"Laimės sala – 41 dalis"

„Mano išganymas plūs iš kartos į kartą“ (Iz 51, 8)

Ateis laikas, kai tu pasibelsi į dangaus vartus ir sunerimsi, kodėl tavęs neįleidžia. Taip gali nutikti tik dėl vienintelės priežasties: tu pasitikėjai tuo, kad esi krikštytas Bažnyčioje, pasitikėjai, kad tavo tėvai buvo tikintys, buvo tikintys seneliai, kad kažkas už tave meldėsi ir pan. O ar žinai, kuo reikia pasitikėti, aišku, jei Šventasis Raštas teisus? Manau, kad Biblijos teisumu abejoti neverta. Jei tu turi savy asmeninį ryšį su Dievu, žinai ir išpažįsti, kad priklausai Kristui, esi priėmęs Jį į savo širdį ir kasdien su Juo gyveni, kitaip tariant, turi Dievo teisumą, po mirties pateksi į dangų, tačiau jei jo neturi, tavęs laukia pragaras…

Šioje vietoje derėtų prisiminti rašytojo kunigo ir vienuolio Jean Lafrance taiklų teiginį, kad krikščionis, nebūdamas artimas Jėzui Kristui, nesugebantis su Juo kalbėti, Jo klausyti, nėra tvirtas krikščionis, netgi jei turi gilų ir tradicinį tikėjimą, net jei yra labai kilnus. Krikščionis – tai tas, kuris tikrai nori sutikti Jėzų Kristų ir Jo trokšta… Be šio buvimo su Jėzumi laukia pragaras…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Dabar iš pragaro pakilkim į viršų. Iki dangaus.

Štai prie dangaus vartų prieina žmogus ir beldžiasi. Dangaus vartų sargas angelas klausia: „Slaptažodis?“ Žmogus atsako: „Aš esu profesorius, mokslų daktaras. Greičiau atidarykite“. Angelas vėl klausia: „Slaptažodis?“ Anas žmogus atkakliai tęsia: „Paklausykite, aš jūsų nesuprantu. Kame reikalas? Gyvenau dvidešimt pirmame amžiuje ir netikiu jokiais slaptažodžiais. Dar kartą jums kartoju: kuo greičiau atverkite duris. Aš profesorius. Esu dalykiškas žmogus ir neketinu leisti laiką tuščioms diskusijoms. Esu žinomas mokslo ir finansų veikėjas. Buvau įvairių organizacijų narys. Ar jums to dar nepakanka? Kuo greičiau atverkite duris“… Jis negali patekti į dangų. Pakyla sūkurys ir nuneša jį į pragaro liepsną…

Panašiai kalba valstybių prezidentai, premjerai, ministrai, parlamentarai, kino ir muzikos žvaigždės bei įvairios įžymybės. Jie kalba apie viską, tačiau slaptažodžio nežino…

 

Gailestingų akių žvilgsnis švarus, tarsi šilto pavasario lietaus ašara, pakibusi ant medelio ar žolytės pumpuro.
Gailestingų akių žvilgsnis regi Kristaus šviesą ten, kur pasaulio dvasia viską mėgina apdrabstyti purvais…

 

Šiais, Dievo Gailestingumo metais (2011 m.) išleista popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Dieves in misericordia“ („Apstus gailestingumo“). (Mano giliu įsitikinimu šį Bažnyčios dokumentą kiekvienas turėtų įsigyti ir po pastraipėlę studijuoti). Enciklikoje rasime „slaptažodį“, padėsiantį patekti į dangų. „Slaptažodis“ – pasitikėjimas Dievo gailestingumu…

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, prisiliesdamas prie Senojo Testamento išrinktosios tautos istorijos, primena, kad Izraelis turėjo Sandorą su Dievu, nors ne kartą tai Sandorai buvo neištikimas. Kai tik suprasdavo savo neištikimybę, – per ilgą Izraelio istoriją netrūko pranašų ir kitų žmonių, tą supratimą žadinančių, – visada šaukdavosi gailestingumo. Tarp svarbesnių įvykių ir biblinių tekstų galima paminėti:

  • Teisėjų veiklos pradžią, kurioje pasakojama, kaip izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino izraeliečiams išvaduoti gelbėtoją (Plg. Ts 3, 7 – 9).
  • Nepaprasto grožio Saliamono maldą šventyklos pašventinimo proga.

