"Laimės sala – 36 dalis"

„Iškėlei mano gyvastį iš Duobės“ (Jon 2, 7)

Esu parašęs knygelę „Iš dulkių į dulkes“ ir išleidęs skaidres lapkričio mėnesiui, kur mėginu sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus. Pačius svarbiausius! Nes svarbesnių nebūna!..
Kartą mane aplankė jaunuolis, perskaitęs mano knygelę apie dulkes… Jį vis persekiojo noras žudytis. Kai knygelę perskaitė – tas netikęs noras praėjo… Moteris, kuri bažnyčioje lankydavosi nebent per artimųjų laidotuves, peržiūrėjusi lapkričio mėnesio skaidres ir paskaičiusi, kas ten parašyta, nuo šiol neapleidžia nė vieno sekmadienio pamaldų… Be abejo, nelaikau savo rašinių kažkokiu etalonu. Yra tūkstančiai geresnių knygų, iš kurių geriausia – Šventasis Raštas… Aš tik bandau mane ir bendruomenę lankančius žmones nukreipti, mano manymu, svarbiausia linkme – išganymo kryptimi. Kodėl? Kad nė vienas nepakliūtų į pragarą! Kai pagalvojame apie visų laukiančią mirtį, susimąstome, kad kitąkart galime ir privalome keisti gyvenimo kokybę…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Šįkart vėl pasitelksiu lietuvių istoriko Mindaugo Paknio tyrinėjimus. Juose esama įspūdingų liudijimų, kaip anksčiau žmonės ruošdavosi mirčiai…
Ona Ostrogiškienė (1636 m.), kaip minėta jos laidotuvių kalboje, apsirgo pamaldų metu ir tai suprato kaip lemtingą mirties ženklą. Ligonė priėmė Komuniją ir Ligonių patepimą, mirdama laikė rankose Nukryžiuotąjį, palaimino tarnus. Šalia jos garsiai buvo skaitomos maldos, o pati Ostrogiškienė, kelias valandas prieš mirtį net negalėdama kalbėti, ženklais davė suprasti, kad girdi ir supranta. Todėl laidotuvių kalboje piešiamos paskuti­nės Ostrogiškienės gyvenimo akimirkos – didikė priėmė sakramentus, laikė rankose tikėjimo įkvepiančią Nukryžiuotojo skulptūrėlę, šalia jos buvo giedamos giesmės ir kalbamos maldos. Jų klausymas silpstančią ligonę ramino…

Svarbu pažymėti ir tai, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniuose galima pastebėti tam tikrą mirties sampratos kaitą. XVII a. jau dažniau kreipia­mas dėmesys į visą gyvenimą, kaip tinkamą pasiruošimą mirčiai ir amžinojo gyvenimo pamatus. Ir tai būdinga tiek katalikų, tiek reformatų spaudiniams. Amžinojo gyvenimo vertei labai svarbu ne tiek mirties akivaizdoje atlikti ritu­aliniai veiksmai, o tin­kamas gyvenimo būdas. Todėl ir gerosios mirties vadovėliuose ne tik mokoma, kaip tinkamai numirti, kaip mirštančiajam ir jį palydintiesiems elgtis mirties akivaizdoje, bet ir gausu mokymų, kaip

• tinkamai gyventi,
• apmąstyti mirtį
• ir būsimąjį gyvenimą,

kol paskutinė akimirka dar toli.

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

 

Lygiai taip pat laidotuvių kalbose ne visada akcentuojama pavyzdinga laikysena mirties valandą, o daugiau aprašomas pamaldus, tinkamas gyvenimas.
Būtent toks Aleksandro Masalskio gyvenimo būdas (visą savo amžių ruošėsi svarbiausiai paskutinei gyvenimo akimirkai) tapo pagrindine mirusįjį išaukštinančia tema (1643 m.) jį apraudančioje laidotuvių kalboje.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalas Kristupas Veselovskis (1637 m.), anot pamokslininko, turėjęs pakankamai išminties pasiruošti mirčiai – jis ne tik pasirūpino turtais, bet ir apdovanojo tarnus bei nurodė, kaip turi būti organizuojamos jo laidotuvės, o vietoj įprastų herbų ant karsto pageidavo, kad būtų prikabinta ištapytų kaukolių vaizdų.
Ona Marcibela Oginskienė testamente (1681 m.) teigė, kad gyvena ne tas, kuris tiesiog gyvena, bet tas, kuris gyvena nuolat mąstydamas apie mirtį…

Čia, kaip ir Keliauninko pasakojimuose, galime daryti radikalią išvadą: gali kiek tik nori alinti save, varginti kūną ir laikytis askezės, bet jei nuolat neturėsi Dievo mintyse ir nepaliaujamos Jėzaus maldos širdyje, tuomet tu niekada neturėsi ramybės dėl visokiausių norų, minčių ir nereikalingų paskatų ir visuomet būsi linkęs į nuodėmę, kuri galės ištikti tave net menkiausiai progai pasitaikius. Todėl mąstymas apie mirtį nesunkiai sužadina širdyje išganingą Jėzaus maldą ir stengiasi dorai gyventi…

 

Laimingiausias gyvenimas tų žmonių, kurie šį pasaulį paliko išsaugodami vidinę ramybę ir visiškai pasitikėdami Dievo Gailestingumu.

