"Laimės sala – 70 dalis"

„Vargas tam, kuris […] girdo savo kaimynus, kol jie pasigeria!“ (Hab 2, 15)

Vienas iš pikčiausių nemažos dalies žmonių gyvenimo priešų – alkoholizmas. Jis baisios priklausomybės ligos pavidalu slypi nelaimingo žmogaus viduje ir skatina klimpti vis į gilesnį liūną. Ne veltui Šventasis Raštas perspėja: „Žmogus turi susilaikyti nuo vyno ir kitų svaigalų, susilaikyti nuo acto iš vyno ar bet kokių kitų svaiginamųjų gėrimų, negerti jokios vynuogių sunkos“ (Sk 6, 3).
Nereikia net pasakoti, kokias kančias patiria alkoholikų artimieji. Išgertos degtinės kiekiai proporcingi šeimos narių ašaroms. Alkoholikas šeimoje sukuria nelaimės salą…
Tik girtaujantis žmogus gali taip žemai pulti. Gyvūnų pasaulyje taip nėra. Todėl visiškai nepagrįstai ir be reikalo bendraudami žmonės vieni kitus vadina visokiausiais zoologijos sodo gyventojais. Gyvūnai gyvena pagal savo prigimtį ir patyrę blogį, stengiasi jo vengti…

 

Kartą beždžionė, matydama, kaip jos šeimininkas geria degtinę, taip pat pasigėrė. Kitą dieną ją ir vėl pamėgino nugirdyti, norėdami pasijuokti iš jos keistų grimasų. Šeimininkui griežtai reikalaujant beždžionė išlindo iš giliausio savo narvo kampo. Ranką ji laikė ant galvos, norėdama parodyti, kad jai skauda galvą…
Kai šeimininkas pamėgino pavaišinti beždžionę gurkšniu degtinės, beždžionė akies mirksniu nušuoliavo ant namo stogo. Nors ir kiek ją šaukė, ji net nepajudėjo iš savo vietos.
Apgirtęs šeimininkas įsiuto, stvėrė šautuvą ir nusitaikė į savo augintinę. Beždžionė tuoj pat pasislėpė už kamino.
Tai matydami kiti žmonės nutarė beždžionę nuo stogo nukelti. Kai ėmė lipti kopėčiomis, beždžionė šoko į suodiną kaminą. Jai atrodė geriau uždusti dūmuose arba sudegti, nei gerti degtinę. Laimė, krosnis nebuvo užkurta, todėl nelaimingas žvėrelis išsaugojo gyvybę.
Po šio įvyko beždžionė išgyveno dar dvylika metų, tačiau jos šeimininkas jau seniai buvo miręs nuo alkoholizmo…

 

Kaip žmonės geria?
Remiantis psichiatru ir žymiu mokslininku Antoni Kępinski, galima išvardyti keletą vyraujančių gėrimo stilių:

• neurasteniškasis,
• kontaktyvusis,
• dionisiškasis,
• herojiškas
• ir savižudiškas.

Keletą žodžių apie kiekvieną iš jų.

 

Neurasteniškojo stiliaus esmė tokia: geriama po truputį, bet dažnai, kai žmogus jaučiasi pavargęs ir susierzinęs. Užtenka vienos arba dviejų taurelių, kad pasitaisytų savijauta ir, jau gerai nusiteikęs, galėtum tęsti savo kasdienį gyvenimą. Aišku, gydomasis alkoholio poveikis yra tariamas, nes nuolat vartojant svaigalus, neurastenijos sindromo simptomai tik stiprėja. Nuo alkoholio žmogus vis dažniau jaučiasi pavargęs ir susierzinęs, o tai savo ruožtu verčia vis dažniau iš naujo griebtis alkoholio. Tai – tipiškas neurozinio užburto rato pavyzdys.
Apie šio tipo girtuoklius Šventajame Rašte sakoma:

„Kas dūsauja: “Deja!”? Kas šaukia:
“Vargas man!”?
Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi?
Kas žaizdotas be priežasties?
Kieno miglotos akys?
Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno,
tų, kurie eina tuštinti maišytų
vynų.
Nežvilgčiok į tą raudoną vyną,
kai jis švyti taurėje!
Kaip švelniai žemyn jis teka!
Betgi galų gale jis kanda
kaip
gyvatė
ir gelia kaip angis“ (Pat 23, 29 – 32).

