"Laimės sala – 75 dalis"

„Ar įgudę blogai elgtis, galėtumėte daryti gera?“ (Jer 13, 23)

Labai džiaugiuosi, kad ankstesniais sekmadieniais mano sakyti pamokslai apie atgailą pasiekė tikinčiųjų širdis. Atsirado žmonių, panorusių pataisyti savo išpažintis. Tai atlikę jie tapo pilnateisiais ir palaimintais Dievo Karalystės piliečiais. Gavėnios laikas ne veltui mus ragina ruošti širdis Velykoms, kad dvasiškai atgimę, prisikeltume su prisikėlusiu Kristumi. Tad šiandien toliau pratęsime svarstymus apie atgailą…
Apie atgailą neįmanoma kalbėti iki tol, kol žmogus

„Dabar džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią, taigi iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 9 – 10).

Didelius privalumus įgyja tas, kuris padaręs klaidas iš jų pasimoko ir daugiau į jas nebegrįžta.

 

Nusidėjėlio gyvenimas ne retai veda į nuodėmingą mirtį.

 

Atgaila – tai sielos būsena, kurios metu patiriame stiprų liūdesį, supratę savo nuodėmes ir priimame tvirtą pasiryžimą stengtis daugiau nebenusidėti. Atgaila veda į visišką atmetimą visko, kas gali sukelti skausmą mylinčiam Dievui.
Ar lengvai žmogus gali atlikti atgailą? Ne. Pranašas Jeremijas rašo:

„Argi gali etiopas pakeisti savo odą,
o leopardas savo dėmes?
Tad, ar įgudę blogai elgtis,
galėtumėte daryti gera?
“ (Jer 13, 23)…
Atgaila – tai Dievo dovana, siunčiama tam, kuris yra pasirengęs ją priimti, kurio širdis tam yra parengta Šventosios Dvasios…

(Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Palaimintasis Ikonijos vyskupas Antilochijus kalbėjo:
„Kodėl jūs, tiesos sūnūs, esantieji šventojoje Katalikų Bažnyčioje, nesiliaujate liūdėti? Jei turite tam kokią priežastį, pasakykite, atsiverkite man, kaip mylimiausieji vaikai savo tėvui, kupinam meilės, kad būtumėte paguosti. Nedera jums, nuo pat gimimo per šventąjį Krikštą gimusiems iš Tikrojo Dievo, kankintis ir liūdėti. Tesiliaus jūsų liūdesys! Šventasis apaštalas Paulius liepia nepaliaujamai džiaugtis, ragindamas: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).
Tad kokia jūsų liūdesio priežastis? Dar prieš jums atsakant aš ją supratau: Dievas atvėrė ją mano kvailumui. Žinau, žinau, kad pavyduolis velnias įaudrina jūsų širdis netyromis mintimis ir bjauriais ketinimais, šitaip aptemdydamas išmintingas sielos akis.

Po audringos nakties pažvelgė žmogus į veidrodį ir mato, kad veido bruožai lyg ir svetimi. Tačiau veidrodis piktdžiugiškai nusišypsojo ir tarė: „Net neabejok: tai tu!“

 

  • Vieniems velnias įkvepia netyrus piktžodžiavimus ir kitas baisias bei netikusias mintis.
  • Antrųjų širdyse įdiegia erezijas, niūrius jausmus, pyktį ir nieku verčia tikėjimo paslaptis.
  • Vienus kreipia į puikybę, o kitus apginkluoja priešiškumu šventiesiems paveikslams, ragindamas juos laikyti nenaudingais ir nereikalingais.
  • Kitus gundo paleistuvystės nuodėmėmis bei įvairiausiais nuopuoliais, ypatingai veikdamas bažnyčioje, maldos metu, sužeisdamas silpnavalių ir neturinčių jėgų pasipriešinti žmonių širdis.

Dar kitus paskatina netikėti nemirtingąja ir gyvybę teikiančia Eucharistija, draskydamas širdis gundymu mąstyti, kad Eucharistija tėra paprasčiausia duona, paprasčiausias vynas ir nieko daugiau.

 

(Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Šias nuodėmingas mintis tamsybių demonas labai rūpestingai pasėja dėl to, kad visais įmanomais būdais žmonių širdis pastūmėtų į liūdesį bei nusiminimą, o iš liūdesio nuvestų į atšalimą ir abejingumą, o per atšalimą – į visišką neviltį.
Šventoji didžiojo Ganytojo Jėzaus Kristaus kaimene, maldauju jus: nepasiduokite demono gundymams ir neįsileiskite jo primetamų minčių. Nemąstykite apie tai, apie ką mąstyti siūlo demonas. Budėkite, kad minčių nepaverstumėte darbais. Budėkite, kad jūsų siela netaptų dirva, kurioje priešas pasėtų savo sėklą“…
Tikras tikintysis, gyvenantis pasaulyje, panašus į laivą, plaukiantį per vandenyną. Ne tas vanduo jį paskandins, kuriuo laivas plaukia, o tas, kuris pateks į vidų. Tokiu būdu pasaulis negali pražudyti žmoguje tikro krikščionio. Jis jį pražudys tik tuomet, jei pateks į jo širdį ir joje apsigyvens…

Taip kaip daugelis žmonių yra įsitikinę, kad žymiai paprasčiau pasiklysti minioje, nei likus vienam ieškoti tiesos, taip ir nusidedantis ne retai galvoja, kad nusidėjėlių būryje Dievas nepastebės jo nuodėmių, todėl ir atgailauti neketina.

