"Laimės sala – 51 dalis"

„Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą“ (Iš 12, 7)

Žydų Velykų istorija mūsų laikų žmonėms atveria daug dalykų, apie kuriuos net nesusimąstome…
Svarstymą pradėkime nuo Išėjimo knygos 12 skyriaus 6 eilutės…

„Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas“ (Iš 12, 7).
Šioje eilutėje liepiama paimti avinėlio kraujo ir juo paženklinti staktas bei namų sąramą. Atkreipkite dėmesį: kiekvienas izraelitas privalėjo tai atlikti. Kodėl? Todėl, kad Viešpats sakė: „Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai aš niokosiu Egipto kraštą“ (Iš 12, 13)…
Ar jūs kada nors susimąstėte, kaip visa tai įdomu?.. Sakysite, kas čia tokio? Reikia paimti avinėlio kraujo ir lengva ranka padaryti kelis brūkšnius ant durų staktų. Tep, lep ir viskas atlikta!..

 

Svarstant Dievo paliepimą, kyla klausimai, kodėl Dievas neįsakė patepti krauju namų slenksčio? Kodėl Dievas neragino apšlakstyti krauju duris? Kodėl Jis įsakė patepti krauju tris vietas? Kodėl ne dešimtį vietų? Kodėl ne penkias vietas? Kodėl ne septynias? Ar visa tai neatrodo keista? Atminkime: Tas, kuris įkvėpė šią knygą, t. y. Šventąjį Raštą – puikiai žino visą būsimųjų laikų istoriją. Rašęs knygą, jau nuo pradžių regėjo jos pabaigą… Jis liepė patepti krauju abi durų staktų puses…
Nesunkiai galime įsivaizduoti, kaip pakyla daugybė rankų, ima izopo šakeles ir virš durų staktų nubrėžia du brūkšnius. Ne bet kokius. Tai – kryžiaus ženklas. Ir dar vienas pastebėjimas: durų staktas reikėjo paženklinti iš vidaus ir iš išorės. Trečiasis paženklinimas – namų sąrama. Ką tai reiškia?
Prisiminkime Kristaus nukryžiavimo sceną. Vienas plėšikas Jam iš kairės, kitas – iš dešinės, o Jėzus – centre. Šis kryžius pakyla virš anų dviejų. Kodėl? Kadangi Tas, kuris atsidūrė tarp anų dviejų – buvo ne šiaip žmogus, o įsikūnijęs Dievas… Ar kada nors susimąstėte, kaip visa tai keista? Dievas žvelgia tiesiai į širdį. Į pačią esmę. Į šaknį. Dievo žvilgsnį atpažįstame iš Jo nurodymų, kaip švęsti Velykas. Dievas per būsimus istorinius amžius regi Golgotos kryžių. Regi Kristaus kančią, kuri dar toli gražu neįvyko, tik yra Dievo Širdyje…

 

Kryžius… Susimąstykime apie jo svarbą…
Daugelis žmonių skundžiasi įvairiausiomis negandomis. Prakeikimais, užkalbėjimais, nelaimėmis, ligomis, nesėkmėmis ir t.t. Visų pirma jiems reikalinga apsauga. Reikia, kad jų staktos būtų paženklintos Avinėlio Krauju, t.y. reikia, kad ant kiekvieno žmogaus, jauno ir seno, krūtinės kabėtų kryželis…
Stačiatikių Bažnyčioje nėra nė vieno tikinčio, kuris nenešiotų kryžiaus. Tai – būtina sąlyga. Jie tiki didžiule kryžiaus ženklo galia. Tarybiniais laikais taip nebuvo: dažniausiai nešioti kryžių buvo griežtai draudžiama, tačiau net ir tada, ir net kai kurie komunistai slapčiomis nešiodavo kryželį…

 

Neseniai Rusijoje ir Baltarusijoje buvo švenčiama Antrojo pasaulinio karo pergalės diena. Mačiau per televiziją kelis reportažus apie dabartinių kareivių gyvenimą Rusijoje ir Baltarusijoje. Stovi būrys kareivių, išrikiuotų rytmetinei mankštai ir ant kiekvieno iš jų kaklo – kryželis. Ant kiekvieno! Deja, to nepasakysi apie kai kuriuos katalikus ir vakarietiškąjį – europietiškąjį jaunimą. Šiandien dažnam europiečiui nešioti kryžių – gėda! Užtat ant jų kaklų kabo įvairūs amuletai, grandinės, kaukolės, šėtono ženklai ar šiaip keisčiausios beprasmybės. Apsaugos nėra. Visiškai atvertos durys šėtono puolimui… Mano patarimas – nedelsdami pradėkite nešioti kryželį. Visą gyvenimą. Pasirūpinkite, kad net į karstą būtumėte su juo paguldyti. Dar kartą prisiminkite tekstą iš Išėjimo knygos. Viešpats sakė: „Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų“ (Iš 12, 13). Priartinkime šį Dievo pažadą prie aptariamos temos. Jis skambėtų taip: „Kai matysiu kryžių ant jūsų kaklo, jokia rykštė neištiks jūsų“…

 

Prieš kelis metus mane aplankė moteris, prašydama maldos už sūnų. Nors sūnus buvo auklėtas krikščioniškai, tačiau, vos sulaukęs pilnametystės, į namus parsivedė merginą, su kuria gyveno nesantuokoje, pradėjo keiktis ir laisvamaniškai elgtis… Kai laiminau šią moterį ir už ją meldžiausi, sielos akimis pamačiau kambarį, kuriame gyveno jos sūnus. Kambaryje, patogiai įsitaisiusi kėdėje, sėdėjo piktoji dvasia. Ji kartojo tą patį sakinį: „Nebijau nieko, tik kryžiaus!“ Po maldos pasakiau tai moteriai, kad ji sūnaus kambaryje ant sienos pakabintų kryžių. Iš pradžių sūnus ir jo draugė nė už ką nenorėjo su tuo sutikti, tačiau, motinai reikalaujant, nusileido. Po kurio laiko abiejų elgesys ėmė keistis. Porelė nutarė susituokti, sūnus liovėsi keiktis, abu ėmė lankytis bažnyčioje…