 

 

Kontaktyvusis stilius būdingas tiems, kurie pirmiausia siekia užmegzti geresnius santykius su kitais žmonėmis. Jau po nedidelės alkoholio dozės nedrąsus žmogus ima labiau pasitikėti savimi, jam darosi vis lengviau su bet kuo kalbėti, tyli kompanija pagyvėja, žmonės pasidaro simpatiškesni ir įdomesni. Šis gėrimo stilius paplitęs visose kultūros sferose. Jį praktikuoja ir daktarai, ir valdininkai, ir kunigai. Bėda ta, kad nuo šio gėrimo lengva pereiti prie žymiai baisesnio. Šventasis Raštas taip sako apie šiuos gėrovus:

„Vargas tiems, kurie yra didvyriai prie vyno
ir narsūs prie svaigaus gėrimo!“ (Iz 5, 22).

Dionisiškasis gėrimo stilius paplitęs ne ką mažiau. Čia jau geriama ir apsvaigstama taip, kad būtų galima visai atitrūkti nuo kasdienės tikrovės. Anot Nietzsche‘ės, dionisiškoji nuostata nušluoja visas sienas, panaikina visus įstatymus, suardo bet kokią harmoniją. Beje, pats šio gėrimo stiliaus pavadinimas yra kilęs nuo graikų pagoniškojo dievo Dioniso vardo, kuris, anot mitologijos, yra vyno, vyndarių, puotų, apsvaigimo bei palaido gyvenimo simbolis.
Šventasis Raštas taip apibūdina dionisiškąjį girtavimą, kalbėdamas apie aukštesnio socialinio lygmens žmones, ypač kunigus, pranašus ir teisėjus:

„ Bet ir šitie svirduliuoja perimti
vyno,
klupinėja įkaušę nuo svaigaus
gėrimo.
Kunigas ir pranašas nuo stipraus gėrimo
šlitinėja,
gerai įsikaušę nuo vyno.
Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo,
jie klysta ką regėdami, suklumpa bylą spręsdami.
Taip, visur stalai šlykščiai apvemti, –
švarios vietos nėra“ (Iz 28, 7 – 8)…

 

„Heroiškam“ gėrimo tipui taip pat reikia didelių alkoholio kiekių, nes tik tada pajuntama sava galybė ir pasiruošimas dideliems darbams, kurie mūsų gyvenimo sąlygomis dažniausiai baigiasi chuliganiškais išpuoliais su visomis jų pasekmėmis…
Apie herojišką girtavimą Šventasis Raštas sako:

„Vynas yra užgaulus, svaigusis gėrimas mušeika,
kas girtas nuo jų svirduliuoja,
nėra
išmintingas“ (Pat 20, 1)…

Vienas pamokslininkas kartą buvo pakviestas pamokslauti kalėjime. Kai kaliniai užėmė savo vietas, vienas jų pristatė pamokslininką. Kalinys papasakojo:
– Prieš keliolika metų viename nedideliame kaimelyje gyveno du berniukai. Jie drauge ėjo į mokyklą, drauge žaidė, drauge lankė sekmadieninę krikščionių mokyklą ir sekmadienio pamaldas. Savo laiku vienas iš jų liovėsi lankyti krikščionišką mokyklą ir nustojo melstis šventovėje. Savo sprendimą jis motyvavo, tuo, kad jau išaugo šiuos vaikiškus žaidimus. Jis ėmė išgėrinėti, atsidavė pasaulio malonumams ir girtas įvykdė sunkų nusikaltimą.
Antrasis berniukas nesiliovė lankęsis šventovėje, aktyviai dalyvavo bažnytinio jaunimo veikloje, nes jautė dvasinę šių dalykų naudą ir būtinybę. Tas berniukas, kuris neapleido dvasinio gyvenimo, šįryt mums pamokslaus, o tas, kuris jaunystėje atsisakė Bažnyčios, šiandien pristato jums pamokslininką…
Savižudiškas gėrimo stilius siekia „nuskandinti sielvartą“. Jis atskleidžia pasąmonėje slypintį norą ką nors nužudyti ar pačiam nusižudyti. Reikia „mirtinai nusigerti“, kad užmirštum, kad skauda ir kad bent trumpam mestum savo reikalus ir numalšintum savo skausmą. Tokiu atveju agresija prieš aplinką kartais jungiasi su autoagresija. Paskui prasideda alkoholinė degradacija, o kartu su ja ir socialinė mirtis. Apie tokius žmones Šventais Raštas sako:

„ Vargas tiems, kurie, keldamiesi
ankstų rytą,
negali apsieiti be svaigaus gėrimo,
ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno!
[…]
Jie mėgaujasi pokyliuos vynu,
o apie VIEŠPATIES darbus
jie nieko nenuvokia
ir nemato jo rankų užmojo“ (Iz 5, 11 – 12)…

 

