"Laimės sala – 72 dalis"

„Nutildysiu visas jų linksmumo ir džiaugsmo dainas“ (Jer 25, 10)

Kartą gyveno moteris, kuri apako ir be akių šviesos iškentėjo daugiau nei 20 metų. „Aš negaliu patikėti“, – sušuko ji, kuomet gydytojas ligoninėje nuėmė tvarsčius po akių operacijos. Ji verkė iš džiaugsmo, išvydusi žmones, daiktus, gėles, medžius. Tačiau įdomiausia šioje istorijoje tai, kad visus tuos 20 metų ji buvo akla visiškai be reikalo. Ji nežinojo ir jai niekas nepasakė, jog šiuolaikinė chirurgija tokią operaciją sugebėjo atlikti jau prieš 20 metų…

Gydytojas kalbėjo: „Gaila, kad ji apie tai nežinojo anksčiau. Jos gyvenimas būtų buvęs visiškai kitoks“…
Nuo žmogaus žinių priklauso labai daug. Nežinoti, reiškia

Žinios dovanoja mums daug galimybių ir, be abejo, padidina atsakomybę…
Nežinojimas apie Dievo gailestingumą sukelia žmonėms daug dvasinių kančių ir skatina nuo Dievo nutolti…

 

Daug dalykų šiame gyvenime turime su pertekliumi. Tačiau gailestingumo niekuomet nebūna per daug.

Gailestingumas kai kada išganingai baudžia, o teisingumas kartais atleidžia.

 

Jau esame ne kartą kalbėję, kad žmonės nutolsta nuo Dievo. Yra daug šio reiškinio priežasčių. Šįkart aptarkime dar vieną: tai įsitikinimas, kad jie negali arba yra neverti džiaugtis Viešpatyje.

Šventasis Raštas sako, kad džiaugsmas Viešpatyje – mūsų jėga. Be jos neįstengtume išsilaikyti. Todėl turime būti itin atidūs, kadangi kaltės jausmas ir savęs pasmerkimas dėl nuodėmės galutinai sunaikins mūsų džiaugsmą Viešpatyje.

Šiandien į tokią vergiją pakliuvo daugybė krikščionių visame pasaulyje. Jie neįstengia priimti pilno ir visa apimančio atleidimo. Jie įsitikinę, kad neturi teisės džiaugtis.

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Kuomet sūnus palaidūnas iššvaistė savo palikimą ir sugrįžo į namus kupinas nusiminimo bei gėdos, jis net neketino likti tėvo namuose. Vylėsi būti bent samdiniu. Tačiau tėvas lengvai jam atleido, papjovė jautuką ir visus sukvietė į pokylį.
Atkreipkime dėmesį: Dievas turi tik vieną kelią, kaip pasielgti su atgailaujančiu ir grįžtančiu savo vaiku. Štai koks šio kelio pavadinimas: „Priimk Mano meilę ir atleidimą! Pradėkime linksmintis, nes Mano vaikas sugrįžo atgal!“

Rašytojas Džekas Londonas sakė, kad jei šuniui numesi kaulą, tai nebus gailestingumas. Gailestingumas – tai kaulas, kurį pasidalini su šunimi, kai esi ne mažiau alkanas už jį.

Tačiau, jei ir toliau būsime įsikibę į savo neviltį, į nepasitikėjimą Dievo gailestingumu, jei atsisakysime sugrįžti į Tėvo glėbį – nebeturėsime progos patirti džiaugsmo Viešpatyje. O mūsų veidas, kaip sako Šventasis Raštas, atspindės tai, kas yra mūsų širdyje, t. y. liūdesį.
Kai Judėjos žmonės nusidėjo ir neatgailavo, kai nusidėję neieškojo Dievo gailestingumo, nors Jis per pranašus daug kartų ragino atgailauti ir priimti visa atleidžiančią Dievo meilę, Dievas pasakė: „Nutildysiu visas jų linksmumo ir džiaugsmo dainas“ (Jer 25, 10). Bausmė už nuodėmę ir nepasitikėjimą Dievo gailestingumu – bet kokio džiaugsmo praradimas…

