"Laimės sala – 5 dalis"

„Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų“ (2 Kar 20, 6)

Kitąkart galime ir turime prašyti Viešpatį, kad pratęstų mūsų gyvenimo metus, idant kuo daugiau laiko paskirtume Viešpaties reikalams. Tokia istorija aprašyta Senojo Testamento Karalių knygoje:

„Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amozo sūnus pranašas Izaijas jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi’“. Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: „Nūn atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tavęs, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas gera tavo akyse!“ Ir Hezekijas graudžiai apsiverkė. Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jam atėjo VIEŠPATIES žodis: „Grįžk ir pasakyk mano tautos vadui Hezekijui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo protėvio Dovydo Dievas: aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš tave pagydysiu. Trečią dieną tu nueisi į VIEŠPATIES Namus. Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų, tave ir šį miestą išvaduosiu iš Asirijos karaliaus rankos. Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo apginsiu šį miestą’“. Tada Izaijas tarė: „Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų“ (2 Kar 20, 1 – 7)…

 

Maldos laikas…
(PNB foto archyvas. 2006 m. rugpjūtis)

 

Manau, jog retas iš mūsų galėtume pakartoti Hezekijo žodžius, kad ištikimai ir nuoširdžiai elgėmės Dievo akivaizdoje, darydami gera. Dažniausiai savo laiką nukreipėme ne pačia geriausia linkme. Pamėginkime prisiminti, kiek laiko skyrėme bendrystei su Dievu, o kiek laiko pramogoms? Laisvesnę minutę tiesiog susiskaičiuokime, ką nuveikėme per dieną? Kiek valandų praleidome darbe, kiek prie televizoriaus, kiek tuščiai kalbėdami ir, galiausiai, kiek laiko bendravome su Dievu?..

 

Bet kuris iš mūsų esame atsakingi už Dievo mums patikėtų žmonių šventumą. Šiam tikslui privalome skirti kuo daugiau laiko, kad būtume išgelbėti ir mes patys, ir mums patikėtieji.

Jei galvojame, kad gyvenime nuveikėme daug, smarkiai apsirinkame. Kuo labiau patikime nuveiktais darbais, tuo mažiau jų atliekame. Štai daugelis tėvų tvirtina, kad atliko pareigą Dievui vaikus pakrikštydami ir privesdami Sakramentų. Tačiau to nepakanka. Tikslas bus pasiektas tuomet, kuomet vaikai tikėjimo dorybe pranoks savo tėvus.

 

Šiandien daugelis atvykstančių tėvų ir senelių su skausmu širdyje prašo melstis už jų vaikus bei anūkus, praradusius tikėjimą, o savo laiką skiriančius diskotekoms, narkotikams, pasilinksminimų vakarėliams, net gi nusikaltimams. Ir išties, sekmadieniais tarp didelės minios piligrimų jaunų veidų matome ne itin daug… Nesinori nė vieno žmogaus užgauti, tačiau faktas, kad vaikai bei anūkai drauge nesimeldžia ir nedalyvauja pamaldose, liudija tiesą, kad kažkada tie patys tėvai bei seneliai neteisingai panaudojo jiems Dievo dovanotą laiką, kuomet derėjo vaikus ir anūkus susieti tampria bei neišardoma bičiulyste su Viešpačiu. O kas nutiks, jei laikas jau prarastas? Niekas nežinome, kam bus suteikta atsivertimo ir atgailos malonė, o kam ne. Nežinome, kokiame amžiaus tarpsnyje Dievas mus pašauks stoti su gyvenimo apyskaita Jo Akivaizdon… Aplankykite bet kurio miesto kapines. Pažiūrėkite į užrašus paminkliniuose akmenyse. Nustebsite, kad šalia garbaus amžiaus žmonių ilsisi daug jaunuolių, kurių gyvenimas dar tik buvo prasidėjęs. Kas atsakys, kokią apyskaitą už nugyventą, kad ir trumpą, laiką jie pateikė Viešpačiui? Kokią apyskaitą už jų trumpą žemiškojo gyvenimo laiką turės pateikti tėvai? Būkime sąžiningi ir pripažinkime karčią tiesą: retas jaunas žmogus mirė su Jėzaus Vardu lūpose… Jei Jėzaus Vardas neskambėjo kasdienėje maldoje, jei Jis nebuvo neišdildomai įrėžtas širdyje, kas gali pasakyti, kad Viešpaties nepažinęs ar Jo nevertinęs pasiekė amžinosios laimės salą?

Pasiklausykime, apie ką kalba mūsų vaikai ir anūkai? Atrodytų, kad jie niekuomet nebuvo girdėję apie Jėzų bei Jo priesakus. Šiandien sunku atskirti tikintį nuo netikinčio. Dievo dovanotas laikas didina ne malonę, o nuodėmę…

 

Neįmanoma tapti šventais, jei nesiekiame kitų šventumo.