Žmonės geria, nes alkoholis sušvelnina skausmingus klausimus. Išgėręs žmogus pats sau atrodo geresnis, kilnesnis, inteligentiškesnis, drąsesnis ir pan. Tačiau reikia gerti iki dugno, kad pasiektų savo sielos dugną. O kadangi to dugno iš tiesų nėra, grimzdamas gilyn, matai vis didesnę tamsą, ir pagaliau apima noras pasidaryti galą, o čia irgi pagelbsti alkoholis, vietoj mirties atnešantis sąmonės praradimą, tačiau jau kitą dieną, kaip sako Šventasis Raštas,

„Nutilo dainos linksmosios prie vyno;
girtuokliai bjaurisi svaigiuoju gėrimu“ (Iz 24, 9)…

Deja, jų pasibjaurėjimas tetrunka vos keletą akimirkų. Apsisukę jie ir vėl sugrįžta į nesibaigiančią tamsą…

Kartą praeivių dėmesį patraukė keistas vieno žmogaus elgesys. Jis, pasiėmęs medinį metrą, priėjo prie užkandinės – „užgėrinės“ durų ir ėmė jas matuoti. „85 centimetrai pločio ir 2 metrai aukščio“ – kalbėjo sau po nosimi žmogus. Po to, atsigręžęs į jį klausiamu žvilgsniu stebinčius žmones, tarė:
– Šių durų aukštis 2 metrai, o plotis – 85 centimetrai. Lyg ir nedidelės durys. Tačiau aš turėjau namus, ir jie visi pralindo pro šias duris. Turėjau žemės, ir ji pro duris pralindo. Turėjau brangius baldus, ir jie pralindo pro šias duris. Nereikėjo net jų ardyti. Turėjau santaupų. Šios taip pat pro duris pralindo. Bet tai dar ne viskas. Tuo dar viskas nesibaigė. Turėjau gerą sveikatą, bet neseniai gydytojas man pasakė, kad ją visą perleidau per gėryklos duris…

 

Galima vardinti begalę girtavimo priežasčių. Tai ir paveldėjimas, ir papročiai, ir asocialus gyvenimas. Apie šias ir kitas priežastis kiekvienas nemažai žinome. Šįkart apsistokime prie dviejų priežasčių…
Vienas iš daugelio girtuoklystės motyvų yra nuobodulys. Nuobodulys turi daug priežasčių, bet pati pirmoji visada būna negatyvus požiūris į tai, kas mus supa.
Kita girtavimo priežastis – skubėjimas.
Abu reiškiniai – nuobodulys ir skubėjimas – priešingi susidomėjimui ir tikėjimui Dievu. Interesų turintis ir Dievu tikintis žmogus gyvena savo laiku. Jį domina aplinkinis pasaulis. Nuobodžiaujantis arba skubantis žmogus nori iššokti iš to, kas dabar jį supa. Dabartis jam tik kliudo. Todėl vienas iš būdų sumažinti nervinę įtampą ir bent laikinai išsivaduoti iš nuobodulio ir skubėjimo yra alkoholis. Jis padeda bent trumpam ištrūkti iš nemalonios ir erzinančios dabarties, tačiau geriantį neišvengiamai sužlugdo…
Kartą vienas tikintysis vietoj to, kad nueitų į sekmadienio Mišias, iš vakaro girtavo, po to ilgai miegojo. Atsikėlęs pasiėmė butelaitį atsipagiriojimui ir nuėjo žvejoti. Kitą dieną sutiko savo kleboną.
– Na, kunige, praėjusį sekmadienį mano vieta suole ir vėl buvo tuščia.
– O ne, bičiuli, – atsakė kunigas, – tavo vieta buvo užimta.
– O kas atsisėdo mano vietoje? – paklausė nustebęs žmogus.
– Pats velnias, – atsakė klebonas. – Jis sėdėjo tavo vietoje ir visą laiką žiūrėjo į mane kartodamas: „Ir vėl jį eilinį kartą sugavau!..“
Daugelis žmonių yra pratę vieni kitus vaišinti alkoholiu. Dažnai neapsiriboja taurele kita, o pila kuo daugiau. Kai kurie įsivaizduoja, kad kuo gausiau pripils alkoholio, tuo didesnę pagarbą parodys. Tarkime susitinka su kokiu nors svarbiu žmogumi ir stengiasi jam įtikti pildami alkoholį. Arba priimdami parapijose kalėdojančius kunigus ir jiems pila be jokios ribos. Liūdna, kai ne visi kunigai įstengia atsisakyti tokių vaišių. Tada vaišės baigiasi tragikomedija…
Visiems mėgstantiems perdėtai kitus vaišinti alkoholiu, noriu pacituoti ištrauką iš Šventojo Rašto. Habakuko knygoje parašyta:

„Vargas tam,
kuris […] girdo savo kaimynus,
kol jie pasigeria!“ (Hab 2, 15).
Taigi, vargas girdytojams. Vargas ir geriantiems. Ir vieniems, ir kitiems reikia bijoti Dievo. Reikia bijoti girtavimo pasekmių. Šiuo atveju pasitikėti vien Dievo gailestingumu neužtenka. Reikia visomis jėgomis pasipriešinti girtuoklystei.

 

Į mane kreipiasi daug žmonių, kurių aplinkoje kas nors girtauja. Daug rečiau kreipiasi patys geriantieji. Ką reikėtų patarti geriančiųjų artimiesiems? Štai keli dalykai, į kuriuos būtinai reikia atkreipti dėmesį…
Bendra malda namuose išgelbėjo daugelį šeimų: neleido nei tėvams, nei vaikams panirti į alkoholizmą, padėjo nugalėti iškylančius sunkumus.
Dalyvavimas Dievo namuose kiekvieno sekmadienio pamaldose – tai paties Dievo duota galimybė atsiverti Jo malonėms, pasinaudoti šventais sakramentais, permąstyti įvairias kasdienybės patirtis, kai reikia atsiprašyti Viešpaties, kai reikia – padėkoti. Ne kartą Dievas išlaisvino nuo alkoholizmo kai kuriuos gėrėjus, nuolat besilankančius mūsų šventovėje. Jiems, tikėjimu priėmusiems išlaisvinimą belieka atminti šį Šventojo Rašto paraginimą: „Todėl dabar prisižiūrėk! Negerk nei vyno ar svaigaus gėrimo“ (Teis 13, 4) ir būsi laisvas per visas gyvenimo dienas.
Dievo gailestingumo pažinimas įgalina keltis po bet kokio suklupimo ir teikia jėgų pradėti gyvenimą tikėjimo šviesoje, dėkojant Dievui už kiekvieną blaiviai nugyventą dabarties akimirką…
Dievo gailestingumas padeda vaduotis nuo girtuoklystės.
Kartą gyveno vienas žmogus. Jis daug girtavo ir pavargo nuo savo girtuoklystės. Tad vieną dieną susiruošė į Dievo namus ir juose Dievo Akivaizdoje tarė:
– Viešpatie, aš turiu labai didelę problemą. Toji problema – aš pats.
Dievas jam atsakė:
– Mano sūnau, Aš turiu atsakymą į tavo problemą. Tas atsakymas – Aš…
Manau, kad tuo viskas pasakyta…
Šalia šių, pačių svarbiausių tikėjimo priemonių, nereikia apleisti ir medicinos bei mokslo siūlomų metodų.

 

Pirmasis dalykas, be kurio neįmanomas alkoholiko sveikimas, tai geriančiojo gebėjimas pripažinti sau pačiam, kad yra patekęs į girtavimo vergiją. Tik po tokio pripažinimo geriantysis įstengia padėti sau ir priimti kitų pagalbą. Deja, dažniausiai tokio pripažinimo neįvyksta,

 

• kol girtuoklio neatstumia artimieji,
• kol jis nepraranda namų,
• kol neprageria sveikatos
• ar nepakliūva į teisėsaugos akiratį.

 

Labai retai priklausomi žmonės sugeba išvengti šių tragedijų ir nelaukia, kol jos įvyks.
Geriančiojo artimieji neturėtų nusileisti girtuokliui. Jei patys nenori tapti jų aukomis, bet kuria kaina privalo priversti juos gydytis. Tam padeda detoksikacija, po kurios būtinai reikia išklausyti Minesotos programą, o po šios programos be jokių išlygų reikia įsijungti į Anoniminių alkoholikų grupes.
Taigi, kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir geriančiam visų pirma reikia tikėti į Dievą ir stengtis gyventi dvasinį gyvenimą bei pasinaudoti žmonių sukurtomis priemonėmis, kad išlikti blaiviems. Tai du kertiniai akmenys, be kurių joks pamatas neišstovės.

Laimingi supratusieji, kad:

1. vaduojantis nuo girtavimo šeimoje reikalinga bendra malda;
2. Dievas baudžia tuos, kurie stengiasi kitus nugirdyti;
3. dalyvavimas pamaldose sekmadieniais laiduoja Dievo palaimą visai savaitei;
4. Dievo gailestingumas vaduoja nuo girtuoklystės;
5. sergant alkoholizmu būtina pasinaudoti ne tik dvasinėmis, bet ir medicinos priemonėmis.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879