"Laimės sala – 76 dalis"

„Nebeprisiminsiu jų nuodėmių“ (Žyd 8, 12)

Vienas valstietis sapnavo, kad pasistatė labai gerus namus. Sapne jis sėdėjo šiuose puikiuose namuose ir gėrėjosi pastatais. Staiga išgirdo šauksmą:
– Gaisras! Gaisras! Gelbėkitės!
Žmogų apėmė neapsakoma baimė. Jis norėjo bėgti, tačiau negalėjo. Mėgino pasikelti, bet pajuto, jog tai padaryti neįmanoma. Atrodė, kad nelaimingas valstietis tiesiog priaugo prie suolo. Tuomet suprato, kad teks sudegti kartu su visais namais. Jau regi ūžiančią liepsną, mato viską ryjančią ugnį…
– Žūstu! – ėmė šaukti apimtas siaubo ir apsipylęs prakaitu. Tą akimirką atsibudo. Tuoj pat pradėjo iš visos širdies dėkoti Dievui, kad viskas tebuvo sapnas. Tačiau šio sapno jis nepamiršo. Žmogus suprato, kad savo širdimi iš tiesų suaugo su pasauliu ir kartu su pasauliu keliavo tiesiai į prapultį…

 

 

Taip ir mes turime savęs klausti, ar ne per daug priaugome prie pasaulio? Šventais Raštas sako: „Praeina pasaulis ir jojo geismai“ (1 Jn 2, 17). Todėl, kol dar galime, turime nuo jo atsiplėšti ir atsigręžti į Kristų. Antraip žūsime…
Pasaulis labai negailestingas. Jis stengiasi iš žmogaus išspausti viską, ką tik pajėgia. Todėl didžiulė brangenybė – laikas – iššvaistomas nepastebimai. Teka, tarsi vanduo pro pirštus iš niekur į niekur.

 

• Pasiutęs gyvenimo ritmas
• ir karštligiškas šiuolaikinės civilizacijos tempas,
• griežtas darbų grafikas,
• chroniškas įpratimas visur vėluoti
• ir vis nesuspėti ką nors atlikti

dirba savo baisų darbą: nepaliaujamai stengiasi žmogų dvasiškai palaužti…
Vienas lankytojas apžiūrinėjo puikius neseniai mirusio žmogaus rūmus. Žavėdamasis pasakiškais rūmų turtais, jis paklausė jį lydinčius žmones:
– Ar galite man pasakyti, kokia šių rūmų kaina?
Lydintieji jam atsakė:
– Rūmų kaina – buvusio šeimininko siela. Jo gyvenimo tikslas tebuvo vien tik turtų kaupimas. Savo siela jis iš viso nesirūpino. Šiam tikslui jis neturėjo laiko…

 

Ne kartą teko girdėti kai kurių žmonių nusiskundimus, kad būti krikščionimis jiems per sunku arba jie tiesiog nebeturi tam laiko… Visuomet gaila buvusių tikinčiųjų, kurie kažkada lankėsi bažnyčiose, bet dabar to nebedaro. Tie tikintieji dvasiškai augo ir buvo Dievo šeimos nariai. Kai kurie atrodė esantys ypatingai Dievui ištikimi.
Tačiau dabar jų nebėra. Jie išėjo. Kai kurie sugrįžo prie ankstesnių nuodėmingų įpročių. Kiti iš viso liovėsi lankytis bažnyčiose. Buvo metas, kuomet jie negalėdavo sulaukti pamaldų pradžios. Jų širdis paliesdavo viskas: Dievo žodis, giesmės, pamokslai, pamaldos. Dabar jie šalti, tarsi niekuomet nebūtų girdėję tiesos. Jie jau nebesirūpina, kaip būti ištikimais Viešpačiui.

 

 

Kuriuo tai tikėjimo kelionės momentu šėtono atakos sudaužė jų širdis. Tada į jų vidų įėjo nuodėmė ir jie atsitraukė nuo Dievo… Nereikėjo jiems pasiduoti! Atvirkščiai – kuo didesni puolimai, tuo labiau reikia įsitvirtinti Viešpatyje! Deja, jie tik pakėlė savo rankas, sakydami: „Negaliu to padaryti! Nesu pakankamai dvasiškai tvirtas, kad pajėgčiau tęsti tikėjimo kelionę. Esu per silpnas, esu per daug kūniškas, turiu per daug rūpesčių. Krikščionybė per daug reikalauja. Todėl neturiu laiko nei Dievui, nei Bažnyčiai, nei savo sielos išganymui“…
Vis dėlto Dievas laukia nusidėjusio, atšalusio ir nutolusio sugrįžimo. Laukia kaip gailestingas Tėvas… Kol žmogus gyvas, jis dar vis tebeturi galimybę sugrįžti pas Viešpatį. Apmaudu, kad ne visi ta galimybe pasinaudoja. Visų mūsų uždavinys kalbėti apie Dievo gailestingumą. Vieniems mūsų liudijimas bus lyg šiaudas skęstančiam, o kitiems – plaustas, kurio įsitvėrę, besiiriantys per pasaulio vandenis galbūt sugebės išplaukti į saugų krantą… Ne veltui, artėjant Velykoms, vis labiau apmąstome Kristaus atpirkimo slėpinį…

 

Dievo gailestingumas per Jėzų Kristų teikia permaldavimo malonę.
Kristaus permaldavimo malonė kyla iš

• Kristaus aukos Golgotoje žemėje
• bei Kristaus, kaip Aukščiausiojo Kunigo, buvimo danguje.

Šventasis Raštas taip nusako Kristaus tarnystės esmę:

„Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes,
ir ne tik už mūsų,
bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 2).

 

Dievas vertina permaldaujamąją savo Sūnaus auką ir vardan jos prie Viešpaties besiartinantiems tikintiesiems dovanoja visišką nuodėmių atleidimą. Tėvo atleidimas kyla ir Jo Sūnaus – Vyriausiojo Kunigo užtarimo:
„Todėl jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes“ (Žyd 2, 17).
Kažkas yra pasakęs, kad, kai Dievas atleidžia, Jis sumeta nuodėmes į jūrų gelmes ir palieka užrašą: „Išgriebti draudžiama!“ Dievas užtikrino:<

„Aš atleisiu nedorybes
ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių“ (Žyd 8, 12)…

Todėl verta vis iš naujo grįžti pas mylintį ir mūsų laukiantį Tėvą…

 

 

Laimingi supratusieji, kad:

1. „praeina pasaulis ir jojo geismai“ (1 Jn 2, 17);
2. pasaulis nepaliaujamai stengiasi žmogų dvasiškai palaužti;
3. kuo didesni puolimai, tuo labiau reikia įsitvirtinti Viešpatyje;
4. kol žmogus gyvas, jis dar vis tebeturi galimybę sugrįžti pas Viešpatį;
5. kai Dievas atleidžia, Jis sumeta nuodėmes į jūrų gelmes ir palieka užrašą: „Išgriebti draudžiama!“.

 

12345678910111213141516171819202122232425262728293031323334353637383940414243444546474849505152535455565758596061626364656667686970717273747576777879