"Laimės sala – 30 dalis"

„Bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28)

Šįkart vėl pratęsiu „pragaro šoko terapiją“.
Dar vienas šokas i štiks dėl to, kad į pragarą papuolėte taip greitai
Vienas žmogus kartą paklausė: „Koks atstumas iki pragaro?“ Draugas jam atsakė: „Tik vienas žingsnis“.
Tikriausiai daugelis jūsų esate matę pusrūsiuose įsikūrusių barų i škabas. Jose ra šoma: „Leiskitės žemyn!“ arba „Pra šome žengti žingsnį žemyn!“ Kažkas i š jūsų žengs žemyn… Nustebsite, kaip greitai į ten patekote. Niekada net neįtarėte, jog tai nutiks taip greitai…
Pakeliui į pragarą tiek daug kliūčių, jog jums net į galvą neatėjo, kad į šią amžinosios nelaimės vietą įmanoma patekti taip greitai. Tačiau, kai pakliūsite į ten, šiemet ar kitąmet, nustebsite supratę, kaip greitai tai įvyko!..

 

Šerk šnas.
(Viktor Budrėvič nuotrauka)

 

Visagalis Dievas mūsų kelyje sukuria daugybę kliūčių, kad jos užstotų mums kelią į pragarą ir neleistų į ten pakliūti. Šias kliūtis sutinkame per visą mūsų žemi škojo gyvenimo kelionę. Tai – Bažnyčia, Biblija, Sakramentai, pamokslai, maldos, pakelių kryžiai ir dar daug kitų dalykų. Todėl, anot radikalaus baptistų pamokslininko Piter Rakman, jei jūs kada nors pateksite į pragarą, dėl šios galimybės turėsite kovoti lyg pasiutęs šuo, nugalėdamas visas kliūtis, kad pakliūtumėt į pragarą.
Mūsų šalyje į pragarą keliaujantis žmogus patiria klaikią būseną. Kiekvienas bažnyčios pastatas, kiekvienas pakelės kryžius – tai vis perspėjimai. Netgi klaidatikiai, Jehovos liudytojai, mormonai, septintosios dienos adventistai, pagaliau net ir pagoni škieji kultai yra tam tikromis kliūtimis į pragarą (nors, tiesą sakant, daugeliu atvejų yra atvirk ščiai). Vis dėlto tikėjimo trupiniai, per kuriuos galime atrasti i šganymą, yra ir ten…
Pažvelkite: ant bažnyčių ar šalia jų matome varpines, kurios rodo tam tikrą kryptį. O juk tai – priminimas mums. Net ir pats i šganymo nepatyręs pamokslininkas, skelbdamas vien socialinę Evangeliją yra priminimas. Ir tai dar ne viskas. Kažkas už jus meldžiasi. Tai – kliūtis, bet tai dar ne viskas. Pamokslininkai pamokslauja, nesvarbu, ar juos girdite per radiją ar jų nesiklausote. Jie pamokslauja per televizorių. Kas tai? Tai – kliūtis pakeliui į pragarą. Žmonės, besimeldžiantys Šventojoje Dvasioje – tai kliūtis į pragarą. Tokių kliūčių labai daug…

 

Nebereikia jokių įrodymų, kad bent keletą akimirkų pabuvus šalia kai kurių žmonių, tampi apnuodytas. Baisu tai, kad nemaža dalis tokių žmonių nuodija ne vien ten, kur konkrečiu metu yra patys, bet užkrečia vietas, kuriose buvo, daiktus, kuriuos lietė, žmones, kuriuos pažino…

 

Šventoji Dvasia yra pasaulyje. Ji veda mus į

  • nuodėmės pažinimą,
  • nuteisinimo pažinimą
  • ir teismo pažinimą.

Šventoji Dvasia tai daro jau du tūkstančius metų. Todėl, jei jūs pakliūsite į pragarą, privalėsite nugalėti Šventąją Dvasią
Vienas pamokslininkas pasakoja apie nutikimą tikinčiųjų stovykloje. Ten lankėsi žmogus, už kurį ilgus metus kasdien buvo meldžiamasi. Jis turėjo puikią krik ščionę žmoną, todėl ir atvyko su ja į stovyklą. Žmogus buvo neta šytas, senas, atsilikęs medkirtys. Atvykęs į susitikimą apsistojo mažoje senoje lū šnelėje. Vieną vakarą, po siaubą varančio pamokslo apie pragarą, kuomet Dievo jėga visus varstė šiurpuliais, šis vyras buvo paragintas pasirūpinti savo sielos reikalais. Jis atsakė: „Turiu apie tai pagalvoti“. Jis grįžo į savo trobelę, įėjo į ją vienas ir užsitrenkė duris, o jo žmona ir vaikai stovėjo lauke ir visą naktį už jį meldėsi. Taip pat prie trobelės susirinko būrys pamokslininkų, kurie meldėsi drauge. Apie septintą ryto žmogus i šlindo i š trobelės. Kai jis i šėjo į lauką, vien i š jo veido buvo galima spręsti, kad šis žmogus nugalėjo. Jis nugalėjo Dievą. Jo veidas buvo griežtas ir šaltas, tarsi kirvio a šmenys. Vyras nugalėjo Šventąją Dvasią…

