Daug būtų galima papasakoti apie romumą. Vienas iš romumo požymių – gebėjimas nuolankiai priimti išmėginimus ir nepalaužiamas pasitikėjimas Apvaizda. Ši mintis Bažnyčioje žinoma nuo pirmųjų amžių. Abatas Juozapas Tėbietis sakydavo, jog malonės Dievo akyse susilaukia trijų rūšių žmonės. Pirmiausia tie, kurie sirgdami ir išmėginami priima viską, dėkodami Dievui. Paskui tie, kurie nepriekaištingai atlieka savo darbus Viešpaties akivaizdoje, nesiekdami žmonių palankumo. Galiausiai tie, kurie paklūsta dvasios tėvui ir atsižada savo valios…
Šių metų vasarą klausiau įdomų liudijimą (rusų kalba), atsiųstą mano krikščionių bičiulių iš Amerikos. (Šio liudijimo nuorašą platiname į mūsų koplyčią atvykstantiems piligrimams, prašydami, kad jie savo ruožtu platintų tarp savo pažįstamų).
Pasakojimas pavadintas „Margarita ir KGB“. Mane sužavėjo liudijime minimų Dievo vaikų tvirtybė ir pakantumas priešams esant iki kraštutinumo nepalankioms situacijoms. Tai liudijimas apie širdies romumą, nepaprastą Dievo malonę, suteiktą Jo vaikams; malonę pasitikėti Viešpačiu net ir tokiomis aplinkybėmis, kai, atrodytų, nebėra jėgų tikėti… Išklausę liudiją suprantame, kad per išmėginimus Dievas ištikimiesiems teikia ypatingas malones. Ištikimybė Jam vainikuojama ne vien amžinybėje, bet jau ir šiame gyvenime…
Keliaujančius į laimės salą pirmieji pasitiks išmėginimai.
Romieji, pašaukti paveldėti žemę, išmėginimuose įgyja ypatingą galią spinduliuoti Viešpaties Šlovę.
Jėzaus, besimeldžiančio Alyvų sode, apleistumo akimirka – gydantis slėpinys, atveriantis mūsų širdžiai tiesą apie mus pačius.
Ištikimieji visuomet gyvena laimės saloje, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Kunigas Jean Lafrance, asmeninio gyvenimo pavyzdžiu įrodęs begalinę ištikimybę Jėzui, nekalba, kad pas Jėzų veda įprastiniai ir malonūs keliai. Atvirkščiai: „jeigu norime sutikti Jėzų Kristų savo gyvenime, viena situacija yra ypač palanki. Tai nusiminimas. Tikriausiai tarp mūsų yra žmonių, kurie tai patyrė. Tai patyręs sužinai, ką reiškia šauktis Dievo. Matydami šventųjų gyvenimą sakome: „Kokių malonių jie turėjo, kaip jie galėjo tai padaryti?“ Ką gi, galbūt mes nematome jų maldavimo ir nusiminimo gelmės ir svarumo, nes norint sujaudinti Dievo Širdį, reikia eiti taip toli, reikia, kad Dievas pamatytų, jog mums jau per daug“…
Apaštalas Jokūbas savo laiške apie išmėginimus rašo:
„Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte.
Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo, tvirtai tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, – toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.
Patyrusieji vargą pažįsta romumo paslaptis, todėl iš jų rinkimės bičiulius.
Tuo tarpu šio pasaulio galingieji, dažnai patys to nežinodami, tampa pavojaus priežastimi net ir teisiesiems.
Romumas – vartai į paveldo žemę. Deja, jie visiškai nenaudingi tiems,
kurie net neketina pro juos žengti.
Ištveriantieji išmėginimus didžiausią meilę kviečiami rodyti išmėginimų nepakėlusiems. Priešingu atveju jie pasirodys neverti romiųjų palaiminimo.
Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems“ (Jok 1, 2 – 12)…
Nors, kaip tvirtina kai kurie autoriai, mūsų gyvenimą sudaro 95 procentai nelaimių ir vargo, o penki procentai nuodėmės, tikėdami Jėzumi, neprarandame romumo. Tuo įsitikiname klausydami liudijimą „Margarita ir KGB“. Tai reiškia gyvenimo laimės saloje išsaugojimą, romumą, išplaukiantį iš visiško pasitikėjimo Jėzumi. Tai toks tikėjimas, kuris perkeičia mūsų ligšiolinį mąstymą… Apie tokį tikėjimo išmėginimą kunigas Jean Lafrance pasako neišvengiamą tiesą: „Pagalvokite apie Abraomą, kai Dievas jam pasakė: „Aš duodu tau sūnų, eik, paaukok jį ant kalno!“ Jei jis būtų įsigilinęs į tą mintį, būtų sakęs: „Aš turiu teisę turėti sūnų, nes Tu man pažadėjai palikuonis iš jo. Ir štai Tu manęs prašai jį paaukoti!“ Religiniame gyvenime ateis diena (nežinau – kada), kai jūs turėsite atlikti šį Abraomo tikėjimo aktą: paaukoti tai, kas jums brangiausia“…
Susitelkę bendrystės maldai, tvirtybės vienodai turime pasisemti nuo dviejų – Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalų.
Dažniausiai spindulingus veidus romiųjų stebėjau,
kai jie nueidavo nuo klausyklos.
Vertingiausi mūsų gyvenimo dalykai – ne tie, kuriuos gauname, bet tie, kuriuos laisvanoriškai prarandame, norėdami nors kažkuo prisidėti prie kitų laimės.
Kunigas ir vienuolis Jean Lafrance, kentėdamas vėžio skausmus, rašė apie sielos romumą ir maldą. Jį aplankiusi vienuolė ištarė: „Tas, kas rašo apie maldą, pats turi daug melstis ir tikėtis didelių kančių“. Tai tiksliai atitinka šventosios Rožės Limietės žodžius jos gydytojui Castillo: „Kuo daugiau žmogus turi charizmų, tuo daugiau kryžių neša“…
Kartais į Pilnų namų bendruomenės koplyčią atvykstantys žmonės klausia, kodėl centriniam altoriui pasirinkau paveikslą, vaizduojantį visų apleistą, Alyvų sode angelo guodžiamą Jėzų? Todėl, kad šis siužetas atliepia daugelio atvykstančiųjų širdies būseną… Matyt neatsitiktinai viena moteris 2010 m. rugpjūtyje man liudijo, jog atvyko į mūsų koplyčią vedama begalinio skausmo. Per visas sekmadienio Mišias ji be perstojo žvelgė į šį Jėzaus paveikslą. Po Mišių ilgus metus kankinęs skausmas liovėsi. Atrodė, tarsi jo net nebūtų buvę. Daugiau kančia nebegrįžo. Moteris parsivežė į namus tolesnio gyvenimo ramybę, grįžo į laimės salą, patyrė romiųjų palaiminimą…
Kai jautiesi išduotas, pažvelk į Jėzaus, besimeldžiančio Alyvų sode, paveikslą. Nors tavęs ten nebuvo, tu buvai Jėzaus Širdyje. Tą akimirką Jis meldėsi,
kad tu laimėtum romiųjų žemę. Todėl teisėtai ji priklauso tau.
Buvimas kartu su Dievu, žinant, kad tamsoje su tavimi ir dėl tavęs yra Jėzus, – tai malda, tai ramybė, tai išsilaisvinimas, tai pergalė. Tai persikėlimas į laimės salą, nors širdis ir nevirpa nuo ištartų žodžių ar meilės apraiškų. Tvirta Dievo meilė yra giliai tavyje, neapleidžianti tavęs net tamsybėse. Tuštumoje esi kartu su Dievo Sūnumi – ne retai abu nebylūs. Jėzus, apleistas Sūnus, kenčia su tavimi. Nesugebančio sutelkti minčių ar melstis kenčiančiojo bei išmėginimus patiriančio viduje meldžiasi Jėzus. Dieną po dienos, akimirką po akimirkos tave, apgraibomis einantį tamsoje, lydi Jėzus. Jis kovoja kartu su tavimi. Jaučia visą tavo skausmą. Niekas nelieka Jėzaus ar Jo Tėvo nepastebėta. Per tavyje esančią Jėzaus Dvasią neišblėsta ramybės viltis…