"Laimės sala – 60 dalis"

„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15)

Jonas Krikštytojas, Jėzaus Kristaus pirmtakas, savo pamoksluose kalbėjo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 2). Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti: „Tokia yra Mesijo karalystė, šventa karalystė, todėl nė viena neatgailavusi siela į šią karalystę negalės patekti ir negaus Mesijo palaiminimo. Netrukus ateis Mesijas, todėl atgailaukite, idant būtumėte pasiruošę Jį sutikti“…

 

Mūsų dienomis visame pasaulyje per informavimo priemones pikdžiugiškai skelbiamos tikros ir pramanytos Bažnyčios vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų nuodėmės. Be abejo, keliaujanti Bažnyčia, kurią sudaro tie patys mirtingi bei nusidedantys žmonės, visais laikais buvo ženklinama žmogiškojo netobulumo pėdsaku. Tačiau tai tik dar labiau įrodo Bažnyčios nesugriaunamumą, nes Jos Galva – Kristus, kuris yra šventas, kuris yra Dievas ir neturi jokios sutepties. Žemėje keliaujančios Bažnyčios žmonių nuodėmės niekuomet nesuteps Kristaus ir nesumenkins Jo šventumo. Tuo tarpu atgailauti turime visi: ir vyskupai, ir kunigai, ir tikintieji. Reguliari, dažna išpažintis ugdo dorybes ir teikia jėgų daugelį nuodėmių nugalėti…

 

Gaila, kad ne visi žmonės tai supranta. Dėl Bažnyčios kunigų nuodėmių kai kurie atsisako naudotis Sakramentais ir lankyti bažnyčią. Tačiau ne ant kunigų statome savo tikėjimą, o ant Kristaus. Kunigai, būdami tos pačios visuomenės dalimi, ne retai gali sukelti papiktinimą, tačiau tai neturi tapti priežastimi atsisakyti Kristaus, Sakramentų ir Jo Bažnyčios. Todėl nuo mažumės skiepykime vaikams dvasines vertybes, ugdykime jų širdyse tikėjimą Dievu ir baimę nusidėti. Užduokime sau klausimą, ar viską atlikome, kad tiek mes patys, tiek mūsų vaikai pažintų tikėjimą ir būtų taip tvirti, kad jokios audros nepajėgtų jų išplėšti iš Kristaus rankų? O gal mūsų dėmesys sutelktas vien į žemiškuosius poreikius?..

 

Kartą gyveno valstietis vardu Motiejus. Gyveno jis tvarkingai, nieko neskriaudė ir sąžiningu darbu susikrovė nemažus turtus. Motiejaus sūnūs jau suaugę, dirbti yra kam, o ir pats puikiai tvarkosi, tad ir turtų susikaupė gausiai.
Deja, atėjo laikas Motiejui mirti. Mirė senelis, o jo siela pakilo iki dangaus vartų. Ilgai ji ten stovėjo ir laukė, tačiau vartai vis neatsivėrė. Motiejus ėmė mąstyti, ar kaip nors nenusidėjo, permąstė visą savo gyvenimą, tačiau nieko blogo prisiminti neįstengė. Galų gale atsivėrė vartai, pro kurios išėjo Dievo angelas ir tarė Motiejui:
– Tavo vardo nėra gyvenimo knygoje ir tu esi Dievui nusidėjęs.
– Kame? – su nuostaba paklausė Motiejus.
– Tu nejauti nuodėmės, – paaiškino jam angelas, – nes esi nusidėjęs prieš savo vaikus. Palikai juos be nieko.
– Kaip be nieko? – paprieštaravo Motiejus, – tiek turtų ir visokių gėrybių jiems palikau. Ne, Dievo Teismas neteisingas.
Kad ir kiek angelas mėgino išaiškinti Motiejui, šis laikėsi savo nuomonės. Tuomet Dievo angelas paėmė Motiejų ir nusileido su juo atgal į žemę.
– Pažvelk, – sako.
Apsidairė Motiejus, o sūnų niekur nematyti. Vyresnysis sėdi kalėjime. Vidurinį brolį jis nužudė, kai po tėvo mirties broliai dalijosi turtą. Jaunėlis klajoja po pasaulį. Visas ūkis sunaikintas, aruodai tušti. Namuose viešpatauja baisus skurdas. Sėdi vienintelė marti suplėšyta suknele, aplink ją sukiojasi pusalkaniai vaikai ir graudžiai verkia:
– Mama, norim valgyt, norim valgyt…
– Matai, – sako Dievo angelas, – tu rūpinaisi, ne kaip savo vaikų sielas praturtinti, o rūpinaisi tik tuo, kas praeina ir sukelia sąmyšį.
Suprato Motiejus savo nuodėmę ir pripažino, kad Dievo Teismas teisingas…
„Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 21)…
Viešpats Jėzus nuolat primindavo ir kartodavo tą pačią tiesą. Jo šūkis buvo: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).

 

Kol nebus nuoširdžios atgailos, negali būti išgelbėjimą teikiančio tikėjimo, lygiai kaip ir dirva turi būti suarta, kol į ją bus pasėta sėkla, taip ir nusidėjėlio širdis turi būti paruošta priimti  Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų. Todėl Jėzus pasakė: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5, 4) ir paaiškino, kodėl Jis yra pasiųstas:

„Viešpaties Dvasia ant manęs,
nes jis patepė mane,
kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.
Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,
akliesiems – regėjimo;
siuntė vaduoti prislėgtųjų“ (Lk 4, 18)…

 

Biblistikos profesorius Čarlzas Sperdženas, mokydamas studentus pamokslavimo meno, labai taikliai pastebėjo:
Kartą, kai važiavome traukiniu, jis netikėtai sustojo. Visiškai mažas varžtelis viename iš variklių, – o kiekvienas traukinys turi du variklius, – sulūžo. Kai pagaliau vėl pajudėjome, traukinys turėjo važiuoti labai lėtai, nes veikė tik vienas variklis. Iš rikiuotės išėjo vos vienas mažas sraigtelis. Jei ne jis – traukinys būtų lėkęs didžiuliu greičiu, tačiau mažučio geležies gabalėlio trūkumas viską pagadino…
Pasakojama, kad JAV kažkada traukinys sustojo dėl musių, įskridusių į ratų sutepimo dėžutę…
Tai – labai vykusi analogija. Visais požiūriais potencialus žmogus, galintis atnešti didelę naudą, gali tapti absoliučiai nenaudingas net ir dėl vienintelio paties mažiausio trūkumo. Tarkime kunigas ar tikintysis, gražiai atrodantis ar besimeldžiantis bažnyčioje, išėjęs į gatvę pradeda keiktis, pasirodo neblaivus ar dar kitaip papiktina jį pažįstančius žmones. Tai ypač liūdina, nes viskas susiję su Evangelija, kadangi Evangelija savo iškiliausia prasme turi nešti žmonijai milžinišką dvasinę naudą. Evangeliją liudyti privalome visi: ir kunigai, ir tikintieji. Evangelija – vienintelis vaistas nuo visų dvasinių ligų. Tačiau baisu, kai gydanti priemonė pameta savo galią dėl to, kad kitąkart ją naudojantieji turi tam tikrų trūkumų ir negali tinkamai pritaikyti gydymo nei sau, nei kitiems…

 

Be abejo, žinote, kad vanduo, tekantis vamzdžiais gali sukelti daug bėdų. Trūkus vamzdžiui gali būti užlietas jūsų ar kaimyno butas, gali nutikti ir kitų nelaimių. Lygiai taip ir Evangelija, jei ją skelbia dvasiškai sergantys žmonės, gali būti taip iškraipyta, kad klausytojams atneš ne naudą, o žalą. Reikia saugotis, kad skelbiama Evangelijos žinia netaptų pavojinga,

• jei ją skelbs žmonės, praktikuojantys negarbingą gyvenimą,
• pasiklydę klaidinguose mokymuose,
• naudodami Evangeliją, kad pridengtų savo nuodėmes
• arba platintų tikėjimo klaidas.

Lygiai taip pat klausytojams galima pakenkti, jei Evangelija bus pristatome nerimtai, žmonėms nekalbant apie atgailą, paliekant jiems atgailos galimybę neribotam laikui, kada jie patys to panorės, todėl, atseit, nėra poreikio šiame reikale skubėti. Dar daugiau – netinkamo ir neverto skelbėjo – tiek kunigo, tiek pasauliečio – tarnystė gali likti visiškai nereikšminga ir nepateisinti jokių lūkesčių. Bus daug pasėta, tačiau mažai nupjauta. Sėkmės procentas bus žemas… Štai dėl ko reikia atgailauti ir kunigams, ir tikintiesiems…
Kiekviena krikščionio šeima – mažoji bažnyčia, kurioje kasdien turi būti skelbiama Evangelija. Visų pirma tai – tėvų ir motinų uždavinys. Tuo tarpu nemažai žmonių, prisiskaičiusių klaidžiamokslių, išties dalijasi iškreipta Evangelija… Mums reikia atgailos. Neatidėliojant…

 

Jėzus apie save sakė: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32) ir atkakliai tvirtino: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 3). Šią tiesą Viešpats iliustravo palyginimu apie sūnų palaidūną, kuris atsikvošėjęs atgailavo, paliko tolimą kraštą, grįžo pas tėvą ir gavo atleidimą. Palaidūnas sūnus, patyręs daug vargų, „susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15, 17 – 20).
Kiekvienam atgailaujančiam Dievas žada begalinį gailestingumą. Kai Viešpaties nuoširdžiai atsiprašome, Jis ištiesina viską, ką mes padarėme kreiva. Didis Dievo gailestingumas…
Pasakojama, kad imperatorius Karlas V buvo skolingas didžiulę pinigų sumą pirkliui iš Augsburgo…
Vieną kartą turtingas pirklys iškėlė iškilmingus pietus imperatoriaus garbei… Po pietų jis paėmė vekselį, suplėšė jį imperatoriaus akyse ir įmetė į degančią krosnį. Taip jis dovanojo imperatoriui visą skolą. Įeidamas į pirklio namus imperatorius neturėjo jokių galimybių skolą sumokėti, o iš tų namų išeidamas, jis jau buvo nuo skolos išlaisvintas. Jis pats dėl to nieko nenuveikė, todėl jam beliko tik su dėkingumu priimti šią dovaną. Kilniadvasio pirklio dėka iš paskolos rašto neliko nė gabalėlio.
Šis įvykis mums akivaizdžiai iliustruoja, kaip su mumis pasielgė Dievas, atleisdamas ir pasigailėdamas mūsų, nusidėjėlių. Viešpats nuėmė nuo mūsų nesumokėtų skolų naštą, dovanodamas mums savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, mirusį už mūsų nuodėmes ir atpirkusį vardan to, kad amžinai būtume išgelbėti…

 

Kuomet Karolis V pamatė, kaip ugnis suryja jo vekselį, jame nebeliko abejonių, kad jo skola sunaikinta.
Lygiai taip pat ir mes, regėdami Golgotoje didįjį atpirkimo žygdarbį, įsitikiname, kad mūsų nuodėmės yra visiškai atleistos…
Turtingas pirklys iš Augsburgo pasielgė labai kilniai, sunaikindamas skolos raštą, turėjusį begalinę vertę.
Tačiau tai, ką dovanojo mums Viešpats, kad sunaikintų pasmerkimo skolos raštą, pranoksta visa, kas žemiška. Dievas atidavė savo Vienatinį Sūnų kryžiaus mirčiai, kad suteiktų galimybę kiekvienam Jį tikinčiam nepražūti ir laimėti amžinąjį gyvenimą. Jei dėl mūsų gėrio įvyko toks svarbus įvykis, mums belieka iš širdies gelmių dėkoti už tai Dievui ir pasinaudoti kiekvienam iš mūsų teikiama galimybe nuoširdžiai apgailėti savo nuodėmes ir, gavus atleidimą, saugoti save nuo pasaulio sutepties.

Laimingi supratusieji, kad:

1. be atgailos nepateksime į dangaus Karalystę;
2. tikėjimą statome ne ant žmogaus, o ant Kristaus pamato;
3. atgaila žmogaus širdyje visuomet ugdo tikėjimą;
4. netinkamai skelbiama Evangelija gali atnešti žalą;
5. kiekvienam atgailaujančiam Dievas žada gailestingumą.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879