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Žinoma savo dosnumu, pasiaukojimu ir meile visiems vargo žmonėms moteris kartą ėjo kartu su broliu judriu miesto šaligatviu. Daug žmonių judėjo pirmyn ir atgal. Staiga ji pasitraukė nuo brolio, priėjo prie visai nepažįstamos moters ir ėmė ją kalbinti:
– Aš matau, kad jūs labai nusiminusi. Sakykite, kaip galėčiau jums padėti?
Moteris ilgai nesiryžo pasakoti, kas jai nutiko, tačiau galų gale atskleidė savo skausmą. Paaiškėjo, kad ji ėjo link upės, ketindama šokti nuo tilto ir nusiskandinti. Nelaimingoji buvo išgelbėta ir po kurio laiko tapo žinoma krikščionybės skleidėja…
Reikėjo, kad kažkas pamatytų jos nelaimę. O kito žmogaus skausmą regi mylinčios akys. Jos ne tik pastebi kitų skausmą, bet ir žino, kaip padėti…

Kai tenka rinktis tarp teisingumo ir gailestingumo, geriau pasirink gailestingumą. Tada ir Dievo Teisme būsi teisiamas vadovaujantis gailestingumu.

Krikščionis, kuriam reikia slėpti širdies skausmą, paprastai nieko neįstengia nuslėpti. Permainos įrašytos jo veide. Permainos atsispindi eisenoje, pokalbyje ir visoje išvaizdoje. Jei paklausite tokį žmogų, kaip jis laikosi, galite tikėtis atsakymo: „Nieko ypatingo. Po truputį laikausi“. Jis nebeturi šūkio, pergalės ženklo, o vien nusiminimo, nevilties ir priespaudos ženklą. Negali būti džiaugsmo ten, kur tikėjimui Dievo gailestingumu nėra vietos. Mūsų uždavinys šiuos žmones regėti mylinčiomis akimis bei į Dievą pakeltomis širdimis…
– Kaip išvengti pagundų? – kartą paklausė žmogus išminčiaus.
Išminčius atsakė:
– Į verdantį puodą niekuomet neskrenda ir nekrenta musės. Taip ir žmogaus dvasios, degančios meile Dievui, niekas negali įstumti į pagundą. Tokio žmogaus dvasia – tarsi langas, pro kurį žvelgia pats Dievas, vedamas troškimo padėti džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievu praradusiems žmonėms…

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Kai pradedame tikėti ir pasitikėti Dievo gailestingumu, jokiu būdu neturime leisti velniui atimti iš mūsų teisės džiaugtis ir linksmintis. Priimkime Dievo gailestingumą ir neabejokime savo teise Dievą šlovinti ir Jame džiūgauti. Jei mes nupuolame, Dievas nori padaryti mus pačius tvirčiausius pačioje silpniausioje mūsų vietoje. Po to Jis trokšta patepti mus džiaugsmo aliejumi. Jis teikia mums atleidimo malonę, dosniai parodo gailestingumą…

Ne retai mūsų širdys prieš prašančiųjų nosis užtrenkiamos taip garsiai, kad šis trenksmas girdimas net danguje. Susimąstykime, ar niekuo nerizikuojame, atmesdami kitų prašymus?

Pas imperatorių Napoleoną kartą atėjo vieno kareivio motina. Jos sūnus buvo nuteistas mirčiai. Atėjusi motina prašė imperatoriaus suteikti malonę ir palikti sūnų gyvą.
Imperatorius jai rūsčiu balsu tarė:
– Pagal teisingumą jis nusipelnė mirties!
Moteris jam atsakė:
– Ne teisingumo atėjau prašyti, o malonės.
– Jūsų sūnus malonės neužsitarnavo, – atkirto imperatorius.
– Valdove, – tyliai ištarė moteris, – malonė nėra užsitarnaujama, ji suteikiama… Todėl aš ir prašau malonės…
Šie žodžiai giliai palietė imperatoriaus širdį ir nusikaltusiam kareiviui jis atleido…

