"Laimės sala – 58 dalis"

„Tau nusidėjau – tiktai tau – ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6)

Vienas siuvėjas buvo įnikęs atsikirpti gabalus audinių, kuriuos jam atnešdavo užsakovai. Sąžinė, aišku, nepritarė jo veiksmams, tačiau jis stengėsi neklausyti savo vidinio balso ir tęsė nuodėmingą veiklą.
Kartą jam prisisapnavo, kad jis atsidūrė Dievo Teisme. Siuvėjas mėgino teisintis, kad yra sąžiningas žmogus ir niekam nieko blogo nepadarė… Tačiau staiga prieš jo akis išsivyniojo milžiniška vėliava, susiūta iš begalės jo iš klientų pavogtų audinių gabalų. Išvydęs tokį vaizdą jis nuolankiai nulenkė galvą ir daugiau nebesiteisino…

 

 

Išblyškęs ir susijaudinęs ryte jis papasakojo pameistriams apie savo sapną. Jis maldavo pameistrius, kad, kai šie pastebės jame proveržį atsikirpti medžiagos skiautę, sustabdytų jį ir primintų regėtą sapną.
Praėjo nemažai laiko. Siuvyklos šeimininką vis dar veikė siaubingo sapno įspūdis, todėl pameistriams netekdavo jo sustabdyti nuo vagysčių. Tačiau, o varge, vienas užsakovas atnešė brangų ir nuostabų audinį. Pagunda buvo per daug didelė, todėl šeimininkas neatsispyrė. Veltui pameistriai bandė jam priminti sapną.
– Nutilkit, – aš puikiai prisimenu, kad anoje vėliavoje šio audinio skiautės nebuvo!
Vargšas žmogus!.. Jis mėgino save apgauti, vis dar likdamas nuodėmės valdžioje…

 

Kas yra nuodėmė?
Nuodėmėje gyvenantis žmogus kalba taip:

• „Aš atmetu Dievą, kuris mane sukūrė;
• aš atmetu Jo teisę man vadovauti;
• man visiškai nerūpi, ką Jis man sako ir kokių įsakymų laikytis nurodė;
• man svarbiau aš pats ir mano nuomonė, o ne Dievas ir Jo nuomonė;
• manęs nejaudina visa tai, ką Jis dėl manęs atliko;
• Jo dovanos ir malonės nieko man nereiškia: aš pats esu sau šeimininkas“…

Nuodėmė – tai sukilimas prieš Visagalį Dievą. Štai kuo skiriasi tikras nuodėmės suvokimas, nuo suvokimo, kuris viešpatauja pasaulyje. Kokie bejausmiai neatgimę pasaulio žmonės ir nelinkę pripažinti Dievo šlovės bei neketinantys paklusti Jo reikalavimams!..

 

Jei branginame savo sielą, turime giliai apmąstyti viską, kas buvo pasakyta. „Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, – kol dar tebėra šiandien, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta“ (Žyd 3, 13). Taigi, „apsisiautę nuodėme“, mes galbūt iki šiol net nesigiliname į padėtį, kurioje atsidūrėme. Šiandien reikia pažinti tiesą.
Ar norime pamatyti save tokiais, kokiais iš tiesų esame? Tuomet neapgaudinėkime savęs pačių: nė vienam nusidėjėliui nebuvo atleista, jei jis ir toliau buvo užsispyręs savo nuodėmėje. Negali būti tikros atgailos nepajuntant visos nuodėmės gelmės. Negalime pažinti nuodėmės gelmės, nepažindami didžio ir šlovingo Dievo, kuriam nusidėjome. Juk dažniausiai dėl nuodėmių gailimės visai dėl kitų priežasčių:

• gėda prieš žmones,
• praradome reputaciją
• arba patyrėme Dievo bausmę už nuodėmę.

 

 

 

Tačiau jei niekuomet neįžvelgėme visos nuodėmės gelmės, nukreiptos prieš šlovingąjį Dievą, tuomet atgaila gali būti netikra ir nėra šimtaprocentinio tikrumo, ar Dievas mums atleido…
Įtikėjusį žmogų kažkas paklausė:
– Ar dabar tu ir toliau esi nusidėjėlis?
– Be abejo, taip! – atsakė žmogus.
– Tuomet koks skirtumas tarp tavo ankstesnės ir dabartinės būsenos?
Tikintysis kiek pagalvojęs atsakė:
– Anksčiau aš buvau nusidėjėlis, kuris bėgo nuodėmei iš paskos, o dabar aš nusidėjėlis, kuris bėga nuo nuodėmės…
Psalmėje sakoma:

„Tau nusidėjau – tiktai tau –
ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6).

 

Kad atgaila būtų tikra, būtina suvokti didžiulį nuodėmės blogį. Juk negalime išreikšti nuomonės apie kokį nors reiškinį, kol nepažįstame jo esmės. Jei nesuprantame vieno ar kito dalyko žavesio, tai niekaip nepalies mūsų širdies. Netgi begalinė Dievo šlovė nepaskatins mus Jį garbinti ir Jį mylėti, jei visa savo siela tos šlovės nepatirsime. Net jei nuodėmė nebūtų toks didelis blogis, vis tiek nesuprastume, kaip į ją reaguoti, jei jos nesuvoktume. Turime neapkęsti nuodėmės visa siela. Nuodėmė turi sukelti mumyse siaubą. Turime nusilenkti prieš Dievą ir visa siela gailėtis dėl nuodėmių, bijoti nuodėmių, priešintis nuodėmėms, kaip didžiausiam blogiui, – tačiau taip nesielgsime iki to laiko, kol neįžvelgsime tikro nuodėmės pražūtingumo. Todėl tik gilus nuodėmės supratimas yra būtinas atgailai ir būtent jis į atgailą atveda.
Šventasis Ambraziejus buvo kupinas tokios užuojautos nusidėjėliui ir pasibaisėjimo nuodėme, kad kai kas nors išpažindavo jam savo nuopuolį, jis taip graudžiai verkdavo, jog priversdavo verkti ir nusidėjėlį…

 

Nuodėmės baisumas prieš mus iškyla visoje savo pilnatvėje, kai tik suprantame pareigą mylėti ir tarnauti Tam, kuris spindi begalinėje šlovėje. Kol šios savo pareigos nesuvokiame, išties nuoširdžios atgailos nebus ir būti negalės. Kiekvieno nusidėjėlio širdis kalba:

• „Man nerūpi, ko iš manęs reikalauja Dievas, – aš elgsiuosi savaip.
• Man nerūpi, ką Dievas man sako, – aš atsisakau Jam paklusti.
• Manęs nejaudina tai, ką Jis pažadėjo padaryti su visais, Jo atsisakiusiais.
• Galbūt Jis ir mato mane, tačiau tai manęs nesustabdys.
• Man visiškai tas pats, kad Jis myli ir baudžia.
• Aš elgsiuosi taip, kaip man patinka“.

Tačiau, kuomet Šventoji Dvasia apšvies tokio nusidėjėlio sielą, tuomet jo širdis pasakys:

„Tau nusidėjau – tiktai tau –
ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6)…

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. nuodėmė – tai sukilimas prieš Dievą;
2. pats didžiausias nusikaltimas – atmesti Dievą;
3. nebus atleista nusidėjėliui, jei jis ir toliau bus užsispyręs savo nuodėmėje;
4. nuodėmės turime neapkęsti visa siela;
5. tik gilus nuodėmės supratimas yra būtinas atgailai ir būtent jis į atgailą atveda.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879