo gailestingumu remtis, skelbti ir gyventi;
2. Dievo gailestingumas didžiuojasi prieš teisingumą;
3. pasitikintieji Dievo gailestingumu gauna nuodėmių atleidimą ir dalį su pašventintaisiais;
4. Dievo gailestingumas leidžia saulei tekėti ir geriesiems ir blogiesiems;
5. tik Dievo gailestingumas įstengia būti nepalaužiamas ten, kur žmogus neturi jėgų nepalūžti.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879