"Laimės sala – 68 dalis"

„Kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“
(Tit 3, 7)

Visiems mums reikia įvairių Dievo malonių. Daug ką trokštame išmelsti ir išmeldžiame. Tačiau vienas dalykas, kurio mums reikia ypatingai ir nuo kurio priklauso amžinasis gyvenimas, tai – dvasinis atgimimas. Per jį pažįstame Jėzų, o Jėzus laiduoja mums atpirkimo malonės vaisius. Tačiau vargas, jei Jėzaus mums nereikia…
Tai nutiko Antrojo pasaulinio karo metais.
Karininko esesininko žmona, laukianti gimstant kūdikio, gulėjo ligoninėje. Palatoje, kurioje ji buvo paguldyta, kabėjo Jėzaus paveikslas. Jį pamatęs esesininkas kreipėsi į medicinos seserį, tardamas:
– Pasirūpinkite, kad šis paveikslas nuo sienos būtų nukabintas. Nenoriu, kad tik gimęs mano vaikas išvystų šio žydo atvaizdą.
Kitą dieną, kai karininkas vėl aplankė savo žmoną, jį pasitikę gydytojai pranešė:
– Jūsų žmona pagimdė jums sūnų, deja, turime jums pranešti, kad vaikelis gimė aklas…

 

Dievo gailestingumas padeda žmogui patirti dvasinį atgimimą.
„Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus

• gyvai vilčiai ir
• nenykstančiam,
• nesuteptam,
• nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje.

Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu. Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose“ (1 Pt 1, 3 – 6).

 

Laiške Titui apaštalas rašo, kad Dievas „išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 5 – 7).
Atgimimas – pats didžiausias pasaulyje stebuklas. Jo esmė – visiškas žmogaus prigimties pasikeitimas. Šį stebuklą įmanoma patirti vien Dievo malonės dėka…
Turime kovoti dėl savo pačių ir mūsų artimųjų išganymo, dėl mūsų ir jų dvasinio atgimimo. Turime regėti artimo vargus kaip savo pačių. Nepamirškime, kad ne retai, norint išgelbėti vieną žmogų, reikalingos kelių ar net keliolikos žmonių pastangos…

 

 

Prieš kurį laiką Šiaurės Amerikoje per ledonešį vienoje upėje žmogus įlipo į savo valtį, ketindamas ištraukti ją į krantą. Tuo metu pro šalį plaukusi ledo lytis trenkėsi į valtį, nustūmė ją nuo kranto ir ėmė nešti palei srovę kartu su valtyje esančiu žmogumi.
Kitas žmogus, ano kaimynas, pamatęs pavojų, šoko ant arklio ir nušuoliavo į miestą, esantį upės žemupy. Ten jis sušaukė žmones, surado virves, kiek tik jų buvo įmanoma rasti, ir nuleido jas žemyn nuo tilto į upę.
Susidarė daugybė kabančių virvių, tarp kurių atstumas buvo maždaug pusmetris.
Pagaliau pasirodė pusiau apsemta valtis. Joje stovėjo šlapias, nusilpęs ir viltį praradęs žmogus. Kai jis pamatė kabančias virves, tuoj pat įsikibo į artimiausią virvę. Žmonės jį iškėlė į viršų ir išgelbėjo.
Vienos virvės tokiai pagalbai galėjo neužtekti.
Kitąkart reikia sutelktų pastangų, kad pavyktų išgelbėti vieną nelaimingą žmogų, praradusį pasitikėjimą Dievo gailestingumu…
Atgimimo malonė laiduoja širdies ramybę. Be jos neįmanoma išgyventi…

 

 

Į vieną vaistinę atėjo maža mergaitė. Rankoje ji laikė nedidelę monetą. Priėjusi prie vaistininko, paklausė:
– Ar daug ramybės širdžiai galima nupirkti už dešimtį centų?
Vaistininkas nustebęs pažvelgė į mažąją pirkėją, kurios galva vos besiekė prekystalį.
– Ko tu nori? – paklausė vaistininkas.
– Ramybės mano mamai. Ji sunkiai serga ir niekas negali jai padėti.
– Kas tau taip sakė?
– Tetos taip kalbėjo ligoninėje.
– Dukra! – riktelėjo vaistininkas į kitą kambarį. – Eikš čia. Tikriausiai šiuo atveju kažkas iš tavo srities.

 

Į vaistinę užėjo jauna mergina.
– Ko norėjai, tėveli?
– Štai užėjo maža pirkėja, kuriai aš negaliu padėti. Gal tu sugebėsi?
Tėvo balso tonas buvo truputį ironiškas. Vaistininko dukra nustebusi priėjo prie mergaitės.
– Aš už šią monetą noriu nupirkti ramybės mano mamos širdžiai, – pasakė mergaitė ir ištiesė vaistininko dukrai delną su pinigėliu.
– Tegul toji moneta lieka pas tave. Širdies ramybę galima įsigyti be pinigų, – džiaugsmingai paaiškino vaistininko duktė, rengdamasi paltu ir į krepšį dėdamasi Šventąjį Raštą. – Aš kartu su tavimi nueisiu pas tavo mamą. Sužinosime, ko jai trūksta.
– Beprotė, – bumbėjo vaistininkas, kai duktė su mergaite žengė pro duris.
Pirkėjai užeidavo ir išeidavo, o vaistininkas parduodavo jiems vaistus, automatiškai atlikdamas savo darbą, tačiau jo sieloje be perstojo skambėjo žodžiai „širdies ramybė“, niekas daugiau nepadės. „Širdies ramybė“ gali būti įgyjama be pinigų. Būtent šito trūko ir pačiam vaistininkui.

 

Po kurio laiko grįžo duktė. Tėvas paklausė:
– Ar paruošei kokius nors vaistus ligonei?
– Jos vaistai jau buvo paruošti ir aš labai džiaugiuosi, kad ji juos priėmė.
– O ką tu jai padarei?
– Nuplovimą Dievo Avinėlio krauju, – tyliai ir rimtai atsakė dukra.

Kitą dieną tėvas ištarė:
– Aš irgi priėmiau vaistus, kuriuos galima įsigyti be pinigų.
– O, tėti! – džiaugsmingai sušuko dukra, – mažoji mergaitė, išsakydama savo vaikišką prašymą, laimėjo dvi sielas.
„Duodu savo 10 centų monetą“ – pakartojo anos mergaitės žodžius vaistininkas, šluostydamasis akis, iš kurių ištekėjo laimės ašaros…

 

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievo gailestingumas padeda žmogui patirti dvasinį atgimimą;
2. Dievo atgimdo mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui;
3. nors ir tenka patirti kentėjimus, Dievas žada amžinąjį džiaugsmą pasitikintiems Jo gailestingumu;
4. ne retai, norint padėti vienam žmogui, reikia kelių ar net keliolikos žmonių pagalba;
5. atgimimo malonė laiduoja širdies ramybę.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879