 

Yra tokia senovinė nuodėmių atleidimo malda, kuri baigiasi žodžiais: „Teatleidžia tau Dievas visas nuodėmes, dėl kurių tu nuoširdžiai gailiesi“. Ne tas nuodėmes, kurias paprasčiausiai papasakojai, o tas, dėl kurių sudrebėjo tavo siela ir visą tave apėmė siaubas. Būtent šios nuodėmės yra tau atleidžiamos. Visos kitos – tėra tolesnis tavo darbas ir uždavinys. Tu turi vis toliau ir toliau, giliau ir giliau žengti į savo vidų, jį tyrinėti ir surasti viską, kas nėra verta

  • nei Dievo,
  • nei tavęs,
  • nei žmonių nuomonės.

Tokiu būdu išpažintis tampa progresu, palaipsniui išpažintį darančiu vis gilesnę. Pamažu prieš tave atsiveria visos sielos gelmės. Jūs pasakysite:
– Tad kame slypi gyvenimo esmė? Ar vien tame, kad leistumėmės į tas gelmes ir regėtumėme savyje vien blogį? Leistis į tamsą? Taip neįmanoma gyventi.
Tikra tiesa. Taip gyventi neįmanoma. Tačiau tamsą išgena šviesa. Jei sugebame įžvelgti savyje kažką gera, tai reiškia, kad šviesa įsiskverbė į naują mūsų gyvenimo gelmę…

 

(Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Štai ateina vaikas ir sako:
– Aš regiu visą manyje esantį blogį, tačiau nemoku jo iš savęs išrauti.
Paklauskime vaiko:
– Atsakyk: kai tu įeini į tamsų kambarį, nejaugi tu mosuoji jame baltu rankšluosčiu, vildamasis, kad tamsa išsisklaidys?
– Žinoma, kad ne.
– Tuomet ką tu darai?
– Atidarau langines, atitraukiu užuolaidas, atveriu langus.
– Būtent. Tu įlieji šviesą ten, kur buvo tamsa. Lygiai taip ir šiuo atveju. Jei tu nori iš tiesų gailėtis, iš tiesų atlikti gerą išpažintį ir tikrai pasikeisti, tau nereikia susitelkti vien į tai, kas tavyje yra bloga. Tau reikia įsileisti šviesą. O kad pasiektum šį tikslą, turi atkreipti dėmesį į tai, kas tavyje jau yra šviesu. Tada vardan šios šviesos kovok su visa tamsa, kuri tavyje dar liko.
– Taip, tačiau kaip tai padaryti? Negi turiu manyti, kad toje ar kitoje gyvenimo srityje esu toks geras?
– Ne. Skaityk Evangeliją ir pažymėk joje tas vietas,

  • kurios liečia tavo sielą,
  • nuo kurių ima virpėti širdis,
  • nuo kurių šviesėja protas,
  • kurios ugdo tavo valią,
  • ir skatina naujo gyvenimo troškimą.

 

Vakar metė gerti, o šiandien suprato, kad dar ne visiškai…
Vakar apgailėjo nuodėmes, o šiandien vėl į jas sugrįžo…
Vakar davė Dievui pažadus, o šiandien jų išsižadėjo…
Gyvenimas – didinga kova, siekiant išsaugoti kilnius pasiryžimus!

 

Žinok, kad tame žodyje, tame įvaizdyje, tame Kristaus pavyzdyje tu suradai sau dieviškosios šviesos kibirkštėlę. Tada ir šventas paveikslas, prieš kurį galbūt tu burnojai, taps šviesesnis. Tu jau bent truputėlį tapsi panašus į Kristų ir tavyje pamažu ima ryškėti Dievo atvaizdas. O jei taip, tuomet tai ir įsidėmėk.
Jei tu ir toliau darysi nuodėmes, tuomet suterši šventovę, kuri dabar tavyje atsirado, auga, veikia ir gyvena. Nusidėdamas tu

  • mėginsi užgesinti tavyje įsižiebusį Dievo paveikslą,
  • gesinsi šviesą
  • arba apsupsi ją tamsa.

 

 

(Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

To nedaryk. Jei būsi ištikimas toms šviesos kibirkštėlėms, kurios tavyje gyvena, tuomet pamažu tamsa nuo tavęs pasitrauks. Pirmiausia – ten, kur yra šviesa, tamsa jau yra išsisklaidžiusi. Tarkime, tu jau išmokai branginti tyrumą, ir staiga tavyje sukyla visas minčių purvas, erotinių fantazijų ugnis, sukyla kūno troškimai, bei jausmingumas. Tą akimirką gali sau pasakyti: ne, aš savyje jau radau išminties kibirkštėlę, tyrumo kibirkštėlę, troškimą pamilti be tą ar aną žmogų suteršiančių minčių. Todėl negaliu įsileisti į save netyrų minčių. Nepasiduosiu. Kovosiu prieš gundymą ir kovą laimėsiu. Gundymo akimirką aš kreipsiuosi į Kristų ir šauksiu Jam:
– Viešpatie, nuvalyk mano purvus! Viešpatie, gelbėk mane! Viešpatie, padėk man!
Dievas tikrai padės. Dievas, būdamas tobulas Gailestingumas visuomet atsakys į besišaukiančio pagalbos maldą.
Jėzų Kristų „Dievas išaukštino […] savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą.“ (Apd 5, 31).

Laimingi supratusieji, kad:
1. liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą;
2. šio pasaulio liūdesys veda į mirtį;
3. atgaila – tai Dievo dovana, siunčiama tam, kuris yra pasirengęs ją priimti;
4. jei tikinčiojo širdyje apsigyvens pasaulio dvasia, jis nuves žmogų į pražūtį;
5. tamsą išgena šviesa.

2012 m. kovas

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273

Mūsų rėmėjai: