"Laimės sala – 39 dalis"

„Ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų“ (1 Kor 3, 22)

Man ne kartą teko skaityti tarptautiniu mastu pripažinto pamokslininko, apdovanoto pranašišku autoritetu, knygas. Kaip ir šventajai Faustinai jam ne kartą kalbėjo Viešpats ir dauguma krikščionių pripažįsta, kad viskas, ką liudija šis pamokslininkas, yra labai rimta. Maždaug prieš porą dešimtmečių šis pastorius aprašė tai, ką mūsų dienomis matome pasaulyje, o tai primena, kad turi vykti permainos mūsų vertybėse ir mūsų mąstyme, nes Dievas pradėjo teismą pasauliui. Todėl ir mirčiai privalome rengtis ypatingai kruopščiai.
Žiūrėkime, kokios katastrofos krečia visą pasaulį. Deja, čia tik pradžia. Įsidėmėkite: čia tik pradžia!

 

Rick Joyner perspėja, kad ir toliau Žemė bus purtoma ir drebinama. Pačių di­džiausių negandų laikai nuvilnys per žemę lyg di­džiulės jūros bangos. Tačiau tie, kurie pažįsta Jėzų, neišsigąs. Jie stovės prieš riaumojančias jūras ir sakys: ‘Nurimkite!’ Ir jūros nurims. Net ir mažiau­sias iš Jo mažiausiųjų bus lyg milžiniška ramybės tvirtovė, atlaikysianti visa, kas užeis. Iš pradžių Jo šlovė bus apreikšta Jo žmonėms, o vėliau ir per juos. Net ir kūrinija Jį atpažins Jo žmonėse ir pa­klus jiems taip kaip Jam…
Deja, vargu ar galime pasigirti, esantys tokie tobuli, kad išdrįstume nuraminti audras. Jas pirmiausia reikia nuraminti širdyse, kad visuomet būtume pasirengę stoti Viešpaties akivaizdon… Apaštalas Paulius rašo, kad šalia visko, mums priklauso ir mirtis: „Viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 21 – 23)…

 

Dar kartą prisiminkime ankstesnių laikų žmonių rengimąsi mirčiai. Pasitelksime istoriko Mindaugo Paknio studiją Mirtis LDK kultūroje…
Jau XVII a. pradžioje, mirus Sofijai Chodkevičienei iš Mieleckių (1619 m.) per laidotuvių pamokslą Stanislovas Rochavičius minėjo, kad mirusiąją visų pirma dera pagirti už tris dalykus –

• už tai, kad saugojosi mirtinos nuodėmės;
• už tai, kad dažnai dalyvaudavo Mišiose ir priimdavo Švč. Sakramentą;
• už tai, kad tinkamai ir ilgai ruošėsi mirčiai.

Kiek toliau jis tai aprašė dar smulkiau: „Melsdama lengvos baigties, tarp kitų žodžių sakė ir tokius: leisk man nuolatos prieš akis turėti savo kūnišką mirtį ir, kad gyvendama elgčiausi taip, kaip linkėčiau sau elgtis mirštant, kad mirčiau dvasingai, tai yra numarinčiau žemiškas aistras ir taip palaiminta laimingai su tavimi gyvenčiau. Kad rengėsi mirčiai, aišku ir iš to, jog mielai apie mirtį kalbėjosi su dvasininkais, klausėsi jų nuolat ir mirties laukė“…
Rašytojas Rick Joyner ne veltui taikliai pastebi, kreipdamasis į kiekvieną tikintįjį ir primindamas: dangus yra tavo tikrieji namai, todėl tu teisingai elgiesi to trokšdamas. Vis dėlto Dievas yra šventas Dievas, ir jei nori vaikščioti arti Jo, tu taip pat privalai būti šventas. Kuo labiau prie Jo prisiartini, tuo mirtinesnė yra paslėpta nuodėmė… Vadinasi, nuolatiniame pasirengime mirčiai įžvelgiame didžiulę prasmę…

 

Per Elzbietos Valavičienės laidotuvių pamokslą (sakytą Augustino Vitunskio 1636 m.) jau pažymimas

• mirusiosios pavyzdingas gyvenimas,
• nuolatinis mąstymas apie mirtį
• ir tinkamas pasiruošimas tam.