 

Šerk šnas.
(Viktor Budrėvič nuotrauka)

 

Jūs privalėsite padaryti tą patį, ką ir jis, kad pakliūtumėte į pragarą. Turėsite paguldyti Dievą ant menčių. Dievas liečia žmonių širdis ir stengiasi jas grąžinti Kristui. Jei jūs aplenkėte šią kliūtį, tuomet nugalėjote Dievą, todėl toliau kelias laisvas. Leiskitės tiesiai į apačią, nes kliūtis įveikėte…
Ar reikalingos kliūtys mūsų keliuose? Jei kas nors, tyčia ar netyčia, nuniokotų kelio ženklus, ar negali įvykti tragedija?..

 

Pragmatizmo akimis žvelgiant prakti škiausiai elgiasi tie, kurie nieko nedaro. Jie nekuria, visuomet yra lojalūs bet kuriai valdžiai, niekuomet neturi savo nuomonės. Jie įstengia sėkmingai nužingsniuoti i š vieno ta ško į kitą, bet daugiau nieko nenuveikia. Tokiu būdu jie lengvai lipa karjeros laiptais, o laiptų vir šuje vainikuojami laurais, nors laiptus pasistatė ne patys. Jie – tarsi gyvi mirusieji, taip niekuomet ir nepažinę gyvenimo šventės.

 

Oklachomoje prie š kelis metus nutiko baisus dalykas. Būrelis vyrukų, vien tik norėdami grubiai pajuokauti ir kvailai pasilinksminti, nusprendė nuo sankryžos, jungusios šalutinį kelią su pagrindiniu, nukabinti ženklą „Stop“. Naktį jie tai padarė. Tą pačią naktį, kiek vėliau, i š pamaldų grįžo pamokslininkas. Būtent tuo keliu kartu jis vežėsi visą savo šeimą. Kelias nebuvo jam gerai žinomas, nes važiuoti juo pasitaikydavo retai. Jis pravažiavo vietą, kur anksčiau stovėdavo „Stop“ ženklas. Važiavo nieko neįtardamas, nes jokio ženklo jau nebebuvo. Kai tik jis pravažiavo buvusio ženklo vietą, keturi jo šeimos nariai buvo užmu šti vienu mirksniu. Du jo vaikai atsidūrė reanimacijoje, jis pats buvo užmu štas, dar trys jo vaikai taip pat buvo užmu šti, o jo žmona liko be kojų ir be rankų…
Didelis „linksmas“ pok štas?!. Štai, matote, ką rei škia pa šalinti kliūtis. Pasaulyje yra žmonių, kurie visais įmanomais būdais mėgina pa šalinti Šventosios Dvasios perspėjimus, stovinčius pakeliui į pragarą. Vie špats apie juos taip kalbėjo: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmu šti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28).

 

Šerk šnas.
(Viktor Budrėvič nuotrauka)

 

Mėgindami kliūtis pa šalinti, nei švengiamai būsite priblok šti, kad patekote į pragarą taip greitai, nepaisant, net jei kas nors turėjo ir tariamai gerus ketinimus…

Pamokslininkas Semas Džonsas pasakojo, kad anksčiau, karo metais, jis nugirdo tokį atvejį.