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Niekuomet savo abejonėmis neapribokime Dievo gailestingumo…
Įsivaizduokime, kad Jėzus pasirodo kūne, apsirengęs kaip bet kuris žmogus, ir atsisėda šalia mūsų. Mes sėdime sužaloti, palaužti sielvarto, nusiminę, kamuojami kaltės ir pasmerkimo nuojautos. Jėzaus neatpažįstame, o Jis pradeda mums sakyti:
– Ar tu iš tiesų myli Viešpatį?
Dauguma atsakytume, kad labai stipriai Viešpatį mylime, o Jis mus toliau klausia:
– Tu tikriausiai nusidėjai?
– Taip, – atsakysime nustebę, kad Jis gali skaityti mūsų mintis.
– Ar tiki, kad Jis atleidžia kiekvienam, išpažįstančiam savo nuodėmę ir besikreipiančiam į Jį?
– Taip, tačiau… apgailestauju, pone. Aš žinau, kad sukėliau daug skausmo savo Išganytojui. Aš iš tiesų prieš Jį sunkiai nusidėjau.
– Kodėl nepriimi Jo atleidimo? Pripažinai, kad esi nusidėjėlis, tad kodėl negavai atleidimo?
– Aš nusidėjau labai daug kartų.
– Ar tu tiki, kad Jis atleis tau 999 kartus, jei kaskart tu išpažinsi savo nuodėmę ir, pasitikėdamas Dievo gailestingumu, Jį atsiprašysi?
– Taip.
– Net gi žmogžudystę? Paleistuvystes? Pavydą? Neapykantą? Smurtą? Vagystes? Išdavystes? Burtininkavimą? Abortus?..
– Taip.
– Ar tu norėtum priimti Dievo gailestingumą ir visuomet likti su Jėzumi?
– O taip!
– Tuomet kodėl tu leidi velniui pavogti iš tavęs Jėzaus pergalę ant Kryžiaus? Kodėl nepatiki visa nuplaunančia Dievo Avinėlio kraujo galia? Kodėl nepriimi Jo džiaugsmo ir nepakeli akių aukštyn?..

Pats iškiliausias gailestingumo kelias. Kas juo eina, žengia į dangų.

Jokiu būdu nenutolkime nuo Viešpaties! Nepraraskime džiaugsmo Jame! Turime teisę Jį šlovinti – giedoti, džiūgauti ir būti laimingi Viešpatyje, nes turime viską atleidžiantį Tėvą…
Pasitikėdami Dievo gailestingumu nenutraukime ryšio su gailestinguoju Dievu…
Viena moteris praleido maldoje daug laiko. Vaikai, atsibudę naktį, dažnai girdėdavo, kaip jų mama meldžiasi. Kai vaikai užaugo, ji jiems papasakojo, kodėl tiek daug laiko skirdavo maldai:
– Kartą sapnavau didžiulę sieną, sudėliotą iš įvairaus dydžio akmenų ir plytų. Tačiau savo nuostabai sienoje mačiau plyšius, tuščias vietas, į kurias nebuvo sudėti nei akmenys, nei plytos. Šalia manęs stovėjo angelas. Paklausiau jį, kodėl kai kur sienoje yra tuščios vietos? Angelas man atsakė: „Ši siena pastatyta iš tavo maldų. Siena dėliojama danguje į nenykstantį statinį, o tuščios vietos sienoje – tai tavo maldų trūkumas“. Nuo to laiko aš supratau, kaip svarbu yra melstis ir nenutraukti ryšio su Dievu…
Visi jos vaikai tapo uoliais Dievo vaikais…

Laimingi supratusieji, kad:

1. nežinojimas daugelį žmonių palieka tamsoje;
2. žinios suteikia mums daug galimybių, tačiau padidina atsakomybę;
3. kaltės jausmas neturi sunaikinti mūsų džiaugsmo Viešpatyje;
4. Dievas atleidžia kiekvienam, kuris pas Jį grįžta;
5. bausmė už nuodėmę – džiaugsmo praradimas.

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: