"TAI PARUOŠĖ DIEVAS TIEMS, KURIE JĮ MYLI"

XXVII eilinio laiko sekmadienis, A metai

Iz 5, 1–7 / Fil 4, 6–9 / Mt 21, 33–43

Šio sekmadienio eucharistinio šventimo pradžios maldą gerai nusako apaštalo Pauliaus žodžiai: „Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Korintiečiams 2, 9). Skelbiama Dievo elgsena, tarsi apverčianti žmogaus supratimą aukštyn kojom.

Šitai puikiai atsispindi maldoje, kuri skambės taip: „Visagali amžinasis Dieve! Būdamas be galo geras, tu prašantiems duodi daugiau, negu jie nusipelno ir meldžia! Gausiai parodyk mums savo gailestingumą; atleisk visa, kas sąžinę slegia, ir pridėk, ko nė melsti nedrįstame“.

Net tris kartus galime įžvelgti žmogaus supratimą pranokstančią Dievo elgseną. Dievo atsiliepimas į žmogaus prašymus pranoksta lūkesčius: „prašantiems duodi daugiau, negu jie nusipelno ir meldžia!“. Toliau prašoma žmogaus kaltes pranokstančio ir sykiu tariamai beveik nepasiekiamo Dievo gailestingumo: „Gausiai parodyk mums savo gailestingumą“. Galiausiai prašoma, kad Viešpats nustebintų neužtarnautomis dovanomis: „pridėk, ko nė melsti nedrįstame“. Šiuose maldos momentuose matome, kad Dievas gali netikėtai apversti žmogaus lūkesčius ir supratimą aukštyn kojom.

Tokį netikėtumą galime įžvelgti antrajame šių Mišių skaitinyje, kur Paulius sako: „Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“. Tai ramybė, kuri pranoksta šio pasaulio supratimą, nes tai Kristaus ramybė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14, 27). Paulius teigia, kad ši ramybė gali pasitikti tikintįjį, kai šis Dievui išsako savo prašymus su padėka, kai jis mąsto krikščioniškos pasaulėjautos mintimis: „mąstykite apie tai, kas teisinga…“, ir jas jungia su atitinkama veiksena: „darykite, ką tik iš manęs išmokote“. Tik tuomet „ramybės Dievas bus su jumis“ (Filipiečiams 4, 6-9).

Žmogiškos išminties apvertimą aukštyn kojom regime ir šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje. Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mato 21, 33-43). Jėzus čia tam tikra prasme paskelbia savo Prisikėlimą. Jis, atmestasis akmuo, taps naujo statinio – Bažnyčios, naujos tautos, pamatu.

Galiausiai Komunijos maldoje prašoma dar vieno žmogaus lūkesčius pranokstančio dalyko – tapti „alter Christus“ (kitu Kristumi): „Visagali Dieve, suteik malonę, kad priimtieji sakramentai mus stiprintų ir džiugintų, idant pasikeistume į tą, kurį jais priimame. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius“. Kadangi priimdami Kristaus Kūną ir Kraują, esame sykiu įimami į jį, prašome tapti tuo, ką priimame.

Ir vis dėlto, šiuos paradoksus lengviau išvysta tie, kuriems rūpi meilingas sandoros santykis su Dievu. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Korintiečiams 2, 9).

diak. Lukas Skroblas