Nors iš tos pačios kalbos sužinome, kad jos elgsena prieš mirtį buvo irgi labai pavyzdinga ir pamaldi (net negaluodama ruošė valgį vargšams, siuvo jiems drabužius, aukojo bažnyčioms, buvo brolijų narė), pamokslininkas nutarė akcentuoti būtent ilga­laikį pasiruošimą mirčiai…
Jėzus Rickui Joyner kalbėjo: „Aš noriu, kad kiekvienas teistų pats save, ir man nereikėtų jų teisti“… Šiuo atveju labai pamokantis šventosios Hildos pavyzdys…
Palaimintasis mūsų Išganymo autorius – Jėzus – panardino Hildos, vadovavusios vienuolynui daugelį metų, sielą į ilgai trun­kančią ligą, kad, kaip apaštalui Pauliui, silpnume tobulėtų stiprybė. Šešerius metus ją kankino nepaliaujanti, deginanti karštligė. Tačiau visą šį laiką Hilda nenustojo dėkojusi Kūrėjui ir nepaliovė, viešai ir pavieniui, mokiusi jai pavestųjų. Remdamasi savo patirtimi, ji visiems patardavo, kad būdami sveiki paklusniai tarnautų Viešpačiui, ištikus bėdai ar ligai visuomet ištikimai Jam dėkotų, viltingai sutiktų mirtį ir būtų jai nuolat pasiruošę…

 

Kai kurie aprašyti ldk mirties pasitikimo atvejai leidžia įsitikinti, kaip tvirtai buvo tikima paskutinių akimirkų reikš­mingumu ir kiek daug įtakos mirties sutikimui turėjo gerosios mirties vadovėliai. Pavyzdžiui, Trakų kaštelionas Jonas Jurgis Radvila (1625 m.) prieš mirtį teigė, kad per visą gyvenimą nieko gero nenuveikęs, tik nuolat Viešpatį žeidė. Po to jis tris kartus atliko išpažintį, tuomet pajuto dvasinį palengvėjimą. Toliau dar dvylika valandų trukusios agonijos metu nuolat atgailavo.
Žygimantas Liauksminas aprašo Kauno stalininko Stanislovo Dzevaltovskio pasiruošimą mirčiai (1654 m.). Bajoras nebijojo mirti, nes visuomet šalia turėjo Dievą. Prieš mirtį sukvietė savo kaimynus ir verkdamas atsiprašė, jeigu ką nors buvo įžeidęs. Tada palaimino vaikus, atliko išpažintį, atliko atgailą, priėmė Švč. Sakramentą, Ligonių patepimą ir numirė.
LDK iždo raštininko Ignoto Lopacinskio tėvas Leonas prieš mirtį (1732 m.) sukvietė ne tik artimuosius, bet ir kaimynus, atski­rai palaimino kiekvieną vaiką, priėmė sakramentus. Tačiau paskutines gyvenimo akimirkas norėjo praleisti tik su dvasininku.

 

Mirčiai būdavo ruošiamasi ne tik sunkios ligos metu, bet ir pasitinkant gyvenimo išbandymus. Dažnai mirčiai pasirengdavo (atlikdavo išpažintį, priimdavo Švč. Sakramentą, surašydavo testa­mentą) moterys prieš gimdymą, kuris ne taip jau retai gimdyvei galėjo baigtis mirtimi. Štai po nesėkmingo gimdymo Didįjį ketvir­tadienį dvidešimt trejų Barbora Radvilaitė – Kiškienė (1614 m.) visą savaitę silpo, po to atliko išpažintį, priėmė Švč. Sakramentą ir Ligonių patepimą ir mirė dešimtą dieną po gimdymo.
Pamaldžiai Vilniuje numirė ir valdovė Cecilija Renata. Ypač sunkiai nėštumą pergyvenusi ir gimdyti besiruošianti Cecilija Renata 1644 03 23 Vilniuje priėmė Ligonių patepimą ir Švč. Sakramentą, atsiduodama Dievo valiai, tačiau naktį pagimdė negyvą kūdikį, o kitą dieną mirė. Pati karalienės mirtis taip pat buvo neįprasta. Po gimdymo ji taip nusilpo, kad nualpo. Vėliau prabudo, skundėsi galvos skausmu ir… pradėjo dainuoti, ko, Radvilos teigimu, anksčiau nedarydavo. Paskutinėmis minutėmis nebesugebėjo pažinti net artimiausių tarnaičių, nors dar norėjo pašnekėti su karaliumi. Vėliau kreipėsi į šv. Ceciliją, savo dangišką globėją ir numirė.

