"TEREIKIA IR PAKANKA, KAD ŽMOGUS TROKŠTŲ DIEVO"

XXXII eilinio laiko sekmadienis, A metai

Išm 6, 12–16 / 1 Tes 4, 13–18 / Mt 25, 1–13

Šio sekmadienio eucharistinio šventimo pradžios maldoje prašymas telkiamas į tarnavimą Viešpačiui. Tačiau šiam tikslui reikia tam tikros vidinės laisvės vienokių ar kitokių kliūčių atžvilgiu. Neretai tikintysis susiduria su kliūtimis, kurias gali pašalinti tik pats Viešpats, todėl pirmiausia ir prašoma šios malonės:

„Visagali gailestingasis Dieve, teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio, kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti tavo tarnybai“.

Atidžiau pažvelgus į pirmąjį skaitinį iš Išminties knygos, galime pastebėti vieną iš kliūčių, panašu, itin dažną ir sunkiai apčiuopiamą.

Išmintis pirmiausia – ir šitai nepasimato tiesiogiai skaitinyje – yra pati brangiausia pasaulyje tikrovė. Ji tokia brangi, kad prilyginama moteriai, kurios labiausiai trokštama: „Ją mylėjau ir jos ieškojau nuo jaunystės; troškau padaryti ją savo nuotaka ir buvau sužavėtas jos grožio“ (Išminties 8, 2).

Toliau, Išmintis yra lengvai pasiekiama: „Kas išmintį mėgsta – ją greitai išvysta, ir kas jos paieško – lengvai ją suranda“ (Išminties 6, 12-13). Galime suprasti, kad neturime būti kažkas, kas nesame, kad ieškotume Išminties. Neprivalome būti itin protingi, įgiję nuopelnų ar dar kažko panašaus, kad eitume į susitikimą su Dievu. Jėzus tai pasakė kitaip:

„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mato 7, 7-8).

Vienintelė sąlyga – troškimas: „Visiems, kur jos trokšta, – pati apsireiškia“ (Išminties 6, 13).

Galiausiai, Išmintis eina toliau, pateikdama itin maloniai guodžiančią staigmeną – ji pati ieško žmogaus: „Pati išmintis pasistengia surasti, kas vertas jos būtų. Ji draugiškai eina sutikti kiekvieno, kuris tik jos ieško“ (Išminties 6, 16).

Dievas pirmas imasi iniciatyvos apsireikšti žmogui, nes Išmintis yra ne kas kita, kaip pats Dievas. Apaštalas Pauliaus sutapatina Išmintį su Kristumi: „Mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24).

Tik štai, ši Išmintis išeina pasitikti to, kuris yra jos vertas. O būti vertam – tai trokšti Dievo. Tikinčiojo prašoma vienintelio vertės mato – turėti širdį, kuri ieško Dievo. Kalbant apie sandorą, tam, kad įvyktų artimas dviejų būtybių susitikimas, reikia, kad abu jo trokštų. Dievas pirmas trokšta susitikimo su žmogumi. Tereikia ir pakanka, kad žmogus trokštų Dievo.

Sugrįžtant prie pradžios maldos pirmojo prašymo: „teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio“, galime pasakyti, kad viena iš kliūčių, kurią mums atskleidžia Išminties knygos autorius – Dievo troškimo stoka. Ir štai galime prašyti, kad pats Dievas pašalintų šią kliūtį.

diak. Lukas Skroblas