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Maldą, kurioje Saliamonas, kreipdamasis į Dievą, pabrėžia: „Tu palaikai savo ištikimos meilės sandorą su savo tarnais“.

Kalbėdamas apie Viešpaties didybę, Saliamonas pasakoja, kad „net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti“.

Maldoje prašo: „Išgirsk maldavimus savo tarno ir maldavimus savo tautos […] išklausyk ir atleisk!“

Taip pat prašo gailestingumo svetimšaliui: „Suteik visa, ko tavęs svetimtautis prašo“ (Plg. I Kar 8, 22 – 53).

  • Pranašo Michėjo prašymą atleisti, suskambantį guodžiančiu pažadu, kad Dievas atleidžia kaltę
    ir dovanoja nusižengimą, nes jam malonu būti gailestingam
    “ (Plg. Mch 7, 18 – 20).
  • Izaijo paguodos žodžius ir pažadus:
„VIEŠPATS sako:
„Eikit šen, drauge pasvarstykime:
esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu
kaip sniegą.
Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it
kraujas,
jos gali tapti baltos kaip vilna
.“ (Iz 1, 18).

Taip pat Izaijas perduoda Viešpaties pažadus:

Mano išganymas ateis kaip šviesa […],
mano išganymas tvers per amžius […],
mano išganymas plūs iš kartos į kartą […],
aš, aš esu Tas, kuris jus guodžiu“ (Plg. Iz 51, 4 – 16).
  • Tremtinių maldą, kurioje meldžiamasi pasitikint Viešpačiu: „Tenusigręžia nuo mūsų tavo įniršis […]. Išgirsk, Viešpatie, mūsų prašymo maldą ir gelbėk mus dėl savęs paties! (Plg. Bar 2, 11 – 26).
  • Sandoros atnaujinimą grįžus iš tremties.

 

Baimės niekuomet nėra ten, kur viešpatauja gailestingumas!

 

Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių, atsistojo ir išpažino savo nuodėmes bei savo protėvių kaltes. […] išpažino nuodėmes ir, parpuolę kniūbsčia, šlovino VIEŠPATĮ, savo Dievą“.

Šlovindami Viešpatį jie Jam tarė:

„Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte,
išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros […].
Jiems alkstant tu parūpinai duonos iš dangaus,
o jiems trokštant atsiuntei vandens iš uolos,
ir paliepei jiems įeiti ir paveldėti kraštą,
kurį buvai prisiekęs jiems duoti […].
Tu esi gausaus atlaidumo Dievas,
maloningas ir gailestingas
,
lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės […].
Kęsdami priespaudą jie šaukėsi tavęs,
tu išgirdai juos iš dangaus,
ir pagal savo didį gailestingumą davei jiems išgelbėtojus […],
ir gelbėjai juos savo gailestingumu nuolat ir nuolat […],
nes esi maloningas ir gailestingas Dievas“ (Plg. Neh 9, 1 – 37)…

Šie Senojo Testamento (kaip ir viso Šventojo Rašto) tekstai ragina mus atlikti du dalykus, kad nepatektume į pragarą:

  • atgailauti ir
  • pasitikėti Dievo gailestingumu…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Tačiau tęskime mūsų „ekskursiją“ prie dangaus vartų…

Prie vartų prisiartina moteris. Stovėdama ant debesies krašto ji žvelgia žemyn ir mato ugninį pragarą. Ji beldžia į vartus ir sako: „Aš čia“. Angelas klausia: „Slaptažodis?“ Ji jam atsako: „Mano brangusis, aš esu Moterų teisių gynimo asociacijos prezidentė. Taip pat aš esu gėlių augintojų klubo sekretorė. Esu labai gerbiama socialinėje srityje. Mano vyras investavo begalę pinigų į vaistų nuo paralyžiaus gamybą. Prašau nedelsiant atverti duris“. Nė kiek nenustebęs angelas klausia: „Slaptažodis?“ Moteris atsako: „Paklausykite, aš esu Bažnyčios narė. Esu krikštyta. Turiu krikštatėvius. Atidarykite duris“. „Slaptažodis?“ – pakartoja angelas… Ji negali patekti į dangų ir sūkurys nuneša ją į ugnies ežerą…

Šiemet Dievo Gailestingumo paramos fondas išleido knygelę „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Tai – labai vertingas žinių šaltinis apie Dievo Gailestingumą. Knygelėje glaustai ir aiškiai išdėstytos mintys, kaip patirti Dievo Gailestingumą. Tai:

  • Gailestingojo Jėzaus paveikslas,
  • Gailestingumo šventė,
  • Dievo Gailestingumo vainikėlis,
  • Gailestingumo valanda,
  • Dievo Gailestingumo litanija,
  • Dievo Gailestingumo skelbimas.