Kuo labiau suvokiame dorybes, tuo geriau atpažįstame tas,
kurių stokojame.

 

Melskimės, kad mūsų žemiškasis laikas būtų vientisas himnas, atskleidžiantis Viešpaties šlovę…

 

Brangiausia akimirkas prieš išeinant į Tėvo namus…
(PNB foto archyvas. 2006 m. gegužė)

 

Maždaug prieš dvidešimt metų girdėjau liudijimą, kaip vienas atgimęs krikščionis dalyvavo Antrajame pasauliniams kare. Kelis tūkstančius tarybinių karių žiedu apsupo vokiečių armija. Visi matė, kad mirtis neišvengiama. Tačiau pastebėjo, kad tarp apsiausties yra tarpelis ir tarybiniai kariai, puolę ant žemės, šliaužė pro tą tarpelį, norėdami išsaugoti gyvybes. Tas krikščionis nutarė, kad jį saugo Viešpats ir, Juo visiškai pasitikėdamas, pakilo nuo žemės ir drąsiai ėmė žingsniuoti link išsigelbėjimo. Vokiečiai jį matė. Šūvių serijos nesiliovė. Tačiau nė viena kulka jo nepalietė. Tuo tarpu iš kelių tūkstančių karių, šliaužusių žeme, iki išsigelbėjimo atslinko tik du ir abu sunkiai sužeisti. Apie įvykį sužinojo generolas. Šį kulkų nepaliestą kareivį pasiėmė savo automobilio vairuotoju. Kur jie važiuodavo, jokios kulkos neimdavo. Kartą, prasidėjus aviacijos bombardavimui, jie važiavo pro miškelį. Generolas liepė nedelsiant sustabdyti automobilį po medžių šakomis. Tačiau krikščionis vairuotojas išgirdo širdy Viešpaties raginimą nesustoti, o važiuoti į atvirą lauką. Nepaklusęs generolui, jis taip ir padarė. Generolas ėmė rėkti, kad ten jie bus matomi vokiečių aviacijai ir mirties neišvengs. Tačiau nutiko kitaip. Sprogimai nuaidėjo toje vietoje, miškelyje, kur generolas buvo liepęs statyti automobilį…

 

Labiausiai Dievui patinka tas mūsų Jam skirtas laikas, kurio labiausiai stokojame, – kai reikia spręsti neatidėliotinas problemas, susitikti su svarbiais žmonėmis, aplankyti kitus, pavalgyti, pailsėti… Ar tomis akimirkomis sugebame sustoti Dievo Akivaizdoje?.. Būtent tuomet yra proga pasitikrinti, kiek Dievas mums yra svarbus.

 

Toks nuostabus yra Viešpats, globojantis ištikimuosius ir Juo pasitikinčius. Jis įkurdina juos laimės saloje, kurioje ramybės nepajėgia išplėšti nei išoriniai, nei vidiniai priešai. Dievo žmonės visuomet randa laiko maldai, o ypač kritiškiausiais gyvenimo atvejais…

Įspūdingas Senojo Testamento pasakojimas apie karalių Dovydą ir prieš jį sukilusį sūnų Absalomą. Visi Dovydo aplinkos žmonės liepia karaliui bėgti ir jis pamažu traukiasi iš Jeruzalės, tačiau lemiamu momentu nutaria sustoti ir palaukti. Kodėl jis taip pasielgė? Todėl, kad visą situaciją maldoje nutarė pavesti Viešpačiui.

 

Gimtadienio žvakeles užpūsdamas jis nežinojo, kad šis jo gimtadienis paskutinis…
(PNB foto archyvas. 2006 m. rugpjūtis)

 

„Atėjo Abjataras, pasirodė ir Zadokas drauge su visais levitais, nešusiais Dievo Sandoros Skrynią. Dievo Skrynią jie padėjo ant žemės, kol praėjo visi iš miesto išėjusieji žmonės. Tada karalius tarė Zadokui: „Parnešk Dievo Skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę VIEŠPATIES akyse, jis parves mane atgal ir leis man pamatyti ir ją, ir jos buveinę. Betgi jei jis sakytų: ‘Tu man nepatinki’, – tikėk manimi, aš esu pasiruošęs. Tedaro jis su manimi, kas gera jo akyse!“ Karalius kunigui Zadokui kalbėjo: „Ar supranti? Grįžk į miestą ramybėje, tu ir Abjataras drauge su savo dviem sūnumis – tavo sūnumi Ahimaazu ir Abjataro sūnumi Jonatanu. Štai aš palūkuriuosiu prie perėjos į dykumą, kol ateis iš jūsų žodis“. Tad Zadokas ir Abjataras parnešė Dievo Skrynią atgal į Jeruzalę ir ten pasiliko.