Vienas jaunuolis turėjo vyresnį brolį. Abu atsidūrė mū šyje. Jie vienas kito nematė, kadangi kuriam laikui buvo pasiųsti į skirtingus dalinius. Taigi jaunesnysis brolis gavo žinią, kad jo vyresnis brolis mir šta vienoje i š kilnojamųjų pirmosios medicininės pagalbos stočių, tuo metu buvusių baisiomis. Ten visur voliojosi krūvos rankų bei kojų, pir štų ir kitų kūno dalių. Einantieji pro šalį netekdavo žado apimti siaubo, stebėdami šias kojų bei rankų krūvas. Taigi, jaunėlis sužinojo, kad jo brolis visi škai bejėgis ir jau vadavosi mirtimi. Tuomet kuo skubiausiai jis i šsiruo šė pas brolį. Kai atvyko, pamatė, kad ten esantys žmonės buvo tiesiog sumesti į vieną krūvą. Tiesiog gulėjo vienas ant kito kažkokiame klojime. Tai buvo ilgas klojimas su krosnimi viename kampe, kuri buvo šaltesnė už ledą. Viskas vyko patį viduržiemį, tačiau krosnis nebuvo kūrenama… Jaunėlis priėjo prie savo brolio ir pamėgino jam kažką pasakyti apie amžinąjį i šsigelbėjimą, tačiau jo brolis tik sumurmėjo, susimuistė ir i štarė: „Man skauda ir a š negaliu šiuo metu su tavimi kalbėtis“. Tuomet jaunėlis papra šė: „Duok man tik minutę, kad galėčiau tau pasakyti“. Šis atsakė: „Ne, broli, vėliau, vėliau. Pakalbėsiu su tavim rytoj i š ryto“. Tuomet jaunėlis i švyniojo savo kelioninę lovą ir atsigulė šalia brolio. Užmigęs regėjo tokį sapną. Vidurnaktį jam prisisapnavo, kad aplinkui įsivie špatavo visi škai tyla ir staiga jis kažką i šgirdo. Apsižvalgė ir pamatė, kad jo brolis atveria burną. Kai jis burną atvėrė, pro burną kažkas i šėjo. Jis sakė, kad tai buvo pana šu į sielą. Siela, apimta panikos, ėmė žvalgytis į kluono kampus. Joje atsispindėjo begalinė baimė. Po to siela nuėjo prie krosnies, metė žvilgsnį į lovas, pakilo į palubę, ir, norėdama pasislėpti, užslinko po balkiais už krosnies kamino. Netrukus sapne jaunuolis i švydo, kaip atsidarė durys, pro kurias įėjo didžiulio ūgio juodas žmogus, apsisiautęs juodą paltą ir dėvintis juodą skrybėlę. Jis žvalgydamasis pavaik štinėjo, priėjo prie kūno, kurio burna buvo praverta, pažvelgė į burną ir negalėjo rasti to, ko ie škojo. Tuomet jis ėmė visur vaik štinėti, kilnoti užtiesalus, lovas, rąstus. Apžiūrėjo visur ir viską. Jaunėlis brolis girdėjo, kaip siela, apimta siaubo, ėmė šaukti. Didysis žmogus užlindo už balkio ir sugriebė sielą, o tuomet, tvirtai ją laikydamas, i šskrido pro langą… Nuo sapne girdėto baisaus sielos skausmo jaunasis kareivis atsibudo. Atsibudęs tuoj pat pažvelgė į brolį, tačiau brolis jau gulėjo nebegyvas ir gulėjo lygiai taip, kaip sapne, atvėręs burną…

 

Šerk šnas.
(Viktor Budrėvič nuotrauka)

 

Kas nors i š jūsų pamanys, kad tai tebuvo vien sapnas. Taip, gal tai vien tik sapnas, tačiau jis be menkiausių abejonių buvo labai artimas realybei… Todėl, galima labai netikėtai ir nemaloniai nustebti, per akimirką pakliuvus į pragarą. Niekas negalvoja, kad viskas gali įvykti taip greitai

 

Nors įkoptume į auk ščiausias sniegynų vir šūnes, tačiau jei ten nesutiktume savo sielos – visos pastangos beprasmės…

 

 

Niekuomet nemėgink glostyti pasiutusio šuns. Nereikia net kad jis įkastų. Vien jo seilės gali nuvaryti tave į kapus…

 

Prisimenu atvejį, kai prie š kažkiek metų buvau klebonas vienoje parapijoje. Kartą mane pakvietė pas ligonį. Šis žmogus niekuomet į bažnyčią nėjo, ko gero net ir tikintis nebuvo, o kai mane pakvietė suteikti jam paskutinius Sakramentus, jis jau buvo be sąmonės, nes, kol dar sąmonę turėjo, įsileisti kunigo nė už ką nesutiko. (Visas šias aplinkybes sužinojau jau po laidotuvių). Kai užėjau į kambarį, kur gulėjo ligonis, ir pradėjau skaityti maldas, iki tol ramus mir štantysis staiga ėmė baisiai kriokti, o jo veido bruožai pradėjo akimirksniu keistis, įgaudami kažkokio baisaus žvėries bruožus. Drauge su manimi į kambarį užėję artimieji labai i šsigando ir i šsibėgiojo apimti siaubo. A š toliau skaičiau maldas. Staiga ligonis kažką garsiai su šuko, jo veidas dar baisiau persikreipė ir… tą pačią akimirką mirė, o lūpos liko atviros, tarsi toliau šauktų, apimtos siaubo…
Kol nepatekome į pragarą dar galime atsiverti Dievo Gailestingumui. Jis stovi prie durų ir beldžia ir, kaip taikliai pastebi Peter Kreeft, jei durys neatidaromos, jos virsta pragaro durimis… Tad, ką gi daryti? Žiūrėti į nuodėmę, kaip į kauke prisidengusį pragarą! Tuomet, baimės apimti, nė akimirkos negai šdami, bėgsime pas Gailestingąjį Tėvą. Tokia baimė nėra bloga. Anot evangelisto, „verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą“ (Mt 5, 29)… Nes, kol aplink slankioja laukiniai žvėrys, geriau bijoti, negu jaustis saugiems…

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. verta pastebėti kliūtis, užstojančias pragarą;
2. geriau ne mes Dievą nugalėkime, o Jis – mus;
3. reikia bijoti tų, kurie sielą ir kūną gali pražudyti pragare;
4. jei širdies durys užvertos Kristui – jos tampa durimis į pragarą;
5. nuodėmė – tai veidą kauke prisidengęs pragaras.

2011 m. kovas

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: