"Laimės sala – 64 dalis"

„Tavo gerumas aukštesnis už dangų ir tavo ištikimybė debesis siekia“ (Ps 108, 5)

Psalmėse randame tokius žodžius, ištartus apie Dievą:

„ Juk kaip aukštai nuo žemės yra dangūs,
taip didi yra jo ištikima meilė pagarbiai jo bijantiesiems“ (Ps 103, 11).

Kitoje psalmėje rašoma:

„Juk tavo gerumas aukštesnis už dangų
ir tavo ištikimybė debesis siekia“ (Ps 108, 5).

 

Žemės atmosfera baigiasi 2 – 3 tūkstančių kilometrų aukštyje, o kamuoliniai debesys plaukia 5 – 6 kilometrų aukštyje virš žemės. Taigi atstumas nuo žemės iki dangaus atstumą iki debesų viršija 500 kartų. Taip ir Dievo gailestingumas daugybę kartų viršija Jo teisingumą, todėl ne veltui nusidėjęs Dovydas prašo atleidimo, žinodamas, koks gailestingas yra Dievas.
Evangelijoje pagal Luką užrašyta, kad Dievas yra „maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“ (Lk 6, 35), todėl ir mes esame skatinami būti gailestingi: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).
Koks nuostabus pareiškimas, kalbantis apie Dievo gerumą bei gailestingumą nedėkingiems ir piktiems žmonėms! Jo vietoje mes geriausiu atveju susilaikytume nuo keršto piktadariams. Tačiau jokiu būdu nesugebėtume išsaugoti jų atžvilgiu gerų jausmų. Tik gailestingasis Dievas gali išlaikyti mūsų atžvilgiu pozityvų požiūrį ir net didžiausią blogį paversti į gėrį…

 

Tai nutiko misijų kraštuose. Kartą žymus to krašto burtininkas ir stabmeldys aplankė misionierių. Burtininkas vaizdavo, kad sukiojasi prie ugnies, ant kurios misionierius virėsi pietus. Slaptomis burtininkas į misionieriaus maistą pribėrė didelę dozę mirtinų nuodų. Po kelių mėnesių pagonis vėl aplankė misionierių ir nustebęs paklausė:
– Pasakyk man, kokį priešnuodį vartoji? Jis turėtų būti labai stiprus.
Misionierius papasakojo pagoniui apie Kristų ir Jo gailestingumą. Burtininkas atsivertė į Dievą ir Jame patyrė atleidimą bei išgelbėjimą. Du jo sūnūs tapo itin uoliais ir pasišventusiais dvasininkais…
Daugelis sunkiai įsivaizduojame, kaip galėtume priimti atleidimą, kuomet taip dažnai nusidėjome prieš Viešpaties šviesą, kurią esame priėmę. Vietoj to daugelis išeiname, tardami: „Kaip gi galėčiau kada nors sugrįžti atgal, kuomet tiek daug girdėjau apie Dievą bei Jo įsakymus, ir vis tiek nuolat nupuoliau, Jam taip sunkiai nusidėdamas?“ Būtent tai ir yra toji lemtinga akimirka, kuomet reikalingas ribų neturinčio Dievo gailestingumo pažinimas, antraip velnias sudraskys mus į gabalus.

 

Kuomet velnias ateina pas mus su savo melu, priminkime jam apie Petrą, kurį tarnystei pašaukė pats Viešpats, tačiau Petras taip žemai puolė. Petras prisiekė Dievu, išdavė Jėzų, pabėgo ir sakė: „Aš netgi nepažįstu to žmogaus“. Tačiau mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus amžinoji meilė ir švelnumas surado jį pakrikusios būsenos, jam atleido, jį prikėlė ir pastatė į didžiausias aukštumas.
Apie savo kančią Dovydas rašė: „Mano nuodėmė nuolat man prieš akis“ (Ps 51, 5). Jei toks suvokimas tampa nepaliaujamas, tai siaurina mūsų mąstymą ir Dievo gailestingumo supratimą. Tai laiko mūsų dėmesį ties mūsų trūkumais, o ne ties Dievo gailestingumo didybe. Velnias nenori, kad širdyse turėtume Dievo teikiamą ramybę, tačiau stengiasi, kad mus nuolat kaustytų baimė ir siaubas Dievo akivaizdoje; Dievo, kuris yra piktas ir kerštingas, pasirengęs prakeikti bei sunaikinti. Tačiau mūsų Dievas ne toks.
Šventasis Raštas apie Jį sako:
„Sugrįžkite, maištingieji vaikai,
jūsų atsimetimą aš pagydysiu“ (Jer 3, 22).

Jei peržengėme Dievo įsakymus ar priėjome atsitraukimo ribą, Dievas nori parengti mus velnio atakai, kuri neišvengiamai ateis.

 

Tuo metu, kol Nehemijas atkūrinėjo Jeruzalę, levitai liaudžiai kalbėjo, koks gailestingas yra Dievas. Tie žmonės nuolat Dievui nusidėdavo – po to, kai Jis nesuskaičiuojamą daugybę kartų sunaikino jų nešlovę bei gėdą kitų tautų akivaizdoje. Ką čia bekalbėti apie nuodėmes prieš Dievo šviesą, kurią esame priėmę. Vis dėlto yra Viešpats, kuris itin rūpestingas, mylintis ir mielaširdingas visiems, Jam nusidėjusiems. Izraelitai grįždavo prie Viešpaties, o Jis rūpinosi jais visuose jų keliuose.
Velnias mums kužda, kad paprasčiau tiesiog atsitraukti, nes tapome per daug maištingi dėl savo nuodėmingų įpročių, todėl, atseit, nėra jokių galimybių būti tokiais, kokias Dievas trokšta mus regėti. Gundymo valandą priminkime gundytojui apie begalinį Dievo gailestingumą, parodytą Jo vaikams praėjusiais amžiais, kuomet jie nusidėdavo lygiai taip pat, kaip ir mes šiandien. Priminkime jam, ką apie Dievą užrašė pranašas Šventajame Rašte:

„Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas,
maloningas ir gailestingas,
lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės,
ir jų nepalikai“ (Neh 9, 17).

 

Kai velnias stengiasi mums įpiršti mintį, jog Dievo kantrybė mūsų atžvilgiu baigėsi, priminkite jam apie begalinį Dievo kantrumą nusidėjusiai Izraelio tautai. Pranašas sako Viešpačiui:

„Gelbėjai juos savo gailestingumu nuolat ir nuolat“ (Neh 9, 28).

Šią mintį pranašas dar labiau išplečia, sakydamas:

„Per daugelį metų buvai kantrus su jais,
įspėjai juos savo dvasia per pranašus […].
Nepaisydamas to, dėlei savo didelio gailestingumo
jų nesunaikinai ir nepalikai,
nes esi maloningas ir gailestingas Dievas“ (Neh 9, 30 – 31)…

Jėzus Kristus – tobulas Gailestingumas – nuolat kviečia Jį priimti ir Jam atsiverti. Jis sunaikina nuodėmę ir išlaisvina iš nevilties bei netikėjimo pančių. Mums būtinai reikia Jėzaus!..

 

Vienas misionierius paliudijo tokią istoriją. Jis paprašė įtikėjusį indėną papasakoti, ką jis galvoja apie Kristų.
Indėnas atsiklaupė ant kelių ir iš sudžiūvusių lapų sudėliojo didelį ratą. Rato centre jis padėjo kirmėlę, o lapus padegė. Veltui kirminėlis bandė surasti išėjimą, grėsusį jam mirtimi. Galiausiai, visai pavargęs, jis liovėsi ieškoti išeities ir pasirengė pačiam blogiausiam.
Tuomet indėnas ištiesė ranką ir, atsargiai paėmęs kirminą, perkėlė jį ant vėsios žolytės. Po to, atsigręžęs į misionierių, indėnas tarė:

– Būtent taip su manimi pasielgė Kristus…

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievo gail estingumas aukštesnis už dangų;
2. Dievo gailestingumas viršija Jo teisingumą;
3. Dievas yra gailestingas net nedėkingiesiems ir piktiesiems;
4. nusidėję neprisiriškime prie savo trūkumų, o mąstykime apie Dievo gailestingumą;
5. dėl savo nusidėjimų Dievo atsiprašydami, visuomet sulauksime atleidimo.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879