 

Vienas Rytų išminčius taikliai pastebėjo: „Po kelerių metų tavo galva atsidurs purve – kol esi gyvas, nedėk purvo į savo galvą“.

Šventasis popiežius Grigalius tikėjo, kad Dievas dažnai pasigailėjęs suteikia žmogui tai, ko jis nesiryžta prašyti, nors ir trokšta.

 

Tuo tarpu Dovydas lipo Alyvų kalno šlaitu. Lipdamas verkė. Galva buvo uždengta, ir ėjo basas. Ir visi žmonės, esantieji su juo, apsidengė galvas ir lipdami verkė. Dovydui buvo pranešta, kad Ahitofelis esąs su Absalomu tarp sąmokslininkų. „VIEŠPATIE, – meldėsi Dovydas, – prašau paversti niekais Ahitofelio patarimą!“ (2 Sam 15, 24 – 31)…

Kaip žinome, Dovydą lydėjo pergalė…

 

Laikas sunaikina ir tai, kas kitados buvo nauja…
(PNB foto archyvas. 2006 m. gegužė)

 

Mums reikia laiko, kad dar šiame gyvenime atsiteistume Viešpačiui už įvairias klaidas. Jokūbas Voraginietis, pasakodamas apie šventąjį Grigalių, pateikia tokią istoriją:

„Kai imperatorius Mauricijus persekiojo Grigalių ir Dievo Bažnyčią, be kita ko, Grigalius taip jam parašė: „Kadangi esu nusidėjėlis, tikiu, kad Visagalį Dievą tuo daugiau sau palenksite, kuo daugiau mane, jei blogai tarnauju, pulsite“. Ir štai vieną kartą kažkokia būtybė, dėvinti vienuolio abitą, laikydama dešinėje apnuogintą kalaviją, atsistojo be baimės imperatoriaus akivaizdoje ir, mojuodama ginklu jam prieš veidą, paskelbė, kad tas žūsiąs nuo kardo. Nusigandęs Mau­ricijus liovėsi persekioti Grigalių ir uoliai prašė, kad teiktųsi už jį melstis, idant Viešpats už blogus darbus jį nubaustų dar šiame gyvenime ir neatidėtų bausmės paskutiniajam teismui. Kitą kartą Mauricijus matė regėjimą: esą stovi jisai priešais teisėjo tribūną, ir teisėjas paskelbia: „Atveskite Mauricijų!“ Pastvėrę tarnai atveda jį priešais teisėją. Tas ir sako: „Kur nori, kad atlyginčiau tau už piktadarystes, kurias šiame gyvenime įvykdei?“ – Mauricijus atsakė: „Geriau, Viešpatie, čia man už jas atlygink, o ne būsimame gyvenime“. – Ir tuojau Dievo balsas įsakė, kad Mauricijus, žmona, sūnūs ir dukros būtų ati­duoti nužudyti kareiviui Fokui. Tai ir įvyko: praėjus nedaug laiko, vienas jo kareivis Fokas jį su visa jo šeima nukirto kardu ir perėmė jo imperiją“…

 

Smarkiai klysime, jei manysime, kad mūsų praeities dorybės atpirks apverktiną dabartį. Štai kodėl labai svarbu suvokti nesiliaujančio „dabar“ dėsnį ir visuomet išlikti teisiems Dievo Akivaizdoje

Šventųjų gyvenimų liudijimai įtikinamai kalba, kad jie net ir baisiausiuose suspaudimuose, ligose ar pažeminimuose įstengė būti laimingi. Mat aiškiai suprato, jog tikrasis Kristaus sekėjų palydovas yra kryžius. Mūsų laikų žmonės pametė šį šventumo liudijimą, mėgindami ignoruoti mirtingąją ir neišvengiamai pažeidžiamą žmogaus prigimtį, tuo pačiu apgaudinėdami save ir net Dievą.

 

Laimingi supratusieji, kad:
1. prašyti Viešpatį pratęsti mūsų žemiškąjį gyvenimą galime norėdami jį pakreipti link Dievo;
2. geriau už savo klaidas Dievui bei artimui atsiteisti šiame gyvenime, negu amžinybėje;
3. savo vaikus link Viešpaties turime kreipti be perstojo, nepailsdami, visą gyvenimą;
4. dovanodamas gyvenimą ištikimiesiems Dievas nuolat rodo didį gailestingumą bei malonių gausą;
5. didžiausią vertę turi laikas, praleistas Dievo Akivaizdoje.

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879

Mūsų rėmėjai: