"Laimės sala – 66 dalis"

„Gailestingumo jam niekad nestinga“ (Raud 3, 22)

Kartą neturtinga našlė, prislėgta įvairiausių rūpesčių bei stokos, sėdėjo ir verkė. Maža jos dukrelė, matydama motinos ašaras, priėjo prie jos, apkabino savo rankelėmis ir susirūpinusi paklausė:
– Mama, kodėl tu verki? Negi Dievas jau mirė?
– Ne, vaikeli, tikrai ne. Dievas negali numirti…
Vaiko žodžiai palietė motinos širdį. Išties, ar verta taip sielotis, kuomet Visagalis Dievas yra gyvas, gailestingas ir pasirengęs padėti kiekviename rūpestyje, kuomet Jo šlovė sklinda visur, kur tik pažvelgsime tikinčio žmogaus žvilgsniu?…

Dievo gailestingumas apreiškia tikintiesiems galią ir šlovę.
Dievo gailestingąją galią galime patirti per Šventosios Dvasios buvimą ir Jos šlovę tarp mūsų. Kuomet Dievo šlovė pripildo šventovę pamaldų metu, dažnai tikintieji pajunta jėgų antplūdį. Jei tikintieji yra nusiteikę maldai ir susitikimui su Dievu, jie ima jausti Dievo šlovę ir galią. Žmonės tai junta ne vien dvasiškai, bet ir fiziškai, nepaisant fakto, kad iki pamaldų buvo išsekę ar pavargę. Per vieną mirksnį, vos tik aplanko Viešpaties gailestingumo šlovė, galime būti pripildyti fizinių bei dvasinių jėgų.

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Tačiau, kad Dievo šlovė nužengtų, reikalinga tinkama atmosfera. Jei šventovėje elgiamės tarsi gatvėje, Dievo šlovė niekuomet nenužengs. Arba ji bus vos juntama dėl kelių nuoširdžiai tikinčių ir maldai susitelkusių žmonių. Bet jei mes visi pamėginsime suprasti, kad stovime galybių Viešpaties akivaizdoje ir tam palenksime savo širdis, netruksime patirti Dievo šlovę…
Dievo šlovės buvimas išlaisvina antgamtinę galią ir leidžia įvykti stebuklams.
Galia, fizikoje vadinama energija, – tai substancija, kurios negalime pamatyti plika akimi. Dievo galios buvimas, Šventosios Dvasios jėga, Dievo šlovė – tai nėra emocijos, kurias jaučia tik jautrūs žmonės. Galia – tai jėga, pasirengusi veikti taip kaip veikia elektra arba garso bangos, kurių negalime matyti, tačiau nepaisant nieko, jos yra…

Papasakosiu vieną istoriją.
Džonas Gremas Leikas 1900-aisiais metais buvo didis misionierius Pietų Afrikoje. Jis rašė, kad Pietų Afrikoje nuo ligų mirė daugybė žmonių. Kai jis talkindavo gydytojams choleros epidemijos metu, gydytojai jo klausinėjo, kaip jis neapsikrečia mirtina liga, visiškai jos nesisaugodamas. Misionierius atsakė:
– Tai – gyvybės Dvasia Jėzuje Kristuje.
Norėdamas pagrįsti tai, ką pasakė, jis liepė iš neseniai mirusio žmogaus plaučių paimti gyvus choleros mikrobus ir padėti jam ant delno, o po to ištirti juos mikroskopu. Mikrobai buvo negyvi!

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Dievo galios neįmanoma regėti paprasta akimi, tačiau pažvelgus pro mikroskopą buvo įrodyta reali ir galinga jėga, pražudžiusi virusus. Misionierius paaiškino, kodėl jis nesusirgo: jis savo kūne ir savo sieloje nešiojosi išgydymo galią, kad nugalėtų ligą Šventosios Dvasios galia per Jėzų Kristų.
Kitame įdomiame liudijime pasakojama, kaip tas pats misionierius paprašė gydytojų atnešti jam kaulų uždegimu sergantį žmogų. Jis liepė gydytojams jų įrankius pritvirtinti prie sergančiojo kojos, o pats tuo metu meldėsi dėl išgydymo. Baigęs maldą, paklausė, ką parodė medicinos įranga? Nustebę gydytojai patvirtino, kad visa įranga ėmė rodyti išgijimą. Misionierius tarė:
– Tai – dangiškasis Dievo mokslas…

Dievo gailestingumas palaiko gyvybę.
Prieš kelis dešimtmečius Abisinijoje buvo išlaisvinti įkalinti misionieriai. Likus kelioms dienoms iki išlaisvinimo vienas misionierius pastebėjo, kad Abisinijos kareiviai, saugoję jį bei jo artimuosius, kažko nusiminė, o kai kurie net verkė.
– Kodėl jūs liūdite? – paklausė misionierius.
– Dėl to, kad jus mylime, o šiandien išgirdome, jog mūsų karalius, jei pralaimės kovą su anglais, dėl patirtos nesėkmės atkeršys jums, sudegindamas jus gyvą arba nukirsdamas rankas ir kojas.
Misionierius tarė:
– Dievas, kuriuo mes pasitikime, galingesnis už jūsų karalių. Jis girdi savo vaikų maldas. Jis gali mus išgelbėti ir išgelbės.
Tačiau kareiviai nesutiko su tokia nuomone:
– Tai neįmanoma. Jūs ir jūsų artimieji – esate išrinkti mirties aukai, todėl nė vienas gyvas neištrūksite iš žiauraus karaliaus rankų.
Po kelių dienų karalius buvo nugalėtas, o savo gyvenimą baigė savižudybe. Visi jo belaisviai tapo išlaisvinti.
Kai jie jau buvo laisvėje, sargybiniai, saugoję juos kalėjime ir daugelis įtikėję Jėzų Kristų, atėję pas misionierių sakė:
– Jūsų Dievas – didis ir galingas Dievas!..

 

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Savo Raudų knygoje pranašas Jeremijas aprašo sunkias Jeruzalės sugriovimo pasekmes: miestas sudegintas, iš jo beliko griuvėsiai, pagonys išniekino Dievo šventoves, nėra nei duonos, nei vandens, vaikai miršta ant motinų rankų, geriausi iš geriausių išvesti į nelaisvę sunkiesiems darbams. Pagonys tyčiojasi iš išrinktosios tautos. Atrodytų, kad esant tokiems sunkumams neįmanoma įžvelgti Dievo gailestingumo. Vis dėlto pranašas gailestingumą įžvelgė. Gailestingumas buvo parodytas tame, kad Dievas nors ir nedaugelio žmonių gyvybes išsaugojo:

„Ištikimoji VIEŠPATIES
meilė niekad neišsenka,
gailestingumo jam niekad
nestinga.
Kas rytą jie nauji –
didelė tavo ištikimybė!“ (Raud 3, 22 – 23).

Jei esame gyvi ir daugiau mažiau sveiki – atiduokime už tai padėką Dievo gailestingumui, teikiančiam mums gyvybės alsavimą. Gyvenimas nepraranda savo vertės net ir tuomet, jei jis praeina kentėjimuose.

Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievas yra gyvas, gailestingas ir pasirengęs padėti kiekviename rūpestyje;
2. Dievo gailestingumas apreiškia tikintiesiems galią ir šlovę;
3. Dievo šlovės buvimas išlaisvina antgamtinę galią ir leidžia įvykti stebuklams;
4. Dievo gailestingumas palaiko gyvybę;
5. Dievui gailestingumo jam niekad nestinga.