PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ "Kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23)
PILNŲ NAMŲ BENDRUOMENĖ "Kad mano namai būtų pilni" (Lk 14, 23)
„Nebūsiu tau piktas, nes esu maloningas“ (Jer 3, 12)
Daug tikinčiųjų šiuolaikiniame pasaulyje tvirtina, kad jų santykis su Dievu yra pakankamas, nes jie yra pakrikštyti, kai kurie priėję Pirmosios išpažinties, priėmę Pirmąją Komuniją, na, ir vienas kitas priėmę Sutvirtinimo sakramentą. Apie nuolatinę išpažintį, dalyvavimą Mišiose kiekvieną sekmadienį ir kasdienę maldą jie net nenori girdėti. Keisčiausia, jog kai kurie jų tiki, kad išganymui užteks vien tokio formalaus jų tikėjimo. Galėtume bet kurį jų paklausti:
– Atsakyk man, jei paimsiu rašalinę, stipriai užsuksiu dangtį, po to indą aprišiu virve ir nuleisiu į tekantį vandenį, kiek reikės laiko, kad rašalinė taptų švari?
Daugelis atsakys:
– Rašalinė iš vidaus niekada netaps švari…
|
Apmaudu, tačiau nemažai pasiklydusių žmonių, net ir sužinoję apie paklydimus, nenori iš jų pakilti.
|
|
Kad taptume gerais žmonėmis prigimtinių savybių neužtenka. Reikia ir valios pastangų.
|
Taip ir žmogus, nepriėmęs į širdį Kristaus, kaip savo asmeninio Gelbėtojo, nepalaikantis su Juo nuolatinio ryšio, nepatirs išganymo, nors ir bus priėmęs kai kuriuos sakramentus… Nuo Dievo nutolęs žmogus, kaip sako Šventasis Raštas, tampa maištininku…
Daug gyvenimo aplinkybių gali žmogų pastūmėti į nutolimą nuo Dievo ir nuo savo paties išganymo. Vis dėlto Dievas įvairiausiais būdais mėgina žmogų susigrąžinti, nes Dievo gailestingumas neturi ribų…
 |
|
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)
|
Dievo gailestingumas padeda maištininkams sugrįžti pas Dievą.
Pranašo Jeremijo knygoje parašyta:
„Eik, paskelbk šiaurei šiuos žodžius ir tark:
‘Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
nebūsiu tau piktas,
nes esu maloningas, –
tai VIEŠPATIES žodis, –
neapykantos amžinai aš nejaučiu“ (Jer 3, 12).
|
Nepervertinkime savęs pačių: pasiekę lubas, supraskime, kad aukščiau – mūsų lubos tėra kažkam grindys.
|
Maištas ir nutolimas nuo Dievo – tai sunkus nusikaltimas, nes sulaužo ištikimybę Dievui. Pagal bet kurios pasaulietinės valstybės įstatymus maištininkus teisia ir baudžia. Tačiau Dievo gailestingumas kitoks – Jis nepaliaujamai kviečia maištininkus sugrįžti į Tėvo namus… Kviečia į širdis įsileisti Jėzų…
Garsus Anglijos poetas Alfredas Tennisonas su jį aplankiusiu svečiu vaikštinėjo sode tarp puikių gėlynų. Netikėtai svečias sustojo ties vienu iš gėlynų ir paklausė poetą:
– Jau seniai norėjau jus paklausti, ką galvojate apie Jėzų Kristų?
Poetas jam atsakė:
– Tai, ką šioms gėlėms reiškia saulė, tą patį mano sielai reiškia Jėzus Kristus. Aš be Jo negalėčiau gyventi…
 |
|
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)
|
Kiek bekalbėtume apie Dievo gailestingumą, pilnai jo apsakyti niekuomet niekam neužteks išminties. Tačiau vis tiek apie jį reikia kalbėti. Jį pažinti turi nuo Dievo nutolę maištininkai ir visi gyvenimo kančių prislėgtieji. Kas tiki ir pasitiki Dievo gailestingumu, tas nepraranda vilties…
Dievo gailestingumas panaikina Dievo rūstybę.
„Dėlei savo didelio gailestingumo
jų nesunaikinai ir nepalikai,
nes esi maloningas ir gailestingas Dievas“ (Neh 9, 31).
|
Niekuomet nesiginčykite su kvailiu: žmonės iš šalies gali tarp jūsų nepastebėti skirtumo!
|
Savo teisėtoje rūstybėje Dievas niekuomet nepamiršta gailestingumo. Visuomet reikia atminti, kad, lyginant su pragaro kančiomis, bet kokios žemiškos kančios nėra tokios baisios…
Jau minėjau, kad Dievas savo gailestingumą tobulai įgyvendino per savo sūnų Jėzų Kristų. Jo mums labiausiai reikia. Per Jį patiriame išsigelbėjimą…
 |
|
(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)
|
Prieš kelis metus vienas laikraštis aprašė tokią istoriją.
Kartą anglas karininkas kartu su savo vaikais vaikštinėjo sode. Netikėtai jis išgirdo kažkokį keistą gaudesį, atsigręžė ir išvydo, kad tiesiai į vieną iš jo vaikų skrenda širšių spiečius.
– Krisk ant žemės! – suriko tėvas.
Berniukas mirksniu griuvo ant žemės. Tėvas greitai nusivilko striukę ir ėmė ja mosuoti, kad, apsaugodamas sūnų, širšes nukreiptų į save. Karininkas pasiekė tikslą. Širšės pakeitė kryptį ir, neliesdamos vaiko, puolė tėvą, sugeldamos jį mirtinai. Jis mirė, kad išgelbėtų savo sūnų…
|
Tapti blogų įpročių vergu daug lengviau, nei iš jų išsilaisvinti.
|
|
Daug kam vis trūksta to mažo minimumo, kad pasiektų maksimumą.
|
Tokia yra tėvo meilė!..
Dabar pažvelkime į Golgotą. Ten nutiko dar baisesnis dalykas. Ten Jėzus Kristus už mūsų nuodėmes prisiėmė Dievo rūstybę, kuri turėjo ištikti mus. Baisios kančios, kurių buvome nusipelnę mes, krito ant To, kuris neturėjo nuodėmės…
Tokia yra Dievo meilė!..
Ar esame Dievui už tai dėkingi?..
Laimingi supratusieji, kad:
1. žmogus, nepriėmęs į širdį Kristaus, kaip savo asmeninio Gelbėtojo, nepatirs išganymo;
2. kaip sako Šventasis Raštas, nuo Dievo nutolęs žmogus tampa maištininku;
3. nutolimas nuo Dievo – tai sunkus nusikaltimas, nes sulaužo ištikimybę Dievui;
4. savo teisėtoje rūstybėje Dievas niekuomet nepamiršta gailestingumo;
5. Dievas savo gailestingumą tobulai įgyvendino per savo sūnų Jėzų Kristų. Per Jį patiriame išsigelbėjimą.
12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879