 

Gyvenimas nesiruošiant mirčiai lengvai gali baigtis pragaru. Reikia apie tai kalbėti ir mąstyti. Peter Kreeft perspėja, kad galiausiai bent jau mirdami privalėsime tikrovei pažvelgti į akis. Tad verčiau jau reikėtų pradėti tam ruoštis…
Daug kam kyla klausimas, kur yra pragaras?

Protestantų pastorius Rakman teigia, kad apie pragaro buvimo vietą Biblija sako, kad jis – Žemės centre. Norite pažvelgti? Nuimkite viršutinį žemių sluoksnį ir kaskite gilyn. Po kurio laiko jums pasidarys šilta, o netrukus – karšta. Pragaras tiesiai po mūsų kojomis. Šventasis Raštas sako:

„Nors jie nužengtų į Šeolą,
iš ten mano ranka juos paims“ (Am 9, 2)…
Pragaro baimė turėtų ne vieną paskatinti gyvenimui su Dievu. Juokauti šiuo klausimu labai rizikinga. Velnias daro viską, kad

• mintis apie pragarą nukreiptų į šalį,
• kad apkrautų nenugalimais kasdieniais rūpesčiais,
• kad atitrauktų nuo šv. Mišių pareigos kiekvieną sekmadienį,
• kad skatintų apleisti kasdienę maldą,
• kad būtume negailestingi
• ir kad nebūtume dosnūs.

Daug žmonių, deja, jau pasidavė šioms velnio pinklėms. Todėl velnias nebando pražudyti tų, kurie jau nuskendo, kurie netgi pilnai to nesuvokdami, pasirinko pragarą. Juk sakoma: „Nepurtome slyvos, jei ji neturi slyvų!“ Nepurtomi, tarsi piktojo pamiršti, tarsi ypatingų varginimų nepatiriantys, daugelis pražūtingai nurimo ir manosi, kad pragaro grėsmė juos aplenkė…

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Senajame Testamente Šeolas suvokiamas kaip pragaras, esantis žemės gelmėse, kurio ugnis išsiveržia iš kalnų, o pelenai uždengia kalnų papėdę:

„Taip, mano įniršis sukėlė ugnį,
ji degs iki pat Šeolo gelmių,
ris žemę bei jos derlių
ir padegs kalnų pamatus“ (Pak Įst 32, 22)…
Pranašas Jona, būdamas banginio pilve, sakė:
„Iš Šeolo pilvo šaukiau,
tu išgirdai mano balsą!“ (Jon 2, 3).
Kur buvo Jona? Jis buvo banginio pilve, tačiau paskaitykime, kas rašoma toliau:
„Vandenys užliejo mane ligi kaklo,
bedugnė prarijo mane,
jūros dumbliai apraizgė man galvą
prie kalnų pamatų.
Nužengiau į kraštą,
kurio skląsčiai uždarė mane amžinai.
Bet tu, VIEŠPATIE, mano Dieve,
iškėlei mano gyvastį iš Duobės“ (Jon 2, 6 – 7)…

Beje, kalbant apie pranašą Joną ir pagonis, su kuriais jam teko susidurti, drauge su krikščionių rašytoju Rick Joyner reikia pasakyti, kad šie pagonys Jonos istorijoje suvokė realybę netgi geriau už Dievo žmogų, – pranašui miegant, jie patys mėgino atrasti Dievą. Pagonims prireikė pažadinti pranašą, kad šis imtų šauktis Dievo… Panašiai ir šiandien pasaulyje sutinkame pagonių, geriau įžvelgiančių laikmetį ir visomis išgalėmis bėgančių nuo pragaro…
Kas pasakyta Apaštalų darbuose?
„Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų buveinėje ir jo kūnas nesupūsiąs“ (Apd 2, 31).
Apie ką rašome laiške Efeziečiams?
„Ką reiškia jis pakilo, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje“ (Ef 4, 9).

 

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Rakmanui niekuomet nekilo klausimo, kur yra pragaras. Jis, anot šio pamokslininko, – tiesiog po mūsų kojomis…
Nesiimsime apibendrintai spręsti dėl pragaro vietos, tačiau aiškus vienas dalykas: svarbu gyventi taip, kad į pragarą niekuomet nepakliūtume. Todėl Dievas kviečia priimti Jo Gailestingumą Jėzaus Kristaus Asmenyje ir išvengti pragaro.

Laimingi supratusieji, kad:

1. pasirengimas mirčiai trunka visą gyvenimą;
2. mirties prisiminimas keičia gyvenimo kokybę ir priartina Dievą;
3. nesiruošiant mirčiai gyvenimas gali baigtis pragaru;
4. velnias stengiasi nukreipti mūsų mintis nuo amžinųjų dalykų;
5. Dievas kiekvieną kviečia priimti Jo Gailestingumą.