 

Albertas Stanislovas Radvila gana smulkiai aprašė savo pirmo­sios žmonos mirtį (1637 m.). Žmona bandė gydytis dėlėmis, tačiau nesėkmingai – pridėjo jų 15 ir tai tapo jos greito nusilpimo ir mirties priežastimi. Ją ėmė kankinti skausmai, sutriko širdies veikla, atsirado nemiga. Bijodama, kad dėl nuolatinio skausmo ir nemi­gos praras sveiką nuovoką, atliko išpažintį dar kelios dienos prieš mirtį. Paskutines kelias dienas nebendravo nei su vyru, nei su broliu, labiausiai buvo susikaupusi melsdamasi Dievui. Mirties rytą dar tris kartus atliko išpažintį, du kartus priėmė Švč. Sakramentą. Mirtį pasi­tiko apsirengusi kukliais drabužiais, kuriuos jau kelerius metus su savimi vežiojosi. Visą laiką jai merdint šalia buvo brolis dvasininkas Maksimilijonas Eisenreichas, kuris be perstojo meldė šventųjų užta­rimo. Kaip teigiama, mirštančioji labai norėjo, kad būtent šis jos tikras brolis dvasininkas padėtų pasiruošti mirčiai, dėl to jis atskubėjo iš Vokietijos. Sakoma, kad prieš pat mirtį ji tik ištarė „Duokit man mano mylimiausiąjį“, taip parodydama pagarbą nukryžiuotajam Kristui.
Karalaitis Zigmantas Kazimieras (1647 m.), kaip teigė A. S. Radvila, irgi mirė labai pamaldžiai. Prieš mirtį jis gundančiam šėtonui pasakęs „Eik šalin nuo manęs, neturi teisių į mane, tikiu, kad netrukus išvysiu Dievo Motiną Mariją“. Jis paprašė, kad duotų jam į rankas žvakę, su kuria ir mirė.

 

Vladislovas Vaza mirtį (1648 m.) pasitiko kukliai, bet krikščio­niškai. Merkinėje valdovas apsistojo dėl pablogėjusios žmonos Marijos Liudvikos sveikatos (pradėjo karščiuoti). Tačiau pats greitai pradėjo karščiuoti, prasidėjo akmenligės priepuoliai, jis taip nusilpo, kad vos begalėjo kvėpuoti. Gydytojai pradėjo sakyti, kad atsirado požymių, rodančių besiartinančią mirtį. Apie tai buvo informuotas valdovas. Jis įteikė savo testamentą, atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir jėzuito Grigaliaus Schoenhoffo buvo paruoš­tas mirčiai, o naktį mirė.
Brastos kaštelionas Andriejus Abramovičius vyko į Varšuvą (1763 m.) operuotis iškilusio gumbo, tačiau pakeliui nualpo ir buvo priverstas apsistoti artimiausiame miestelyje. Nors jį atgaivino, konstatuota, kad gydytojai vargu ar gali padėti, todėl skubiai pakviestas dvasininkas. Nors mirštantysis jau nebegalėjo (buvo praradęs kalbą) atlikti išpažinties, tačiau atgailaudamas taip nuoširdžiai mušėsi į krūtinę, kad nuo jo žiedo liko žymių ant krūtinės. Po kelių valandų senatorius numirė…
Čia išvardinti tik laimingos mirties atvejai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje į pasirengimą mirčiai būdavo žiūrima labai atsakingai, todėl ir mirties valandą mirštantieji buvo visiškoje vienybėje su Kristumi…

Šventoji Faustina, laukdama mirties, užrašė tokius žodžius:

O nuostabiausia diena, neprilygstama akimirka,
kai pirmą kartą išvysiu savo Dievą <…>
O iškilmingiausia diena, o šviesos diena,
kada siela pažins visą Dievo didybę
ir visa paskęs meilėje Jo,
ir supras, kad jau baigės tremties vargai.
O laiminga diena, o palaiminta diena,
kai mano širdis degs Tau amžinąja liepsna,
nes jau dabar Tave jaučiu, nors per uždangą,
Tu esi man, o Jėzau, gyvenime ir mirtyje stebuklas ir nuostaba.
O diena, kurios laukiu visą gyvenimą, ir laukiu Tavęs, o Dieve (Dien. 1230).

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. išmintingieji didžiausią kruopštumą skiria pasirengimui mirčiai;
2. gyventi reikia taip, kad tokio gyvenimo nesigėdytume mirties valandą;
3. turintis Dievą mirties nebijo;
4. laimingi, paskutines gyvenimo akimirkas galintys praleisti maldoje;
5. mirštantys Viešpatyje paveldi Dangaus Karalystę.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879