 

Vienas pusamžis vyras apsilankė pas mane praėjusių metų vasarą. Jis pasakojo, jog turi puikią šeimą, kelis suaugusius vaikus, darbščią ir rūpestingą žmoną. Tačiau vyrą ištiko didelis rūpestis. Jam vis labiau ėmė patikti net už jo vaikus jaunesnė bendradarbė. Ji taip pat nebuvo vyrui abejinga… Sutarėme, kad vyras nešios ant kaklo kryželį ir pasikabins kryžių namuose. Žmogus labai rimtai priėmė patarimą. Jis net savo kieme pastatė puikų kryžių. Kai tik kryžius buvo pastatytas ir pašventintas, aistra dingo tarsi nebuvusi, o mergina į vyrą daugiau net nepažvelgė. Grįžo ramybė ir gyvenimo džiaugsmas…

 

Šiais, Dievo Gailestingumo metais, Bažnyčia tikintiesiems primena Gailestingojo Jėzaus paveikslo galią. Kad būtume Dievo saugomi, kiekvienas turėkime šį paveikslėlį. Nors ne kartą šia tema jau kalbėjau, tačiau dar kartą priminsiu stebuklingojo paveikslo svarbą…
Išganytojas kalbėjo seseriai Faustinai: „Per šį paveikslą teiksiu daug malonių, todėl tegul jis būna prieinamas kiekvienai sielai. Duodu žmonėms indą, su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ (Dien. 327).
Visiems, gerbiantiems paveikslą bažnyčiose arba ir prie jo besimeldžiantiems, o taip pat pamaldžiai laikantiems namuose ar prie savęs, Jėzus žadėjo:

 

• apginti miestus ir kaimus, kuriuose bus gerbiamas šis atvaizdas,
• taip pat globoti Jo gailestingumu pasitikinčius žmones,
• stiprinti juos krikščioniškojo tobulumo kelyje,
• suteikti laimingos mirties
• bei kitų malonių, kurių jie prašys, jeigu tai atitiks Dievo valią.

 

Viešpats Jėzus ne kartą kalbėjo: „Pažadu, šį paveikslą gerbianti siela nepražus. Taip pat pažadu jau čia, žemėje, pergalę prieš priešus, o ypač mirties valandą“ (Dien., 47). „Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių, todėl tebus jis prieinamas kiekvienai sielai“ (Dien., 570)…
Tačiau, norint būti Dievo saugomam, reikia nepamiršti svarbiausio dalyko – paties Dievo. Vien kryželio ar paveikslėlio neužteks, jei neįsileisime Jėzaus į savo širdis. Prisipažinkime, kai kada, radę tikrą lobį, jį prarandame dėl menkniekių. Dievas – mūsų lobis. Pasaulio rūpesčiai ir prisirišimai stengiasi išplėšti Dievą iš mūsų gyvenimo… Kad labai nenusibosčiau, papasakosiu trumpą istoriją…

 

Kitados gyveno narsus valstietis, deja, niekaip nesugebėjęs nugalėti savo prisirišimų prie neesminių dalykų. Kartą jis jojo asilu pro stebuklingą uolą. Tai buvo diena, kai uola kartą metuose trumpam laikui atsiverdavo žmonėms. Valstietis drąsiai įžengė į uolą ir aptiko joje daugybę nuostabių lobių. Nieko nelaukdamas ėmė gabenti juos iš uolos ir krauti į krepšius, kabančius ant asilo. Kai asilas buvo visiškai apkrautas, žmogus prisiminė, kad uoloje pamiršo savo lazdą, todėl, nieko negaišdamas, puolė jos pasiimti. Tačiau kaip tik tuo metu atėjo laikas uolai užsiverti. Vos tik žmogus į uolą įbėgo, uola užsivėrė ir niekas daugiau to žmogaus nebematė…
Aš vis iš naujo, po kelių metų pertraukos, sutinku žmones, kurie kažkada lankėsi, prašydami užtarimo maldos. Kiekvienam besikreipiančiam kartoju stebuklingą sėkmės receptą:

 

• būtina reguliariai eiti išpažinties,
• dalyvauti Mišiose sekmadieniais,
• neapleisti maldos…

 

Daugeliui po pirmo apsilankymo viskas pagerėja. Žmogus pagalvoja, kad to jam užtenka ir anų patarimų nepaiso. Po kurio laiko grįžta senosios arba atsiranda naujos bėdos… Nesivadovaujantiems sėkmės receptu padėti tampa vis sunkiau. Kai kam nutinka tarsi anam valstiečiui, pametusiam lobį dėl lazdos…
Pasirūpinkime, kad mūsų namų ir širdžių staktos būtų paženklintos Avinėlio Krauju.

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. dar senovėje Dievas liepė avinėlio krauju kryžiaus ženklu patepti staktas ir sąramas;
2. kiekvienas žmogus, norėdamas būti saugus, turi nešioti kryželį;
3. verta turėti Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį;
4. norint būti Dievo saugomam, reikia nepamiršti svarbiausio dalyko – paties Dievo;
5. būtina reguliariai eiti išpažinties, dalyvauti Mišiose sekmadieniais, neapleisti maldos.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879