Neabejoju, kad išmanymas apie Dievo Gailestingumą padės išvengti pragaro…

 

Niekuomet neišspręsime klausimų apie žmogiškuosius santykius, prieš tai neišsprendę Dievo ir žmogaus santykio. Tik pažinę Dievo gailestingumą kiekvienam žmogui, suprasime, kad bet kokie žmogiškieji santykiai įmanomi vien gailestingumo šviesoje.

 

Bet dar kartą grįžkime prie dangaus vartų…

Prie dangaus vartų prieina dar vienas žmogus. Tai – jaunuolis. Jis nerūpestingai apsirengęs ir panašus į veltėdį. Jaunuolis susidomėjęs apžiūrinėja vartus ir matydamas šią nepralaužiamą užtvarą apsipila šaltu prakaitu. Jis žiūri į sieną, po to pro debesies kraštą stebi ugnies ežerą. Tada prisiartina prie vartų ir ima belsti. Angelas klausia: „Slaptažodis?“ Jaunuolis ima šaukti: „Leiskite man įeiti. Ten yra mano motina. Aš niekuomet nesityčiojau iš pragaro. Atvirkščiai: visuomet tikėjau, kad pragaras yra. Mane auklėjo krikščionė motina. Ji dažnai už mane meldėsi. Aš nenoriu pakliūti į ugnies ežerą. Mama. Mama…“ Ir sūkurys nuneša jaunuolį į ugnies ežerą.

Pagaliau matome dar vieną žmogų, beldžiantį į dangaus vartus. Angelas klausia: „Slaptažodis?“ Žmogus atveria lūpas ir garsiai sako: „Aš esu nelaimingas nusidėjėlis, tačiau visas mano nuodėmes nuplovė Jėzaus Kraujas“. Tuomet angelas liepia atidaryti vartus. Žmogus įžengia pro vartus, o ryški šviesa veržiasi į jo akis. Jis priblokštas šviesos ir apimtas nuostabos žvalgosi aplinkui. Matome, kaip greitai keičiasi jo kūnas ir jis visas tampa tarsi nulietas iš aukso. Jis žengia kitą žingsnį ir regi begalybę šventųjų, pilnų džiaugsmo ir be galo laimingų. Tuomet iš sosto pakyla Viešpats, ištiesdamas pervertas rankas… Jis kiekvieną kartą sutikdamas naują dangaus gyventoją pakyla iš sosto tardamas: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! […] Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 21).

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Jei Biblija sako tiesą, o tuo nė kiek neabejojame, tai ten, ugnies ežere, yra begalybė nelaimingų ir pasmerktų nusidėjėlių, kurie tikėjimo akimis regi dangų, taip kaip jį matė šventasis kankinys Steponas. Pro dūmus, kančias bei sierą jie regi dangiškąjį miestą. Jie mato, kaip džiaugiasi atpirktieji ir išgelbėtieji. Būdami pragare jie dūsauja: „O, jei aš būčiau priėmęs Kristų! O, jei aš būčiau priėmęs Kristų! O, jei aš būčiau priėmęs Kristų!..“ Jei, jei, jei.. Per vėlu!..

Budėk, kad ir tau nebūtų per vėlu…

 

Stebiu, kaip besikalanti žolytė judina akmenuką ir galvoju, kad gailestingumo dovana išjudina akmenis sieloje, o krūtinėje ima rusenti amžinai negęstanti žarija…

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. krikščionis – tai tas, kuris tikrai nori sutikti Jėzų Kristų ir Jo trokšta;
2. visuomet reikia šauktis Dievo Gailestingumo;
3. jei žmogus atgailauja, Dievas atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą, nes jam malonu būti gailestingam;
4. kad patektume į dangų, turime atgailauti ir pasitikėti Dievo Gailestingumu;
5. negalima delsti priimti Kristų.

 

2011 m. balandis

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: