"Laimės sala – 40 dalis"

„Antroji mirtis“ (Apr 21, 8)

Yra toks pasakojimas apie gandrą ir gulbę.

Gandras vaikštinėjo palei upės krantą ir ieškojo sraigių. Kaip pratęs, jis rausėsi smėlyje, iš kurio sraiges iškrapštydavo. Kol gandras krapštėsi smėlyje ir gaudė sraiges, iš dangaus atskrido puiki gulbė. Skrisdama pro šalį gandrui tarė: „Ar nenori kartu su manimi skristi į dangų?“ Gandras, toliau rausdamasis smėlyje, paklausė: „O kas yra dangus?“ Gulbė atsakė: „Ach, tai nuostabi vieta!“

Gulbė pakylėta širdimi ėmė aiškinti, koks puikus yra dangus. Gandras niekuomet nežvelgė į viršų. Jis visą laiką vaikštinėjo upės pakrante ir gaudė sraiges. Galų gale gandras paklausė: „Ar yra danguje sraigių“. Gulbė atsakė: „Ne, danguje sraigių nėra“. Tuomet gandras, sugavęs eilinę sraigę, ištarė: „Vadinasi, man nėra ką ten veikti“…

 

Štai kas neramina žmones. Jie nori visko, kas yra žemėje, o jei tų dalykų nebus rojuje, tuomet rojus jiems nereikalingas… Vargas tiems, kurie įsitikinę, kad patys brangiausi dalykai yra žemėje. Jie net neįsivaizduoja, kaip be viso to įstengs apsieiti rojuje. Todėl nedvejoja, kad geriau būtų, jei liktų čia. Deja, žemėje amžinai negyvensime…

Vienas filosofas rašė, kad kasdien meldžiasi tokiais žodžiais: „Viešpatie, aš nesu toks geras, kad patekčiau į rojų ir ne toks blogas, kad keliaučiau į pragarą. Todėl prašau, kad leistum man likti čia“. Vis dėlto jis mirė. Ir kažkur nukeliavo. Mes taip pat mirsime ir kažkur pateksime…

 

Kas patenka į pragarą? Biblija sako, kad „bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis” (Apr 21, 8)… Labai platus ratas. Yra žmonių, kurie bijo priimti Jėzų Kristų, kaip asmeninį Gelbėtoją, būgštaudami, kad kas nors apie juos pagalvos ką nors ne visai gerai. Todėl jie atmeta Jėzų iš baimės pasirodyti prieš žmones keistuoliais. Galų gale jie paklius į pragarą. Jie eina tiesiai į pragarą. Yra žmonių, kurie jau pragare, tačiau nė už ką tuo nepatikėtume, jei apie tai nekalbėtų Biblija…

Atlikime ekskursiją į pragarą. Jo gelmėse išgirstame baisų triukšmą. Ar jums teko kada nors girdėti, kaip dega miškas? Baisus riaumojimas. Antrojo pasaulinio karo veteranai pasakojo, kad bombarduojant Hamburgą ar Drezdeną ugnies alsavimas galėjo pražudyti bet ką. Įsidegusi ugnis skamba tarsi litaurai. Be to, pragare bus nenusakoma sieros smarvė…

Pragare sutinkame žmogų, kenčiantį ugnyje ir mėginantį numazgoti delnus ugnies ežere. Jis pakelia rankas į viršų, tačiau ten nėra vandens, o tik ugnis. Jis nuleidžia rankas į ugnį ir pradeda jas trinti, tarsi norėdamas kažką nuplauti… Nueikime ir jį paklauskime, ar seniai jis yra pragare? Žmogus atsako: „Beveik du tūkstančius metų“. – „Ką tu nori padaryti?“ – klausiame jo. Jis atsako: „Noriu nuo savo rankų nuplauti kraują“. – „Aišku. Tu – žmogžudys. Tu kažką nužudei?“ Jis atsako: „Ne, aš niekada nieko nežudžiau“. Nustebę jo vėl klausiame: „Tuomet iš kur ant tavo rankų atsirado kraujas?“ Jis atsako: „Mano vardas Poncijus Pilotas“. Jis iki šiol negali nuplauti kraujo nuo savo rankų…

Ten daug pasmerktųjų, norinčių nuplauti rankas, suteptas nekaltųjų krauju, tačiau jiems nepavyksta to padaryti… Kol gyveno kūne, jie dėl nieko nesigailėjo. Išėjo iš kūno Viešpaties neatsiprašę…

 

Pragare niekuomet nėra išbaigtumo. Išbaigtumą patiriame tik danguje. Todėl dangus mums reikalingas pirmiausia tam, kad išbaigtume save ir pa­baigtume žemėje pradėtą užduotį. Niekas nemiršta išbaigtas. Laiko niekada negana, kad padarytume viską ir būtume viskuo, kuo galime, jo negana netgi tam, ką turėtume padaryti. Mūsų gyvenime neišbaigti visi trys esminiai santykiai:

Kad šį užbaigtumą patirtume, privalome nepatekti į pragarą…

 

Toliau keliaudami sutinkame jaunuolį, kuriam maždaug 25 metai amžiaus. Girdime, kaip jis šaukia, vaitoja, griežia dantimis ir viską pasaulyje prakeikia. Jam tariame: „Tu tikriausiai buvai rimtas nusikaltėlis: plėšikas ar prievartautojas?“ Jis atsako: „Ne. Aš niekad toks nebuvau. Niekada. Aš gerbiau savo tėvą ir motiną, niekada nemelavau ir nevogiau. Nuo pat savo jaunystės laikiausi visų Dievo įsakymų“. Labai nustembame… O jis paaiškina, kad yra anas jaunuolis iš Evangelijos… Prisiminkime to jaunuolio istoriją:

„Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?” Jis atsakė: „[…] jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Tas paklausė: „Kokių?“ Jėzus atsakė: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį. Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“ Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, […] ateik ir sek paskui mane“. Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino“ (Mt 19, 16 – 22). Taigi, tik šis vienintelis atsisakymas sekti Kristų jaunuolį pražudė…

Aš pažįstu daug jaunuolių, Kristų iškeitusių į pasaulį. Iš šalies jų laimė man atrodo gana įtartina. O iš amžinybės perspektyvos – tragiška…

Evangelijoje paminėtas jaunuolis nepasidžiaugė nei brandžiais gyvenimo metais, nei savo norų realizavimu… Šiandien tokių jaunuolių sutinkame daug. Tik švento spindėjimo jų akyse nematome…

 

Įsižiūrėkime į žmonių akis. Jos ypač dažnai matomos per televiziją… Ten jaunoji karta žengia triumfo žygyje. Su pasauliu, dėl pasaulio ir pasaulyje. Pasaulyje be Jėzaus… Įsižiūrėkite į jų akis. Gana dažnai pamatome, kokios bukos ir tuščios yra kokios nors išlepintos ir išpuikusios „žvaigždės“ akys… Ir pasižiūrėkite kur nors paveikslėlyje į senatvės palaužtų Motinos Teresės ar Jono Pauliaus II akis. Apie tokias akis ir tokį veidą drauge su poetu Joseph Campbell sakome:

Tai ir daugumos jūsų, atvykstančiųjų į šią šventovę melstis, veidai. Gražūs veidai ir gražios akys. Daugumos. Lyg baltos žvakės, spindinčios šventoj vietoj…

Bet kurioje gyvenimo srityje pirmenybę teikiant mažiau svarbiems dalykams, netenkama ne tik svarbiausių, bet ir mažiau svarbių dalykų, o pirmenybę teikiant svarbiausiems dalykams, įgyjami ne tik svarbiausi, bet ir mažiau svarbūs dalykai…

 

Tačiau tęskime ekskursiją po pragarą…

Praeiname pro ugnį ir stebime žmogų, negalintį rasti vietos. Jis verkia ugnies ežere, neįmanydamas, kur dėtis. Šis žmogus nenurimsta nė akimirkai. Girdime, kaip jis šaukia, griežia dantimis ir keikia Dievą. Kreipiamės į jį: „Ei, tu, tikriausiai buvai baisus žmogus? Ką tu padarei? Tu tikriausiai gabalais supjaustei kokį nors žmogų? O gal sugriebei nekaltą vaiką ir trenkei galva jį į medį?“ Jis atsako: „Ne, aš buvau pamokslininkas. Aš skelbiau Evangeliją ir gydžiau ligonius. Net iš mirusiųjų prikeldavau. Aš buvau apaštalas“. Tikriausiai supratote, kas čia toks. Tai – Judas Iskarijotas. Judas gydė ligonius, prikėlė mirusius ir išvarydavo velnius. Jis pamokslavo, tačiau išgelbėtas nebuvo…

Anot Rick Joyner, Viešpats galėjo atleisti Judui jo išdavystę – tai nebuvo neatleistina nuodėmė. Ko gero mus visus galima apkaltinti Jėzaus išdavimu, – ką padarėme vienam iš Jo mažiausiųjų, Jam padarėme. Judui nebuvo įmanoma padėti, nes jis pa­sikorė, – mėgino pats sumokėti kainą už savo nuodėmę. Kai mes „kariame save“, mėgindami patys išpirkti savo kaltę, iš tiesų teigiame, kad kryžiaus aukos nepakanka už mūsų nuodėmę ir mums patiems reikia sumokėti tą kainą. Tai nesustiprina mūsų pasipriešinimo nuodėmei, tik silpnina jį…

 

Kad niekas niekuomet nenorėtumėte keliauti į pragarą, atskleisiu vieną paslaptį apie laiką dangiškojoje amžinybėje – skaistykloje ir danguje… Verta dėl to laiko pasistengti…

Mums, esantiems žemiškajame laike, praeitis yra negyva ir uždara, todėl ne­kintama, jos nėra dabar, kad galėtume veikti jos labui. Tačiau esan­tiems amžinybėje visas laikas yra gyvas. Praeitis yra dabar. O tai, kas yra dabar, gali būti sugrąžinta ir pakeista. Visos praeities nuodėmės, klai­dos ir neišnaudotos galimybės, visos neišsprendžiamos problemos ir akligatviai, netgi pati mirtis, iš amžinybės gali būti pasukti atgal… Iš ten galėsime nukeliauti į savo praeitį ir pakeisti dalykus, kuriuos norėsime pakeisti…

Daryk ką nori, tik neik į pragarą! Pakliuvęs į pragarą, tu niekuomet neatleisi pamokslininkams. Niekada neatleisi Dievui, tačiau dėl visko kaltas tebūsi pats. Laiške Korintiečiams sakoma: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2). Dabar akimirka, kad ištariame: Jėzų Kristų priimu kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją!..

 

 

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879